© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

4.2. Kalba, knygos, religija ir architektūra – baltarusių civilizacijos klestėjimo laikai

Šv. Teresės bažnyčia Vilniaus Aušros vartų rajone. Ši Vilniaus dalis su greta esančiu Bazilijonų vienuolynu, Šv. Dvasios stačiatikių ir unitų švč. Trejybės cerkve buvo gudų mokslo ir kultūros centru iki pat XX a. vidurio. Siekiant sumažinti stačiatikių, kurie laikyti Maskvos sąjungininkais įtakas, XVII a. pradžioje buvo pastatyta ši Šv. Teresės katalikų bažnyčia. Tolerantiška valstybės dvasia net nediskutavo šių stačiatikiškų šventyklų nugriovimo ar nusavinimo klausimo.

 

Kalba ir knygos

 

XVI amžius lietuvių ir baltarusių istorinių pasakojimų požiūriu buvo tautinės kultūros sužibėjimo laikmečiu ir tai susiję su Europiniu renesanso fenomenu ir protestantizmo plitimu.  Šiame amžiuje ženkliai išaugo poleminės, religinės, mokslinės, grožinės ir kitokios literatūros spausdinimas, įkurtas pirmasis universitetas (Vilniuje 1579). Lietuvai šis amžius – tai pirmos knygos Lietuvių kalba pasirodymo laikai (M. Mažvydo „Katekizmas“ 1547 m., Karaliaučiuje). Tai buvo susiję su protestantizmo įsigalėjimu Prūsijoje, kas skatino religinių knygų tautinėmis kalbomis pasirodymą. Amžiaus pabaigoje, žemaitis Mikalojus Daukša publikavo Katekizmą (1595) ir Postilę (1599), dar dvi knygas lietuvių kalba bet jau ne užsienyje o Vilniuje. Tokia buvo lietuviškų spausdintų knygų pradžia. Iniciatyva, daugiausiai Katalikų bažnyčios, buvo tęsiama XVII-XVIII a. Tačiau knygos pasirodydavo išimtinai religine tematika, palyginus negausiai ir neatliko aktyvaus lietuvių kultūros skatinimo darbo. Lietuviška literatūra nepatyrė jokio panašaus proveržio kaip kitų mažų kaimyninių tautų – latvių ar estų, – ar net baltarusių.

 

Baltarusių raštijai ir kultūrai bendrai XVI a. reiškė gerokai daugiau nei lietuviams. Pirmasis žymus šios istorijos personažas buvo iš Polocko kilęs Pranciškus Skorina (1490 – apie 1551) pirmųjų knygų baltarusių kalba leidėjas, pirmosios Lietuvos spaustuvės – Vilniuje – įkūrėjas. Kaip būdinga dideliai daliai XVI a. LDK elito, keliavo po Europą, mokslus pabaigė Krokuvoje ir Vakaruose – Padujos universitete. 1517 m. Prahoje įkūrė spaustuvę, kur išspausdino „Psalmyną“ (1517 m.) ir „Rusų bibliją“ – Senojo Testamento 22 knygas (1518–1519). 1519 m. Skorina išvyko iš Prahos ir sugrįžo į LDK, atsigabendamas su savimi spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargų. 1522 m. gegužės 20 d.  Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose jis įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. 1522 m. Vilniuje išleidžia „Mažąją kelionių knygelę“ su kalendoriumi. 1525 m. šioje spaustuvėje išspausdino ir pirmąsias knygas – „Apaštalas“ ir „Mažoji kelionių knygutė“. Pirmąjį leidinį sudarė vadinamieji apaštalų laiškai iš Naujojo Testamento, o antrąjį – psalmių ir įvairių didaktinių pamokymų rinkinys. Skorina stengėsi rašyti paprasta, šnekamąja baltarusių liaudies kalba. Jo leidiniai pasižymėjo aukšta spaudos technika, poligrafine kultūra: aiškiu ir stilingu šriftu, turtinga ornamentika (vinjetėmis, inicialais), puikiomis graviūromis. Jie buvo plačiai skaitomi, skatino ir kitus rūpintis knygų leidimu. Bendrai LDK kultūros istorijai svarbu yra tai, kad Skorinos leidiniai pradėjo knygų spausdinimo tradiciją LDK.

