Anapus litvinizmo šmėklos: kaip istorinį karą paversti taikos dialogu? Analizė ir praktinės rekomendacijos

Piotr Rudkoŭski yra žurnalo Free Belarus Journal vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, nagrinėjantis socialinį konstruktyvizmą ir tautinės tapatybės problemas postsovietinėse šalyse. Šiuo metu gyvena Varšuvoje.

Analizė parengta įgyvendinant projektą „The Community Building Initiative“, kuris buvo SALT programos, skirtos represijų grėsmę patiriantiems baltarusiams, sudedamoji dalis. Projektas ir programa finansuoti Europos Sąjungos lėšomis.

Vietoj įžangos – šiek tiek asmeniškumo

Pirmoji mano gyvenime publikacija – tai įvyko dar XX amžiaus pabaigoje – buvo vienos lietuviškos dainos vertimas į gudų kalbą. Kaip slapyvardį pasirinkau vardą „Пётр Ліцьвін“.

Lietuvių kalba ir kultūra man labai patiko (kaip patinka ir dabar), žavėjausi lietuvišku tautiniu atgimimu (kaip žaviuosi ir šiandien). Todėl žodis „Lićvin“ man atrodė puikus būdas išreikšti ir savo sentimentą Lietuvai, ir istorinio ryšio tarp gudų ir lietuvių pajautimą. Tuomet nė į galvą nebūtų atėję, kad šis žodis gali būti suprastas diametraliai priešingai – kaip Lietuvos valstybingumo neigimas ar teritorinės pretenzijos.

Aiškiai prisimenu tą momentą, kai supratau, jog kaltinimai „litvinizmu“ turi skaldančio potencialo. Tai nutiko 2019 m. pabaigoje, po Konstantino Kalinausko palaikų perlaidojimo Vilniuje. Tuomet ėmiau domėtis, ką lietuviai rašo apie gudus, ir pajutau: virš dalies jų vis dar plevena „Jermalovičiaus šmėkla“, kuri vis dar gąsdina ir neleidžia ramiai miegoti naktimis. Kalbama apie baimę, kad gudų atgimimas paneigia Lietuvos teisę į LDK istoriją ir slepia pretenzijas į Vilnių.

2023-ieji ir vėlesni metai tapo laikotarpiu, kai „litvinizmas“ kaip neigiama etiketė įsitvirtino viešojoje Lietuvos diskusijoje, ir, panašu, dar ilgai neišblės. 2025 m. vasarį grupė lietuvių aktyvistų pradėjo rinkti parašus po pareiškimu, kuriame reikalaujama griežtų priemonių prieš „litvinistus“ – net iki draudimo gudams naudoti „Pahonios/Vyčio“ herbą.

Liepos mėnesį politikas Vytautas Sinica sukritikavo Sviatlaną Cichanoŭskają, teigdamas, kad ji „nepakankamai aiškiai“ pasmerkė litvinizmą, ir pareikalavo atšaukti Gudijos demokratijos atstovybės akreditaciją. Laimei, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pareiškė, jog nemato pagrindo tokiam žingsniui.

Tačiau istorija tuo nesibaigė: per vieną savaitę portale peticijos.lt pasirodė trys peticijos, nukreiptos prieš gudų opoziciją – nuo raginimo nutraukti finansavimą iki reikalavimo uždaryti minėtą Gudijos demokratijos atstovybę Lietuvoje.

Problema anaiptol nėra paviršutiniška

Kodėl litvinizmo kaltinimai viešojoje erdvėje vis dažnėja ir stiprėja? Dažnas atsakymas – esą tai Kremliaus ar Lukašenkos režimo agentų provokacijos. Toks aiškinimas, nors ir neatmestinas, pernelyg supaprastina situaciją. Gali būti, kad tam tikri agentai iš tiesų prisideda prie šio proceso, tačiau viską suvesti tik į jų veiklą reikštų nepastebėti gilesnių problemos šaknų.

Lietuvių ir gudų požiūriai į bendrą istoriją iš tiesų skiriasi. Beje, toks reiškinys nėra retas – vargu ar rastume dvi kaimynines tautas, kurios neturėtų jokių nesutarimų dėl bendros praeities. Be to, panašūs nesutarimai kyla ne tik tarp tautų: prisiminkime, kiek diskusijų yra, tarkime, tarp protestantų ir katalikų dėl Bažnyčios istorijos interpretacijos.

Taigi, pačių skirtumų egzistavimas nėra esminė problema. Esmė – ką su tais skirtumais darome. Nuo to priklauso, ar skirtumai įgaus destruktyvią dinamiką, ar liks… tiesiog skirtumais. Ir galbūt net taps vertinga žaliava įdomioms, abipusiškai praturtinančioms diskusijoms.

Pirmasis žingsnis link dialogo – pripažinti skirtumų egzistavimą ir nuodugniai juos ištirti. Būtent todėl nusprendžiau šią temą išanalizuoti nuosekliai. Gavęs projekto „Community Building Initiative“, skirto SALT programos dalyviams, palaikymą, turėjau galimybę keletą mėnesių skirti tik šiam klausimui nagrinėti.

Tyrimo metu atrinkau 20 gudiškų ir 18 lietuviškų šaltinių – nuo istorijos vadovėlių ir enciklopedijų iki populiariųjų „YouTube“ kanalų (atankos principai ir patys šaltiniai nurodyti šio teksto apačioje). Čia apsiribosiu tik viena pastaba: renkant gudiškus šaltinius buvo orientuojamasi į tuos, kurie priklauso vadinamajai „tautinio atgimimo“ paradigmai – Gudijos režimo valstybinė ideologija į šią analizę nebuvo įtraukta^[1].

Imperija bet kokia kaina? Vargu ar tai gera idėja

Vyraujanti tendencija tarp lietuvių autorių – LDK vadinti tiesiog „lietuvių valstybe“. Taip ją apibūdina 10 iš 18 nagrinėtų šaltinių. Keturi šaltiniai kunigaikštystę pristato kaip federaciją arba partnerystę.

Tuo pat metu dalis lietuvių arba su Lietuva siejamų autorių rimtai teigia, kad LDK buvo lietuvių imperija – tokį požiūrį pateikia taip pat keturi iš 18 šaltinių. Nors tai palyginti nedaug, šio skaičiaus pakanka konstatuoti, kad „imperinė tezė“ yra viešojo diskurso dalis. Dar daugiau – žvelgiant į polemines erdves, pavyzdžiui, „Facebook“ grupes, matyti, jog ši tezė jose įgyja beveik lemiamą reikšmę bandant „pastatyti gudus į vietą“.

Nors ir gudų pusėje pasitaiko perdėtų interpretacijų kitais klausimais, nė vienas iš analizuotų šaltinių rimtai netvirtina, kad LDK buvo „gudų imperija“. Dominuojanti pozicija – kad LDK veikė kaip federacija ar partnerystė. Ši nuostata pateikiama svarbiuose instituciniuose leidiniuose, pavyzdžiui, nacionalinėje enciklopedijoje. Net kai kurių lietuvių nemėgstamas Aliaksandr Kraŭcievič teigia, kad tai buvusi savotiška sąjunga tarp lietuvių ir gudų.

Apibendrinant, dėl LDK kaip politinio darinio prigimties:

o   Egzistuoja įtampa tarp mažumos lietuvių „imperinės“ interpretacijos ir gudų „federalistinio“ požiūrio.

o   Tam tikras susikirtimo taškas – federacijos samprata, tačiau ją palaiko tik mažuma lietuvių, o tarp gudų – apie pusė šaltinių.

o   Plačiai paplitusi, abiejose pusėse, tendencija apskritai neapibrėžti LDK pobūdžio, ją tiesiog vadinant „valstybe“. Tai dar vienas konvergencijos taškas, nors daug kas priklauso nuo to, kaip ši valstybė apibrėžiama kitais aspektais, pavyzdžiui, etninio dominavimo požiūriu.

Keletas pastabų, kodėl „imperinė tezė“ nėra gera idėja. Pirmiausia – ji menkai pagrįsta faktais ir įrodymais. Dažnai pasitelkiami palyginimai tarp lietuvių ir rytų slavų santykių LDK bei Anglijos ir Indijos Britų imperijoje – švelniai tariant – neatlaiko kritikos. LDK atveju lietuvių kalba nebuvo nei kanceliarinė kalba (kaip anglų kalba Britų imperijoje), nei oficiali valdovų dokumentų kalba (kaip persų kalba Partų imperijoje), netgi nebuvo epizodiškai vartojama raštu – kaip, pavyzdžiui, mandžiūrų kalba Čingų dinastijoje, valdžiusioje Kiniją XVII–XIX a. (nors ši dinastija perėmė kinų tapatybę, tam tikrose valstybinėse sferose (pvz., dvaro ritualuose) mandžiūrų kalba vis dar buvo naudojama). Taigi, norint pripažinti LDK kaip imperiją, tektų sutikti, kad tai buvo imperija be jokios etnolingvistinės tapatybės – o tai iš esmės paneigia pagrindinį šios tezės motyvą: parodyti, kokia galinga buvusi Lietuva.

Antra, reikalauti, kad gudai priimtų istorinės pavaldumo naratyvą, reiškia nuodyti šaltinį. Istorija rodo, kad santykiai, paremti vienos pusės pripažinimu esant „imperine valdžia“, o kitos – „pavergta ir kolonizuota“, neišvengiamai kursto nuoskaudas. Patikslinimas apie „aksominę imperiją“, kurį pateikia Alfredas Bumblauskas ir jo kolegos^[2], šios problemos nesprendžia. Tai – savanaudiškas paradoksas: joks valdovas niekuomet nepripažįsta savo valdžios esant priespauda. Kitaip tariant, jei teigiama A („mes buvome imperija“), pripažintina ir B („mes engėme kitus“).

Didžioji Britanija neturi pasirinkimo: ji privalo pripažinti, kad buvo imperija, nes ji tikrai tokia buvo. Lietuva, priešingai, turi pasirinkimą: „imperinė tezė“ čia yra vien fakultatyvi interpretacija, kūrybinio mąstymo darinys. Pagrindinis klausimas kyla: kodėl rinktis tokią pagrindimo stokojančią ir morališkai atgrasią tezę?

Branduolinis karas dėl „svarbiausios etninės grupės“

Ne, čia kalbama ne apie sprogimus, radiaciją ir milijonų žmonių žūtį – laimei! Kalbama tik apie tai, kas sudarė etninį ar nacionalinį LDK branduolį. Būtent žodis „branduolys“ (lietuviškai) ar „ядро“ (gudiškai) itin dažnai vartojamas abiejų pusių naratyvuose. O žodis „karas“ šiuo atveju tinka todėl, kad – priešingai nei ankstesnėje temoje, kur egzistavo bent menkos susikalbėjimo galimybės – čia jos... na, visiškai neišnykusios, bet labai silpnos.

Absoliuti dauguma lietuviškų šaltinių (15 iš 18) teigia, kad branduolys buvo lietuviškas. Lygiai taip pat įtikinama dauguma gudų šaltinių (13 iš 20) teigia, kad branduolys buvo gudiškas. Kaip galima tikėtis, nė vienas lietuviškas šaltinis neteigė, kad branduolys buvo gudiškas, ir atvirkščiai.

Nedidelė, bet strategiškai svarbi bendro sutarimo galimybė – tai mažytė dalis autorių iš abiejų pusių, teigiančių, kad LDK turėjo dviejų tautų (arba etninių grupių) branduolį. Pasak jų, tai buvo daugiatautė valstybė, kurioje gyveno lietuviai, gudai, ukrainiečiai, lenkai, žydai, rusai ir kiti, tačiau pagrindą sudarė dvi pagrindinės tautos ar etninės grupės – lietuviai ir gudai, laikomi apytiksliai lygiaverčiais partneriais. Na, ši pozicija nėra visiškai inkliuzyvi, bet... LDK istorijos ginčas daugiausia sukasi būtent apie gudus ir lietuvius.

Kaip spręsti slavų klausimą?

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno slavai. Ir ne tik gyveno – jie paliko ryškius pėdsakus. Net ir griežčiausia lietuviška LDK interpretacija negali ignoruoti fakto, kad LDK kanceliarinė kalba buvo slaviška, o slavai sudarė demografinę daugumą.

Gudų pusės situacija šiuo klausimu kiek patogesnė: jiems gana lengva nubrėžti tiesią liniją tarp LDK slavų ir šiuolaikinių gudų bei tarp LDK raštvedybos kalbos ir gudų kalbos. Tačiau kartu su patogumu ateina ir nepatogumas: nei LDK kalba niekada nebuvo vadinama „gudų“ arba „senoji gudų“, nei LDK slavai nebuvo vadinami gudais. Dar blogiau – vienas iš dažniausių žodžių, kuriais tuomet jie buvo įvardijami tiek viduje, tiek išorėje, buvo рускіи. Žodis galėjo būti rašomas įvairiai, tačiau šaknis išliko ta pati, sukelianti nepatogią asociaciją su šiuolaikine Rusija.

Žinoma, elementarios semiotikos žinios leidžia suprasti, kad vienas žodis gali reikšti skirtingus dalykus, ir vienas dalykas gali būti žymimas skirtingais žodžiais. Lietuvių vertinamas Tacito paminėjimas apie „Aestii“ – laikomas seniausiu baltų paminėjimu – visai nesisieja nei su žodžiu „baltai“, nei su „lietuviais“. Tačiau – žinoma – Tacitas gyveno epochoje, kai baltai ar prolietuviai buvo vadinami kitu vardu. Panašiai – tikėtina – ir gudų atveju. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių lietuviai ne taip noriai taiko šią taisyklę kalbėdami apie gudus.

Didžioji dalis analizuotų lietuviškų šaltinių nuosekliai vengia LDK slavus laikyti gudais. Net ir žodis „gudai“, kurį dar ankstyvajame XX amžiuje vartojo tokie istorikai kaip Pranas Masiotas ar Adolfas Šapoka, per pastaruosius dešimtmečius daugumoje šaltinių tiesiog išnyksta. Dirbtinai sukurti terminai „rusėnai“, „rusėnų kalba“ tapo, ko gero, plačiausiai paplitusiu. Tačiau vartojamos ir rafinuotesnės (ir neįprastai komplikuotos) formuluotės, tokios kaip „kanceliarinė slavų kalba“ ar „bažnytinės slavų kalbos atmaina“^[3].

Tokia priemonė vadinama istorizacija – tai sąmoningas terminų parinkimas istoriniams reiškiniams apibūdinti taip, kad būtų pabrėžtas jų skirtumas nuo šiuolaikinių atitikmenų. Pats principas galėtų būti vertas pagyrimo, jei ne tai, jog jo šalininkai retai būna linkę taikyti tą patį metodą LDK baltų gyventojams. Prisimenu, kad britų istorikas Stephenas Rowellas, rašantis iš lietuviškos perspektyvos, mėgino vykdyti tokią istorizaciją, įvesdamas anglų kalbos vartosenoje skirtį tarp „Lithuania“ ir „Lettovia“^[4]. Vis dėlto ir šis bandymas buvo tik dalinis – jis labiau lietė valstybės struktūrą, o ne etninę ar tautinę tapatybę. Daugumoje analizuotų lietuviškų šaltinių pastebimos šios tendencijos:

1.    aprašant slavų komponentą LDK, dažnai taikoma istorizacija;

2.    aprašant baltų komponentą, aiškių istorizacijos požymių paprastai nėra – vartojami žodžiai, tokie kaip „lietuviai“, leidžia manyti, jog ši gyventojų grupė laikoma tiesiogiai tapatinama su dabartine lietuvių tauta.

Egzistuoja ir nedidelė lietuviškų publikacijų dalis – tokių skirtingų autorių kaip Edvardas Gudavičius^[5]ir Rūstis Kamuntavičius^[6] – kurie vartoja terminus „baltarusiai“ arba „gudai“ apibūdindami tiek LDK gyventojus, tiek jų kalbą.

Grįžtant prie gudų šaltinių: absoliuti dauguma jų slavų komponentą LDK istorijoje įvardija kaip „gudišką“, o kanceliarinę kalbą – kaip „(senoji) gudų“ kalba. Vis dėlto pasitaiko ir atskirų atvejų – pavyzdžiui narkomaukos Vikipedijoje slavų komponentas apibūdinamas kaip „русіны“ arba „русінскі“. (Tai gali kelti painiavą, nes rusinai – šiuolaikinė rytų slavų tauta, gyvenanti daugiausia Rytų Karpatų regione – gudų kalboje taip pat vadinami „русіны“. Bet palikime tai nuošaly.)

Kiek konfliktiškas yra slavų klausimas? Veikiausiai ne tiek, kiek, pavyzdžiui, „branduolio“ tema, tačiau jo skaldymo potencialas tampa akivaizdesnis tuomet, kai jis susipina su kitais, jautresniais klausimais.

Antrasis branduolinis karas – dėl LDK ekspansijos pobūdžio

Jau anksčiau pasakėme, kad vienas iš aštriausiai ginčijamų klausimų – kas sudarė LDK branduolį. Šiuo klausimu lietuvių ir gudų istoriografinės pozicijos yra ryškiai susiskaldžiusios. Tačiau egzistuoja dar viena ne mažiau prieštaringa tema – koks buvo LDK ekspansijos pobūdis.

Tai yra „antrasis branduolinis karas” ta prasme, kad jis tiesiogiai susijęs su pirmuoju ginču: LDK plėtros pobūdžio interpretavimas labai priklauso nuo to, ką laikome jos branduoliu – lietuvius, gudus ar ką nors kitą. Tai, galima sakyti, ideologinio karo dėl branduolio tąsa.

Tačiau šis „antrasis karas“ turi vieną savitą bruožą. Čia susiduria ne du kraštutinumai, o kraštutinė pozicija iš vienos pusės ir nuosaiki, tarpinė pozicija – iš kitos. Pažvelgus į lentelę 1, taps aišku, kas turima omenyje.

Lentelė 1. LDK ekspansijos pobūdžio interpretacijos

Pozicija	Lietuviški šaltiniai (N = 18)	Gudiški šaltiniai (N = 20)
Lietuviai užkariavo (pro)gudus	15/17*	1/17*
(Pro)gudai užkariavo lietuvius	0/17	3/17
LDK ekspansija buvo lietuvių ir gudų sąjungų kūrimo rezultatas	2/17	13/17
Nepatikslinta	1/18	3/20

* Tais atvejais, kai tam tikra publikacija aiškiai neišreiškia pozicijos nagrinėjamu klausimu, tokios publikacijos skaičius yra atimamas iš bendro tiriamų šaltinių skaičiaus. Pavyzdžiui, jei viena publikacija iš 18 neturi aiškios pozicijos, rezultatas pateikiamas kaip X iš 17.

Kaip matyti, čia ginčas vyksta ne tiek tarp pozicijų „mes jus užkariavome“ ir „ne, mes jus užkariavome“, kiek tarp „mes jus užkariavome“ ir „mes kartu kūrėme sąjungą“.

Tiesa, gudų mėgiamas sąjungos modelis ne visuomet yra toks „nekaltas” – šalia bendradarbiavimo teiginių pasigirsta ir užuominų, kad gudai buvę kultūriniai pranašesni už lietuvius. Tačiau tokie pasvarstymai pasirodo toli gražu ne visur. Bet kokiu atveju svarbiausia tai, kad gudai – įskaitant ir „skandalingą“ Kraŭcievičių – dažniausiai propaguoja sąjungos modelį kaip LDK plėtros išaiškinimą.

Vilniaus įkūrimas: kam gi tai iš viso rūpi?

Daugelio miestų – ypač jei jiems daugiau nei du šimtmečiai – ištakos dažnai skendi istorijos rūke. Arba jų įkūrimo ir priklausomybės istorija tokia sudėtinga, kad tarptautinis konsensusas dažniausiai tik patvirtina padėtį, susiklosčiusią po Antrojo pasaulinio karo. Žinoma, kad Stambulo (Konstantinopolio)miesto neįkūrė turkai, tačiau niekas Europoje nekvestionuoja, kad jis priklauso Turkijai, nors šis miestas turi didelę simbolinę reikšmę daugeliui Europos tautų ir pačiai Europai.

Lenkijos miestas Vroclavas, pagal vieną gerbiamą teoriją, buvo įkurtas čekų kunigaikščio Vratislavo, tačiau niekas šiandien neteigia, kad jis turėtų priklausyti Čekijai. Be to, Lenkijoje niekas nekovoja su „čekų įkūrimo teorija“ kaip su pavojinga ar griaunančia valstybei.

Kodėl Vilniaus įkūrimo klausimas yra kitoks? Vargu ar įmanoma nurodyti vieną priežastį – greičiausiai jų yra visa virtinė, tačiau dauguma būtų politinio, psichologinio ar tiesiog emocinio pobūdžio. Tegul tai, kas buvo pasakyta dviejose ankstesnėse pastraipose, primena, jog diskusijos apie miestų įkūrimą nėra tapatu diskusijoms apie jų priklausomybę. Kadangi šie klausimai vis dar yra litvinizmo diskusijos dalis, pažvelkime, kaip nuomonės dėl Vilniaus ištakų pasiskirsto lietuvių ir gudų šaltiniuose.

Lietuvių šaltiniai Vilnių beveik vieningai pristato kaip lietuvių įkurtą miestą – ir tai absoliuti dauguma: 14 iš 15, trys šio klausimo nelietė. Ši pozicija dažnai pateikiama kaip savaime suprantama, ji paplitusi įvairiuose autoritetinguose šaltiniuose – nuo akademinių publikacijų iki mokyklinių vadovėlių. Tik vienas naujausias šaltinis – Kamuntavičiaus „Gudijos istorija“ – išsiskiria iš šios nuostatos, siūlydamas, kad Vilnius galėjo turėti daugiatautę pradžią^[7].

Gudijos perspektyva: aiški dauguma (9 iš 12 šaltinių) palaiko tezę, kad Vilnių įkūrė krivičiai, laikomi gudų protėviais. Tačiau du šaltiniai – LDK enciklopedija^[8] ir Arturo Klinavo literatūrinis esė^[9] – pateikia „įtraukesnę“ poziciją, apibūdindami Vilniaus ištakas kaip daugiatautes.

Apibendrinant: vyraujančios naratyvų versijos – „įkūrė lietuviai“ ir „įkūrė (pro)gudai“ – iš esmės yra nesuderinamos. O jei „Vilnių įkūrė X“ automatiškai reiškia „Vilnius priklauso X“, tai blogos žinios gudų ir lietuvių dialogui.

Tačiau išeitis yra: tereikia atsisakyti šio ydingo samprotavimo dėl priežasčių, trumpai aptartų pirmose šios sekcijos pastraipose.

Tikėjimo paslaptis: kas slypi už pavadinimo „Litua“?

Skaitytojas greičiausiai žino, kad tarp Jehovos liudytojų ir pagrindinių krikščioniškų krypčių vyksta tam tikros diskusijos dėl Dievo vardo. Jehovos liudytojai tvirtina, kad Dievo vardas yra „Jehovah“ ir kaltina pagrindinę krikščionybę sąmoningai pašalinus ar pakeitus Dievo vardą Biblijoje dėl tam tikrų nedorų motyvų. Iš tikrųjų tiksli šio vardo forma su balsiais, kuri hebrajų Biblijoje buvo užrašyta tik priebalsiais „YHWH“, laikui bėgant buvo pamiršta. Todėl akademiniuose leidimuose imta vartoti tiesiog tetragramatoną (keturių priebalsių seką) Dievo vardui Senojo Testamento tekstuose žymėti.

Kodėl aš tai miniu? Ilgą laiką galvojau, kaip reikėtų vadinti istorinę Lietuvą, atsižvelgiant į tai, kad jos pavadinimas istoriniuose šaltiniuose buvo rašomas įvairiai: „Litua“, „Литъва“, „Литва“, „Lituania“, „Lettowen“, „Litwa“, „Lietuwa“ ir kt. Vienas pasirinkimas – „Lietuva“, kitas – kažkas panašaus į „Litva“. Abu šie variantai gali būti ideologiškai angažuoti.

Tuomet prisiminiau sprendimą, kurį mokslininkai taikė dėl „Jehovos“ vardo – ir nusprendžiau pasiūlyti „L-T-V“ pavadinimo variantą. Šis terminas sukurtas taip, kad apimtų tris bendras priebalses – L, T ir V – kurios randamos tiek lietuviškuose (‘Lietuva’, ‘lietuviai’), tiek gudiškuose (‘Litva’, ‘litvin’, ‘litoviec’) variantuose. Tai – trumpinys, leidžiantis kalbėti apie visus istorinius Lietuvos pavadinimus ir su jais susijusius demonimus* (Demonimas – žodis, kuriuo vadinama tam tikroje vietoje gyvenanti žmonių bendrija), neįpareigojant rinktis konkrečios etninės ar kalbinės kilmės.

Vienas iš mano tyrimo uždavinių buvo išsiaiškinti, kaip šaltiniai interpretuoja šiuos L-T-V pavadinimus. Litvinizmo diskusijų kontekste galima išskirti tris pozicijas:

a) L-T-V pavadinimai pirmiausia reiškia lietuvius (bei jų valstybę ir kultūrą);

b) šie terminai pirmiausia reiškia (pro)gudus (bei jų valstybę ir kultūrą).

Ir – tertium datur – trečias galimas variantas:

c) šie terminai pirmiausia nusako politinius darinius, gyventojų grupes ar teritorijas virš-etniniu arba tarp-etniniu pagrindu.

Pusė lietuviškų šaltinių (9 iš 18) palaiko pirminę lietuvių etninę reikšmę – L-T-V pavadinimai suprantami kaip reiškianti specifinę baltų–lietuvių kilmės elito šerdį. Kita pusė, įskaitant naujesnius akademinius darbus^[10], remiasi netautine arba „transetnine“ interpretacija, pabrėždama kintančią politinę tapatybę.

Panaši situacija ir su gudų šaltiniais, nors šiek tiek daugiau jų linkę pritarti netautinei interpretacijai. Dalis (10 iš 20), įskaitant reikšmingus šaltinius, tokius kaip enciklopedija^[11], palaiko transetninę arba supratautinę politinę interpretaciją. Tiesa, tėra reikšminga mažuma (8 iš 20) kuri teigia, kad L-T-V terminai pirmiausia reiškė LDK slavus (pro-gudus), bet ši nuomonė buvo daugiau populiari 2000-aisiais, o vėlesniais dešimtmečiais jos palaikymas mažėjo.

Istorinės Lietuvos lokalizacija

Kur buvo įsikūrusi istorinė L-T-V?

Kaip ir miesto įkūrimo atveju, istorinių etninių teritorijų, politinių darinių ar kultūrinių artefaktų buvimo vieta neturi lemti to, kokią teritoriją šiandien užima šiuolaikinė valstybė. Kaip žinome, Vengrija šiandien yra Vidurio Europos valstybė, tačiau istoriškai – vengrai, arba madjarai, kilę iš Uralo kalnų regiono (greičiausiai iš teritorijos į rytus nuo Volgos, dabartinėje Rusijoje). Ten jie gyveno genčių sąjungose, turėjo karinio pobūdžio konfederaciją ir pusiau klajoklišką gyvenimo būdą. Archeologiniai duomenys liudija apie turtingą raitelių ir karingą kultūrą su savitomis laidojimo praktikomis ir menu.

Nepriklausomai nuo to, kokią nuomonę kas beturėtų apie šiuolaikinę Rusiją, niekam nė į galvą neateitų šio istorinio fakto paversti politine problema, juo labiau – formuluoti kokių nors teritorinių pretenzijų. 

Tačiau „litvinizmo“ klausimas – kiek kitoks. Ginčas dėl istorinės L-T-V lokalizacijos virto kone egzistenciniu klausimu. Kadangi taip jau yra, pažiūrėkime, kaip šį klausimą vaizduoja šaltiniai, analizuoti šiame tyrime.

Lietuviški šaltiniai (17 iš 18) beveik vieningai lokalizuoja istorinę Lietuvą etninėse lietuvių žemėse. Vienintelė „eretinė“ pozicija priklauso Rusčiui Kamuntavičiui: jis pateikia konkuruojančius žemėlapius^[12], analizuoja gudų pasakojimo dėmesį Naugardukui^[13] ir atkreipia dėmesį į „lietuviškus“ toponimus dabartinėje Gudijoje^[14]. Remdamasis tuo, Kamuntavičius teigia, kad istorinė valstybė buvo dvi-etninė ir geografiškai apėmė abi šiuolaikines valstybes. Taigi jo pasakojimas siūlo platesnį „Lietuvos/Litvos“ supratimą – tokį, kuris neišsitektų šiuolaikinėse nacionalinėse ribose.

Dauguma gudų šaltinių (16 iš 19) lokalizuoja istorinę L-T-V gudų etninėse teritorijose – dabartinėje Gudijoje ir pietryčių Lietuvoje. Pavyzdžiui, enciklopediniai įrašai remiasi istoriniais žemėlapiais, kuriuose pažymėtas regionas „Літва“ aplink dabartinį Naugarduką – tai neva rodo, kad ši teritorija buvo pirminis L-T-V centras.

Apibendrinant – kaip ir Vilniaus atveju, pirmiausia būtina aiškiai atskirti istorinės valstybės lokalizacijos klausimą nuo jos šiuolaikinės teritorinės priklausomybės. Ši diferenciacija yra esminė, norint išvengti beprasmiško konflikto, kai istorijos interpretacijos paverčiamos politinės nuosavybės argumentais.

Išvada. Šešios praktinės rekomendacijos

Kalbant apie litvinizmo reiškinį, t. y. skirtingas LDK istorijos interpretacijas, nėra prasmės teigti, kad esminių skirtumų nėra (jie egzistuoja), ar kad tai tik marginalios pozicijos (jos visai nemarginalios). Tačiau pagrindinė problema slypi ne pačiuose skirtumuose, o klausime: kaip sugyventi su tais skirtumais ir kaip jų be reikalo neeskaluoti?

Remdamiesi lyginamąja analize, pateikiame šešias praktines rekomendacijas. Dvi iš jų pirmiausia skirtos gudų pusei, dvi – lietuvių, o dar dvi – abiem pusėms.

Gudų pusei

1. Šiek tiek atsipalaiduok. Dialogas tampa beveik neįmanomas, jei gudų pusė remiasi „griežtu gudiškumu”. Turima omenyje tokia LDK istorijos traktuotė, kurioje kunigaikštystė vaizduojama kaip išskirtinai gudų valstybė, o pagrindiniai teiginiai – tokie kaip Vilnios įkūrimas gudų arba jų kultūrinis pranašumas prieš lietuvius – pateikiami kaip neginčijami faktai, atmetant alternatyvias versijas.

Tie, kurie laikosi ar simpatizuoja tokiam požiūriui, turėtų apsispręsti: arba kursas į dialogą ir konstruktyvų bendradarbiavimą su Lietuva, arba ilgalaikė konfrontacija, kuri vargu ar atneš naudos pačiai Gudijai.

2. Dar kartą atsipalaiduok. Minkštasis gudiškumas – tai akcentas gudų indėliui į LDK istoriją neprieštaraujant lietuvių vaidmeniui – palieka erdvės dialogui, bet tai vis tiek nežada, kad viskas bus paprasta. Reikia įvertinti, kad, nepaisant nuomonių įvairovės, Lietuvos viešajame diskurse egzistuoja gana tvirtas konsensusas dėl tiesioginės LDK ir dabartinės Lietuvos valstybės tęstinumo. Ar Gudijai apskritai reikia to „prioriteto“ teiginio?

Lietuvių pusei

3. Atsargiai su „pergale“. Lietuvių pusei derėtų rimtai susimąstyti, kur praktiškai veda jų tarpe įsigalėjusi istorinė perspektyva. Įsivaizduokime, kad gudai staiga sutinka su tokia LDK istorijos traktuote, pagal kurią vien lietuviams priklauso teisė į istorinį subjektyvumą LDK formavime ir plėtroje. Ar toks „pergalingas“ pripažinimas iš tiesų atneštų Lietuvai realios naudos?

Tokia „pergalė“ gali pasirodyti apgaulinga. Tokiu atveju gudams tektų laikyti lietuvius ne bendraminčiais ir sąjungininkais, o engėjais, o LDK žlugimą – ne tragedija, o išsivadavimu. Dar daugiau: bet kokia ideologija, grindžiama išsivadavimo iš priespaudos logika, suponuoja moralinę engėjų diskreditaciją ar net siekį juos nubausti. Tokios naratyvinės schemos rėmuose lietuviams atitektų istorinės priespaudos vaidmuo – su visomis moralinėmis ir politinėmis pasekmėmis.

4. Gudai name – „Rusų pasaulis“ lauke. Panašūs spąstai tyko ir tuomet, kai Lietuvos pusė stengiasi kiek įmanoma labiau atitolinti LDK slavų komponentą nuo „gudiškumo“. Tai pasireiškia, pavyzdžiui, tendencija vengti bet kokių asociacijų tarp LDK kanceliarinės kalbos ir gudų kalbos, taip pat tarp slaviškų LDK gyventojų ir gudų tapatybės.

Kai kuriems lietuvių autoriams gali atrodyti, kad toks atskyrimas – tai „mažesnė blogybė“, nes neva atima iš gudų pagrindą reikšti pretenzijas į LDK paveldą. Tačiau vakuumas nelieka tuščias. Slaviškas kanceliarinės kalbos pobūdis ir demografinis slavų dominavimas LDK yra faktai, nuo kurių nepabėgsi. Jei gudai neturi teisės laikyti savęs slavų LDK paveldo paveldėtojais („juk ten buvo rusai / rusėnai, o ne gudai!“), tai tiesiog atveria duris „Rusų pasauliui“ perimti šią tapatybę ir paveldą.

Kitaip tariant, išvarydami gudus pro duris, lietuviai rizikuoja įsileisti „Rusų pasaulį“ pro langą. Gal visgi bus protingiau leisti gudams pasilikti?

Abiem pusėms

5. Paverskime dogmas hipotezėmis. Abi pusės dažnai jaučia pagundą traktuoti ginčą dėl LDK istorijos kaip priešpriešą tarp plokščios ir apvalios Žemės šalininkų – kai oponento pozicija pateikiama kaip absurdiška („plokščia“), o sava – kaip akivaizdi ir moksliškai įrodyta („apvali“).

Realybėje daugelis ginčitinų teiginių („Vilnių įkūrė lietuviai“ / „Vilnių įkūrė pro-gudai“; „lietuvių ekspansija prieš slavus“ / „slavų ekspansija prieš lietuvius“) geriausiu atveju yra aiškinamosios konstrukcijos. O neretai jie yra  paprastai laisvos interpretacijos ar kūrybinio mąstymo padariniai. Laikyti tokias versijas neginčijamais faktais ar „akivaizdžia tiesa“ – tai ženklas menkos metodologinės kultūros ir piktnaudžiavimo „mokslinio pagrįstumo“ retorika.

6. Statykime bendrus namus. Tarp visų galimų LDK istorijos interpretavimo krypčių didžiausią dialogo potencialą turi lietuvių–gudų ekumenizmas – tai yra požiūris, kad LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje nė viena iš pagrindinių etninių grupių – lietuvių ar gudų – nebuvo „svarbesnė“ už kitą.

Gryna tokio požiūrio forma pasitaiko retai, tačiau jo užuomazgų galima rasti tiek atskirose diskusijose, tiek kai kurių autorių darbuose abiejose pusėse. Būtent ši kryptis gali tapti pagrindu abipusiam pripažinimui ir pagarbai istorinės atminties atžvilgiu.

^[1] Beje, šiai temai esu skyręs atskirą tyrimą baltarusių kalba: П. Рудкоўскі, „ВКЛ у ідэалагічным дыскурсе беларускага рэжыму“, Літва – Беларусь: дыялог пра мінулае, Вільнюс: Aukso žuvys, 2023.

^[2] A. Eidintas ir kt., Lietuvos istorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 38.

^[3] S. Sužiedėlis (red.), Historical Dictionary of Lithuania, Lanham (MD): Scarecrow Press, 2011, p. 11, p. 264, p. 347.

^[4] S. C. Rowell, Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345, Cambridge: Cambridge University Press, 1994, p. xiii.

^[5] E. Gudavičius, Lietuvos istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Čikaga: Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas; Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

^[6] R. Kamuntavičius, Gudijos istorija. Baltarusijos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas, 2022.

^[7] Ibidem.

^[8] Вялікае Княства Літоўскае: Энцыклапедыя: у 2 т., рэд. Г. Пашкоў і інш., маст. А. Асацкі, 2-е выд., Мінск: БелЭн, 2005.

^[9] Tai yra: А. Клінаў, Малая падарожная кніжка па Горадзе Сонца, Мінск: Логвінаў, 2008.

^[10] Laurynas Šedvydis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdančiojo elito rengimas viešajam valstybės gyvenimui XVI a. – XVII a. viduryje: Daktaro disertacija, Humanitariniai mokslai, istorija (05 H) (Kaunas, 2016); Kamuntavičius, Gudijos istorija.

^[11] Вялікае Княства Літоўскае: Энцыклапедыя.

^[12] Gudijos istorija, p. 58–59.

^[13] Gudijos istorija, p. 65.

^[14] Gudijos istorija, p. 115.

---

Išanalizuotos publikacijos

Trumpai apie atrankos principus.

Pagrindinė pastaba. Publikacijos, tokios kaip knygos, konceptualūs straipsniai ar vadovėliai, yra sudėtingi intelektualiniai artefaktai, todėl jų atranka nėra (ir veikiausiai negali būti) sociologinė imtis. 18 ar 20 publikacijų nėra „respondentai“. Šaltinių kiekis turi tik padidinti tikimybę aprėpti kuo įvairesnes perspektyvas, tačiau neturi būti traktuojamas kaip atspindintis nuomonių kiekybinį pasiskirstymą visuomenėje ar mokslininkų pasaulyje.

1. Atrinkti šaltiniai gali būti suskirstyti į tris kategorijas: (a) autoritetingos publikacijos – populiariai akademinio ar edukacinio pobūdžio – sudarančios institucinės žinios pagrindą; (b) Vikipedijos straipsniai – dažnai pasiekiami dėl „Google“ algoritminio prioritetizavimo; (c) „YouTube“ medžiaga – atrinkta pagal suvokiamą autoritetą (pvz., „profesorius“, „daktaras“) ir populiarumą, matuojamą dideliu peržiūrų skaičiumi.

2. Atvirai poleminio pobūdžio medžiaga nebuvo įtraukta į analizę.

3. Pagrindinis dėmesys sutelktas į nepriklausomybės laikotarpį (apie 1989 m. – iki dabar). Bet siekiant atsekti šiuolaikinius pasakojimus, atrinkti ir kai kurie iš naujo išleisti ankstesni, „formatyviniai“ darbai. Lietuvoje tai Adolfas Šapokos „Lietuvos istorija“. Gudijos atveju – Vladimiro Pičetos XX a. pradžios darbas, kuris išlieka gana įtakingas. Taip pat įtraukti du sąlyginai „išoriniai“ darbai – Jozef Pfitzner studija apie Vytautą (1989) ir Stephen C. Rowell Lithuania Ascending (1994), kurie ženkliai prisidėjo prie šiuolaikinių požiūrių formavimo Lietuvoje.

4. Gudijos atveju analizė sutelkta į dvi pagrindines diskurso sferas:(a) pasakojimus, atsirandančius opoziciniuose Gudijos sluoksniuose,(b) pasakojimus, plėtotus valstybinėse akademinėse institucijose iki 2020 m. ir tuose projektuose, kurie išlaikė tam tikrą autonomiją nuo režimo ideologinės kontrolės. Darbai, sukurti laikantis Gudijos valstybinės ideologijos ar stipriai jos paveikti, nebuvo įtraukti į analizę.

1. Lietuviškos publikacijos

1.1. Knygos ir straipsniai

1.    Baranauskas, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.

2.    Eidintas, Alfonsas et al. Lietuvos istorija. Vilnius: Publishing House „Eugrimas”, 2013.

3.    Gudavičius, Edvardas. Following the Tracks of a Myth. Lithuanian Historical Studies 1 (1996), pp. 38–58. https://doi.org/10.30965/25386565-00101003

4.    Gudavičius, