top of page
  • Rūstis Kamuntavičius

Ar litvinizmas yra grėsmė?


Istorikams litvinizmas nėra problema.


Praeitis nuolat kinta ir tai yra normalu. Mokykliniai vadovėliai iš kurių mokėsi mūsų senelių karta vaizdavo visai kitokią praeitį, negu vadovėliai iš kurių mokėsi mūsų pačių karta. O mūsų anūkų vadovėliai bus dar kitokie. Paskutiniais dešimtmečiais matomos tendencijos kaip politinę istoriją vis labiau stumia į šalį ekologinė, moterų, tautinių mažumų ir pan. pasakojimai neįsivaizduojami XX amžiaus pradžios istorikų knygose. Nereikia galvoti, kad tokios tendencijos yra tik Lietuvoje. Istorija perrašoma visur, o laisvame Vakarų pasaulyje tai netgi laikoma norma.


Istorikų darbas yra kurti naujas įžvalgas. Mokslinės konferencijos ir kongresai yra skirti ne vien tam, kad istorikai papasakotų kas ir kaip praeityje įvyko, bet tam, kad pasidalintų savo interpretacijomis, kurios rungiasi viena su kita. Vienos padaro didesnę įtaką ir tampa dominuojančiomis, kitos sujudina mokslininkus ir net ištisas visuomenes bet greitai užgęsta, o trečios niekam neįdomios ir greitai pamirštamos.


Litvinizmas yra viena daugelio istorikų sukurtų interpretacijų. Jis teigia, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai yra gudai. Pasak teorijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi gudų valstybė, viduramžių lietuviai (litvinai) – tai gudai, o šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys. Vilnius turi priklausyti Gudijai. Šiame straipsnyje vartosime būtent tokią litvinizmo sampratą, nes man atrodo, ji yra labiausiai išplitusi Lietuvoje. Istorinėje literatūroje ir visuomenėje (ypač Gudijoje) taip pat yra aptinkamos kitokios litvinizmo sampratos, neretai šiltai atsiliepiančios ir gerai vertinančios dabartinių lietuvių indėlį į taip vadinamą "bendrą gudų ir lietuvių kūrinį" – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau dabar jų neaptarinėsime.


Litvinizmas turi gilias šaknis bet silpną struktūrą. Jo pradžia sietina su XIX amžiaus carinėje Rusijoje vystyta Vakarų rusizmo ideologija ir gerokai modifikuotas atgimė su nauja jėga XX amžiaus devintame dešimtmetyje per savamokslio istoriko Mikola Jermalovičiaus darbus. Šio autoriaus knygos buvo labai populiarios ir paskatino gudus domėtis savo istorija, kurią rusai ir sovietai ilgą laiką trynė. Tačiau jau XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje patys gudų istorikai pamatė, kad šis pasakojimas turi daug klaidų ir yra labai netikslus, todėl jis neįsitvirtino nei Lukašenkos nei laisvų gudų istorikų tarpe.


Nei gudai nei kokios kitos tautos istorikai nelaiko litvinizmo rimtai pagrįsta moksline interpretacija. Istorikams – tai vienas vaizduotės produktų, kurie turi teisę egzistuoti kaip ir visi kiti. Jis nėra nei geras nei blogas. Jis nekelia ir negali kelti jokios grėsmės. Litvinizmas turi netgi praktinį pritaikymą: pvz., Gudijos valstybiniame universitete Minske jo pavyzdžiu studentams buvo aiškinama (bent jau iki 2019 m., kai paskutinį kartą iš ten gavau žinių) kaip kuriamos pseudomokslinės interpretacijos.


Litvinizmas sukelia problemų tiems, kurie nėra iki ausų pasinėrę į istorijos mokslą ir istorijos knygų neskaito arba skaito jas kitaip nei istorikai.


Kai kuriems žmonėms atrodo, kad kažkas gali atimti jų praeitį. Tai yra nesąmonė. Kas laisvam Lietuvos Respublikos piliečiui gali uždrausti tikėti ir žinoti jog LDK buvo lietuviška valstybė? Ko mes bijome? Be to, aš neįsivaizduoju, kaip praeities atėmimas gali atrodyti techniškai. Tam, kad mūsų istorija būtų perrašyta, įtakingiausi Lietuvos istorikai turi būti įtikinti, kad LDK buvo gudiška. Po to, tie istorikai turi įtikinti visą valstybę, kad reikia perrašyti istorijos vadovėlius, LDK laikotarpį pavadinant gudų okupacijos laikais ar kažkaip panašiai. Tuomet visuotinu pritarimu turime atsisakyti vyčio, sostinę perkelti į Kauną ir t.t. Toks scenarijus sunkiai tikėtinas, bet net jei jis bus įgyvendintas, ar mums patiems mūsų praeitis taps kitokia?


Daliai mūsų šalies piliečių atrodo, kad litvinizmo ideologija niekina lietuvių tautą. Baimė girdėti kitokius, netikėtus ir negirdėtus pasakojimus turi gilias kaip visa žmonija šaknis. Švenčiausios Trejybės neigimas XVII amžiuje galėjo reikšti mirtį ant laužo, o neseniai įvykęs Korano deginimas Švedijoje dėl kilusio musulmonų pykčio trukdo jos stojimui į NATO. Tam, kad nevyktų tokios nesąmonės ir žmonėms nebūtų kertamos galvos už dominuojančios ideologijos ar kokio nors viršininko kritiką, Vakarų pasaulyje turime žodžio laisvę. Gyvename laisvoje visuomenėje, kur nėra cenzūros ir žmonės turėtų būti pripratę prie nuomonių gausos ir įvairovės. Iš principo, nieko neturėtų skaudinti ar žeisti klaidingi, dalinai klaidingi ar netgi pusiau teisingi pasakojimai apie praeitį. Nebent, mes norime atgal grįžti į tą pasaulį iš kurio taip džiaugiamės pabėgę ir prieš kurį dabar taip nuožmiai kaunasi Ukraina.

Kai kas galvoja, kad pasiremdami litvinizmo ideologija rusai atims Vilnių. Jeigu rusai norės užimti Vilnių, jie tiesiog užpuls Lietuvą. Jokios ideologijos ir jokio litvinizmo jiems nereikia. Praeities interpretacijos nėra pripažįstamos kaip argumentas tarptautinėje teisėje. Nėra valstybių su amžinomis sienomis, todėl įsivėlus į istorinius ginčus karai kiltų ir visą laiką tęstųsi visame pasaulyje. Kaip tik dėl šios priežasties niekas pasaulyje, net artimiausi sąjungininkai, rimtai nesiklauso V. Putino istorinių argumentų apie tai, kad Rusija sukūrė Ukrainą, kad Krymas visada priklausė Rusijai ir kitų neva praeitimi paremtų nesąmonių. Šioje vietoje reikia pastebėti, kad jeigu mes dar kalbame apie rusų ambicijas, tai apie gudų pretenzijas į Vilnių net keista užsiminti: jokie rimtesni ir geriau matomi gudų istorikai, politikai ir žymūs žmonės nekalba apie planuojamus ar bent įsivaizduojamus mėginimus atgauti Vilnių ir prijungti jį prie Gudijos.

Šioje Vilniaus atėmimo, užėmimo ir savinimosi kontekste nelabai suprantu, kodėl kai kurie lietuviai išsigąsta, kai gudai Vilnių pavadina savo miestu. Mes patys prie namų kabiname vėliavas su vyčiu, simbolizuojančiu daugiatautę valstybę, apimančią Gudiją ir Ukrainą, o kiekviename istorijos kabinete turime pasikabinę LDK žemėlapius, kur Gardinas, Minskas, Kijevas ir net Smolenskas yra „mūsų.“ Kodėl bijome ir pykstame, kai kiti nusipaišo panašius žemėlapius remdamiesi jau nebe mūsų bet savo perspektyva? Kodėl mūsų retrospektyviai sukurtas Lietuvos istorijos pasakojimas turi teisę gyvuoti, o jų – ne? Taip kaip mes nesiruošiame nukariauti ir prisijungti Gardino ar Kijevo, nors jie šimtmečius buvo „mūsų“, taip jie nesiruošia to daryti su Vilniumi, nors gudų bendruomenė šiame mieste ilgą laiką buvo didesnė nei lietuvių. Kalba eina apie dar vieną istorinę perspektyvą, kuri egzistuoja štai tokio pasakojimo pavidalu.

Litvinizmas taps grėsme tik jei perdėtai sureikšminsime, paprastą interpretaciją paversime fatališka problema, sukursime fetišą ir pradėsime kovoti su juo. Tuomet jis mūsų pačių rankomis nulems valstybės politiką: nuteiks lietuvius prieš gudus ir atvirkščiai. Tai nėra išmintinga, o šiandieninėje geopolitinėje situacijoje netgi žalinga.

Comments


bottom of page