 

XVI a. viduryje ir XVII a. pirmoje pusėje stebimas tikras baltarusiškos kultūros „sprogimas“, dažniausiai remiamas didikų giminių – Radvilų, Valavičių, Kiškų, Sapiegų ir kt. XVI a. 6-8 dešimtmečiuose Breste veikusioje, Mikalojaus Radvilos Juodojo įkurtoje, spaustuvėje publikuota virš 40 leidinių. Nesvyžiuje knygas publikavo garsusis Skorinos pasekėjas Simonas Budnas. Spaustuvės veikė Zabludove, Ciapine, Liubčuose, Kuceinuose, Mogiliove, Bialyničiuose, Loske, Buiničuose ir kituose miestuose bei miesteliuose. 1619 m. Vievyje (šalia Vilniaus) pasirodė Meletijaus Smotrickio „Gramatika“, kuri du šimtmečius bus naudojama kaip bažnytinės slavų kalbos vadovėlis visame rytų slavų pasaulyje. Svarbi gudų kultūrai buvo Vilniuje veikusi brolių Mamoničių spaustuvė, kurioje publikuotas Trečiasis Statutas (1588 m.). Daug publicistinės literatūros spausdinta baltarusių kalba. Žinomais šio žanro meistrais (didžioji dalis daugiausiai publikavo lotyniškai ir lenkiškai) buvo Pranciškus Skorina, Simonas Budnas, Vasilijus Ciapinskis, Andrius Volanas, Leonas Sapiega, Meletijus Smotrickis, Apanasas Filipovičius, Ipatijus Peciejus. Buvo tęsiamas kronikų rašymas. Garsiausia jų – Bychovco. Atlikti grožinės literatūros vertimai į baltarusių kalbą – „Aleksandrija“, „Pasakojimas apie Troją“, „Pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą“ ir kt.

 

Matome, kad baltarusių raštija buvo nepalyginamai labiau išplėtota nei lietuviškoji. Tiesa, XVI-XVIII a. gudiškų tekstų kalba gerokai skyrėsi nuo šiandieninės baltarusių. Tai kelia klausimą, ar juos galima vadinti baltarusiškais. Lietuviškoje tradicijoje, pavyzdžiui, valstybės oficialią dokumentų kalbą vadiname „slaviška kanceliarine“ arba tiesiog „kanceliarine“, vengdami priskyrimo kuriai nors tautai (baltarusių, rusų ar ukrainiečių). Taip lietuviškas pasakojimas akcentuoja skirtingumą. Baltarusių istorinis pasakojimas, atvirkščiai – stengiasi pabrėžti panašumą – ir linkęs visą LDK spausdintą slavišką literatūrą parašytą kirilica priskirti savo tautos praeičiai.

 

Religija

 

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, į kurios sudėti visos baltarusių žemės pateko XIV a. eigoje, niekuomet nebuvo vienalytė religijos požiūriu. Reikalus komplikavo tai, kad 1387 m. jos elitas ir visa lietuviškoji dalis tapo katalikais. Nors stačiatikiai užėmė didžiąją dalį šalies ir dalinosi valdžia su katalikais, tačiau jie niekuomet nedominavo valstybės valdyme. Nuo XV a. vis intensyvėjant karams su stačiatikiška Maskva buvo visaip stengiamasi spręsti religijos klausimą – baltarusiai ir Maskva buvo stačiatikiai. Siekiant integruoti, vyko polonizacijos ir katalikizacijos procesai, kurie kaip ir Lietuvos atveju nėra vertinami vienareikšmiškai. Gudų bajorija nuo XVI a. lėtai bet nuosekliai pradėjo pereidinėti į katalikybę. 1596 m. surastas dar vienas kelias – sudaryta Bresto unija, kuri numatė, kad bus išlaikomi senieji stačiatikių ritualai, tačiau pati bažnyčia priklausys ne nuo Maskvos, bet nuo Romos. Tokiu būdu sukurta Unitų bažnyčia. Ilgainiui, per XVII-XVIII a., absoliuti dauguma baltarusių tapo unitais ir, atrodė, kad religijos klausimas išspręstas visiems laikams, sukūrus savitą gudams pritaikytą bažnyčią. Tačiau Caro Rusijos okupacija panaikino unitus, padalindama baltarusius, labai apibendrintai kalbant, į pro-vakarietiškus katalikus ir pro-rusiškus stačiatikius. Tokiu būdu, mūsų dienomis baltarusių nacionalinis naratyvas nėra galutinai apsisprendęs kuri religija yra „tikroji“ baltarusiška. Labai svarbi yra stačiatikiška tradicija, tačiau katalikybė ir ypač unitai, ilgą laiką marginalizuoti ir laikyti priešiškais, vis labiau sureikšminami ir ieško savo vietos naujuose pasakojimuose.

