top of page
  • Alexander Bely

Gudų virtimas lietuviais – 1585 metų katalikų Katekizmas kaip unikalios epochos liudininkas



2000 m. Upsalos universiteto (Švedija) bibliotekoje dr. Andrejus Katliarčukas rado du pilnus Katalikų katekizmo egzempliorius, 1585 m. Vilniuje jėzuitų išspausdintus senąja gudų kirilika (red. past.: šiandien Lietuvoje mes šią kalbą vadiname rusėnų, arba kanceliarine). Abu leidiniai puikios būklės. Ši knyga buvo žinoma ir anksčiau, tačiau niekur pasaulyje neišliko pilnų egzempliorių (pavyzdžiui, Sankt Peterburge yra tik 10 puslapių). Ji yra įdomi dar ir tuo, kad tai pirmasis bandymas plėtoti savo teologinę terminiją. Pavyzdžiui: „Septynios nuodėmei priešingos dorybės: paklusnumas, dosnumas, tyrumas, gerumas, geranoriškumas, santūrumas, noras tarnauti Dievui“ (originale: „Которые дабрадетили грахом главным суц противные, тых седм: Покоренне, Гойнасць, Чыстота, Ласкавасць, Зычливасць, Мернасць, Ахвота ку службе Божей“).

 

Šioje knygoje slypi visa epocha – kuri pasirodė trumpa, bet labai ryški ir svarbi kaip precedentas, kuris, regis, dar nerado tinkamo dėmesio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriografijoje.

 

Valdant Steponui Batorui (1576–1586) ir iš inercijos, pirmaisiais Zigmanto Vazos karaliavimo metais, pirmą kartą į LDK elitą ėmė skverbtis rusėnai-katalikai (kiek anksčiau tai jau darė rusėnai-protestantai). Tai yra įdomus aspektas ginče „kieno valstybė buvo LDK?“. Žinoma, ji buvo lietuvių, tačiau verta pasigilinti į žodžio „lietuviškas“ reikšmę.

 

Nuo LDK įkūrimo XIII amžiaus viduryje, lietuviai pavydžiai saugojo savo dominuojančią padėtį valstybėje. Iš pradžių tai reiškėsi pagonybės puoselėjimu Lietuvos (siaurąja to žodžio prasme) teritorijoje ir lietuvių kilmės kunigaikščių, nors ir pakrikštytų stačiatikiais, primetimu prijungtoms rusėnų žemėms. Tuo pačiu metu nebuvo ryškios ribos tarp pakrikštytų lietuvių kunigaikščių ir pagonių: jie ir toliau išliko vienintele valstybės valdymo grupuote, kuri vėliau peraugo į šiuolaikinių istorikų įvardijamą „lietuvių politinę tautą“.

 

Po Jogailos ir Vytauto Didžiojo įvykdyto pagonių krikšto padėtis pasikeitė. Valstybė tapo katalikiška, ir visi skirtingos etninės kilmės šlėktos-katalikai turėjo įgyti lygias teises, tačiau lietuviai efektyviai gynė savo katalikybės monopolį, blokuodami rusėnų atsivertimą. Geras XV amžiaus pabaigos rusėno Soltano Aleksandrovičiaus pavyzdys: jis tapo kataliku po ilgos kelionės Vakarų Europoje, kurios liudininku buvo pats Popiežius, tačiau grįžęs į Vilnių nesugebėjo pasiekti vietos katalikų bendruomenės pripažinimo. 1434 ir 1564 metų privilegijos lyg ir sulygino katalikus ir stačiatikius teisių požiūriu, tačiau tai buvo daugiau asmens laisvės ir nuosavybės teisės sritys, o ne galimybė užimti aukštas valdžios pareigybes.

 

Reformacija suteikė rusėnams dar vieną galimybę. XVI amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmečiuose buvo reali tikimybė, kad ji laimės LDK žemėse ir katalikų valdoma valstybė taps protestantiška. Numatydami tokius pokyčius, daugelis rusėnų atsivertė į kalvinizmą, liuteronybę ar kitas protestantų konfesijas, tikėdamiesi, kad tai atvers kelią į valdišką karjerą. Tai pasiteisino: pavyzdžiui, Eustachijus Valavičius, iš stačiatikybės iš pradžių perėjęs į kalvinizmą, o paskui į arijonizmą, pasiekė pačią viršūnę – LDK kanclerio pareigas (1579–1587). Tačiau Reformacijos pergalė, kuri atrodė tokia artima, taip ir neįvyko. Jėzuitų atvykimas į LDK, Vilniaus kolegijos (o netrukus ir universiteto) įkūrimas, kelių svarbių asmenų, tokių kaip Kristupas Radvila Našlaitėlis ir Leonas Sapiega, perėjimas į kontrreformaciją ir pagaliau jėzuito mokinio Stepono Batoro išrinkimas karaliumi 1576 m. palaidojo šias viltis.

 

Šioje neramioje atmosferoje lietuviai prarado monopolinę padėtį aukščiausiuose valdžios ešelonuose, nes pasirodė, kad iš protestantiškų konfesijų į katalikybę gudams buvo daug lengviau pereiti ir integruotis į valdantį elitą, nei iš stačiatikybės į katalikybę.

 

XVI amžiaus paskutiniame ketvirtyje nedidelis, bet labai ambicingas rusėnų sluoksnis, kuris savo šaknimis buvo stačiatikiškas ir, dažniausiai, per protestantizmą atsivertęs į katalikybę, sugebėjo laimėti valdovo, nesusijusio ir nepriklausomo nuo vietos elito, pasitikėjimą ir imtis valstybės valdymo. Tam palankus buvo faktas, jog nemaža dalis Lietuvos magnatų, tie patys Radvilos, buvo lyg ir susikompromitavę dėl aktyvaus dalyvavimo reformacijoje. Vilniaus universiteto įkūrimas 1579 m. – didelis arkivyskupo Valerijono Protasevičiaus, rusėno-kataliko, kilusio iš Kraisko miestelio prie Lahoisko, nuopelnas. Trečiasis 1588 metų Lietuvos Statuto leidimas, apibendrinęs naujausius teisinės minties pasiekimus visoje Abiejų Tautų Respublikoje – gudo Leono Sapiegos indėlis (red. past. – Trečiasis Lietuvos Statutas pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas LDK instituto pastangomis 2023 metų pabaigoje, plačiau: www.3statutas.lt). Tai ne vieninteliai tokio pobūdžio pavyzdžiai iš aptariamo laikotarpio. Matyt, rusėnus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose siejo savotiškas solidarumas, o jų galvose virė kažkas panašaus į „perversmą“ – valdžios perėmimo valstybėje iš lietuvių rankų idėja. Buvo net masinio rusėnų perėjimo į Romos katalikybę projektas, kuriam reikėjo aukščiau minėto Katekizmo. Tačiau dėl daugelio priežasčių tai neįvyko ir visa ši epocha užtruko mažiau nei vieną žmogaus amžiaus kartą. Buvo surastas kitas, grynai formalus žingsnis, kaip paviršutiniškai, be dirbtinio asmeninio atsivertimo ir gilių mentaliteto pokyčių, padaryti daugumą rusėnų „katalikais“ – Bresto bažnytinė unija (1596).

 

XVI–XVII amžių sandūroje suaktyvėjo rusėnų bajorų polonizacija, skirtumas tarp lietuvių ir gudų dar labiau sumenko. Svarbiausia buvo būti geru kataliku. Tuo metu tapo aišku, kad LDK valdo katalikiškas elitas, vadinamas litvinais ir turintis atitinkamą mitologiją (Palemonas ir lietuvių kilimo iš romėnų istorija čia užėmė svarbią vietą). Šiame pasakojime neliko vietos rusėnų šaknų deklaravimui.

 

Laikotarpis tarp 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimų gali būti laikomas tos praėjusios epochos aidu, tiesa, labai savotišku. Tuo metu Lietuvos tapatybės idėją, jos istorinius simbolius ir mitus (apie Mildą, Margirį, Rūtą ir kt.) lenkų kalboje iš naujo formavo gudai, rusėnų palikuonys. Nebuvo jokių institucijų, turtingų ir įtakingų valstybės veikėjų – nes valstybė buvo rusiška, – tik humanitarinis elitas: Mickevičius, Moniuška, Sirokomlė ir kiti panašūs intelektualai, gyvenę ir kūrę buvusiose LDK žemėse. Jie vadino save lietuviais (litvinais) ir manė, kad buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas amžinai liks lenkiškai kalbantis ir katalikiškas. Deja, šis laikotarpis irgi pasirodė ne ką ilgesnis už Stepono Batoro epochą ir, be to, nepalietė aukščiausių valdžios ešelonų. Paveikta buvo tik skaitanti publika. Tuo metu visur Vakaruose šie procesai aktyviai vyko ir buvo rimtai vertinami, bet ne Rusijos imperijoje, kuri visada buvo valdoma pirmiausia fizinio smurto jėga.

276 peržiūros

Comments


bottom of page