• Pavel Ablamski

Gudija tarp Ukrainos ir Rusijos


Per pastaruosius aštuonis mėnesius visi jau priprato, kad oficialusis Minskas ir toliau teikia logistinę ir žodinę paramą Kremliui, vykdančiam agresiją prieš Ukrainą. Neseniai paskelbta, kad Gudijos teritorijoje pradėta dislokuoti vadinamosios sąjunginės valstybės karinė grupuotė. Oficialiai šis žingsnis pateisinamas Lenkijos ir Lietuvos karine grėsme, taip pat kažkokiomis provokacijomis Gudijos ir Ukrainos pasienyje. Naujausiais duomenimis, į Gudiją turėtų atvykti apie devyni tūkstančiai mobilizuotų Rusijos karių. Nėra visiškai aišku, kokio tikslo siekia Kremlius. Akivaizdu, jog to nepakanka, kad būtų galima suformuoti smogiamąsias pajėgas ir pakartoti žygį į Kyjivą. Labai tikėtina, kad mobilizuoti kariai bus daugiausia naudojami logistikos maršrutams ir infrastruktūrai Gudijoje saugoti. Sklinda gandai, kad Minskas taip pat vykdo slaptą mobilizaciją Baltarusijos kariuomenei papildyti.


Lukašenkos režimas pradėjo savotišką lendlizą Kremliui. Išmontuota baltarusiška technika ir amunicija ištisais konvojais išvežama į Rusiją, o tai nėra tinkamiausias būdas parengti Baltarusijos kariuomenę kovai. Atrodo, kad Lukašenkos režimas kaip įmanydamas imituoja brolišką meilę Putinui, bet pūti griovyje mieliau renkasi su įsivaizduojamu priešu.


Ukraina taip pat nevienareikšmiškai vertina oficialųjį Minską. Akivaizdu, kad Baltarusijos režimas yra Rusijos agresijos bendrininkas. Logiškas žingsnis šioje situacijoje būtų nutraukti diplomatinius santykius su Lukašenkos režimu, kaip tai jau buvo padaryta su Rusija vasario 24 dieną. Drįstu manyti, kad Ukraina gali žengti tokį žingsnį tik tuo atveju, jei iš Baltarusijos teritorijos būtų pakartotas puolimas prieš Kyjivą. Kol kas Ukrainos ambasadorius lieka Minske, nepaisant to, kad Lukašenkos režimas nuolankiai atkartoja agresyvų Kremliaus antiukrainietišką naratyvą.


Verta paminėti, kad Ukraina gana šaltai žiūri į Sviatlanos Cichanoŭskajos komandą. Neseniai buvo pareikšta, kad nereikėtų tikėtis, jog Ukraina pripažins Cichanoŭskajos laikinąją tarnybą neva „dėl nepakankamai aiškios pozicijos Rusijos ir Putino atžvilgiu“. Tokie pareiškimai neatlaiko kritikos, nes Cichanoŭskaja ir jos kabinetas nuo pat karo pradžios gana nuosekliai vadina dalykus savo tikraisiais vardais. Naujausias Cichanoŭskajos kreipimasis į Zelenskį dėl sąjungos sudarymo privertė Kyjivą paaiškinti savo poziciją Gudijos klausimu. Atrodo, kad Ukraina ir toliau vykdys realią politikąMinsko atžvilgiu, tikėdamasi, kad tam tikromis sąlygomis Lukašenkos režimas kuriam laikui gali tapti situaciniu Kijevo sąjungininku.


Ši pozicija iš esmės yra suprantama ir logiška, tačiau ji turi bent du trūkumus. Pirma, tai legitimizuoja Lukašenką, kaip daugmaž nepriklausomą veikėją, nors karo pradžia parodė, kad taip toli gražu nėra. Tiesa, situacija yra dinamiška. Putino režimas nebeatrodo toks monolitinis kaip prieš pusmetį, tačiau Lukašenka taip pat buvo priverstas sudeginti visus tiltus su Vakarais, o tai labai apriboja jo galimybes veikti autonomiškai. Antra, tokie Kyjivo veiksmai demonstruoja Ukrainos visuomenei, kad Gudijoje nėra alternatyvos Lukašenkos režimui. Tai stiprina Ukrainos ir Baltarusijos antagonizmą, kurį galima palyginti su ukrainiečių neapykanta Rusijai ir Putinui. Jau seniai ne paslaptis, kad gudiško paso savininkas šiandieninėje Ukrainoje jaučiasi mažų mažiausiai nepatogiai. Nedaug kas atkreipia dėmesį į tai, kad daug gudų, atsidūrusių Ukrainoje dėl Lukašenkos režimo represijų, užsirašė į kariuomenę, tapo savanoriais, pervedė pinigų Ukrainos kariuomenei ir t. t. Deja, verta pažymėti, kad Ukrainos visuomenei vis dar sunku pripažinti, jog skirstymas į juoda ir balta Gudijos ir gudų atžvilgiu nėra visiškai teisingas.


Daug spėliojama apie galimą Baltarusijos kariuomenės įsitraukimą į plataus masto karą su Ukraina. Tokios galimybės visiškai atmesti negalima, tačiau ji mažai tikėtina. Sunku įvertinti tikrąjį Baltarusijos kariuomenės kovinį pasirengimą, tačiau ji tikrai bus daug mažiau motyvuota nei Rusijos kariuomenė. Baltarusijos karininkai, kaip ir visi kiti, per pastaruosius aštuonis mėnesius turėjo galimybę stebėti gėdingą Rusijos elitinių dalinių žūtį Ukrainoje. Tokie įvykiai turėjo prablaivinti net stipriai prorusiškus baltarusių karius. Vykdyti bet kokius puolamuosius veiksmus palei Gudijos ir Ukrainos sieną, išskyrus vieną ruožą – nuo Homelio iki Kyjivo, yra labai rizikinga, tačiau Ukrainos pusė greičiausiai jau yra parengusi gynybos strategiją net ir šiam atvejui. Galiausiai, nėra visiškai aišku, kaip elgtųsi pati Baltarusijos kariuomenė, jei būtų duotas įsakymas pulti Ukrainą. Šia prasme dabartinei situacijai visiškai tinka viena istorinė analogija – Rumunijos įsitraukimas į Pirmąjį pasaulinį karą 1916 metais. Kaip prisimename, Rumunijos frontas tada labai greitai sugriuvo, ir Rusijos imperijos kariuomenė turėjo užlopyti šią skylę. Nėra jokių garantijų, kad tolesnio konflikto eskalavimo atveju vadinamasis „Baltarusijos balkonas“ netaps dar viena karine ir politine Rusijos problema.

55 peržiūros