 

Stačiatikiai, unitai ir katalikai nebuvo vienintelėmis konfesijomis įvairiaspalvėje LDK. Miestuose gyveno žydai judėjai ir vokiečiai liuteronai. Nuo Vytauto Didžiojo laikų plačiame aplink Vilnių besidriekiančiame areale buvo dešimtys musulmonų totorių kaimų, kurių vis dar funkcionuojančios mečetės šiandien yra Klecke, Ivėje ir keliose kitose vakarų Baltarusijos vietovėse. Įdomu, kad pietvakarinėje Baltarusijoje iki pat XVIII a. minėtos jotvingių salos. Išlaikę savo senąjį pagonišką tikėjimą jie tolerantiškoje aplinkoje sugyveno su stačiatikiais, katalikais ir judėjais [Kamuntavičienė, 2011]. Svarbu paminėti XVI a. vidurio Radvilų giminės projektą, kurio tikslas buvo sukurti savą LDK religiją, kuri turėjo padėti valstybei išlikti stačiatikiškos Maskvos ir katalikiškos Lenkijos apsuptyje. Šios giminės atstovai aktyviai bendravo su evangelikų reformatų centrais šiaurės Italijoje ir Šveicarijoje ir steigė šios protestantų atšakos šventoves savo plačiai išsimėčiusiose valdose. Radvilkos į savo pusę patraukė daug gudų bajorų. Vis dėl to šis projektas nepasisekė ir pagrindinė giminės atšaka valdžiusi Nesvyžių jau XVI a. pabaigoje grįžo į katalikybę. Įdomu, kad gudų bajorija amžiaus viduryje iš stačiatikybės perėjusi į protestantizmą, dabar didžia dalimi negrįžo į savo senąją religiją bet tapo katalikais. Nepaisant visų šių transformacijų iki mūsų dienų išliko evangelikų-reformatų salos visoje Baltarusijos teritorijoje. Ištikimiausia evangelikų-reformatų rėmėja buvo Radvilų Biržų-Dubingių atšaka taip ir negrįžusi į katalikybę. Jos remtos evangelikų-reformatų bendruomenės Kėdainiuose ir Biržuose išliko iki mūsų dienų.

 

Architektūra

 

Nuo XII a. baltarusių žemėse būta savitų mūrinių pastatų, stebinusių tiek savo masteliais tiek meniniais sprendimais. Tarp tokių ankstyviausių – Turovo ir Polocko soborai. Kiekvienoje epochoje būta profesionalių vietinių architektų. XVI-XVII a. pradėjus plisti barokui, jie minimi tarp pirmųjų jo kūrėjų, pavyzdžiui, iš Nesvyžiaus į Vilnių atvykęs Pranskovičius, kuris XVII a. pradžioje buvo vienas iš Šv. Kazimiero bažnyčios Rotušės aikštėje projektuotojų. Barokas Lietuvai ir Baltarusijai tapo kažkuo daugiau nei dar vienas meno stilius. Tai vienintelė Europos architektūrinio stiliaus atmaina, kuri laikoma unikalių LDK kūriniu. Šiame stiliuje sukurtos bažnyčios iki mūsų dienų dominuoja Lietuvos, Baltarusijos ir LDK priklausiusių Latvijos (Latgala) bei Lenkijos (Palenkė) dalių kraštovaizdžiuose ir yra ryškiausias išlikęs visas buvusios Lietuvos civilizacijos erdves siejantis vizualinis elementas. Ši architektūra yra tai, kas iki šiol jungia Lietuvą ir Baltarusiją. Svarbu pastebėti, kad šiai architektūrai didelę įtaką darė italai ir vokiečiai. Šie profesionalūs ir didžiulį autoritetą Vakaruose turintys architektai istorinės Lietuvos žemėse dirbo kaip samdomi darbuotojai [plačiau apie pietų Šveicarijos ir šiaurės Italijos menininkų migraciją į LDK]. LDK elitas – lietuvių ir gudų – didikai buvo puikiai išsilavinę ir gerai suvokė meno reikšmę, todėl negailėjo pinigų šiems meistrams, nors XX a. istoriografijoje, ypač sovietinėje, buvo įrodinėjama priešingai.

 

Kas yra Vilniaus barokas ir kodėl jis svarbus? Jei iki XVIII a. pradžios LDK teritorijoje buvo tik pernešamos iš Vakarų, ypač Italijos, perimtos baroko formos, jas čia kiek modifikuojant ir patobulinant, tai XVIII a. pavyko sukurti savitą baroko atmainą, kurią šiandien skiria ir vertina visi meno ir architektūros istorikai. Originaliausi pavyzdžiai – bažnyčios, statytos 1730–1790 m. laikotarpiu. Labiausiai į akis krentantis jų bruožas – du bokštai, kurie apačioje yra storesni, o kylant į viršų siaurėja ir baigiasi mažučiu „šalmu“. Apatinis tų bokštų tarpsnis dažniausiai yra labai aukštas, o virš jo esantysis žemėja. Tokiu būdu sukuriama iliuzija, kad bokštai yra grakštūs, liauni ir lengvi. Be to, kurdami sienas, ypač fasadus, architektai ne vien dekoruoja lygiomis kiek iškilusiomis arba viena su kita persiklojusiomis juostomis, bet padaro juos lanksčius ir dinamiškus. Kartais net patys fasadai sukonstruojami taip, jog atrodo, kad banguoja. Atskiros jų dalys „išsipučia“ arba „subliūkšta“, lyg visa konstrukcija būtų spaudžiama iš šonų. Tai sukelia žavių šviesos ir šešėlių efektų. Kitaip nei ankstyvajame baroke, šiuose fasaduose labiau jaučiamas siekis išreikšti dramatiškumą ir judėjimą, o ne galią. Vilniaus barokas neatsiejamas nuo rokoko. Šis XVIII a. centrinėje Europoje ypač suklestėjęs stilius pasižymėjo tuo, kad bažnyčių išorė ir ypač jų vidus būdavo perkraunami įvairiomis detalėmis ir dekoracijomis. Rokoko bažnyčiose daug paveikslų, freskų, įvairių skulptūrų, angeliukų, ornamentų, paauksuotų ir marmurinių detalių. Čia labai didelė spalvų ir medžiagų įvairovė. Toks vaizdas atrodo gana chaotiškai ir gal net ekscentriškai, tačiau tai kuria prabangos ir didybės iliuziją, kuri paveikia žiūrovus. 

 

XII a. Vseslavas „Burtininkas“ Polocke pastatė Šv. Sofijos katedrą, savo didybe ir svarba konkuravusią su Naugardu ir Kijevu. Perstatyta XVIII a. "Vilniaus baroko" stiliumi, ji iki šiol dominuoja tiek šio miesto tiek visame baltarusių pasakojimo kontekste. Šio simbolio transformacijos iš bizantiško architektūrinio stiliaus stačiatikių cerkvės į rokoko stiliaus unitų cerkvę gerai iliustruoja sudėtingas baltarusių kultūros transformacijas.

 

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

 

Publikuota 2017 07 29. Naujausi pakeitimai 2018 01 11

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload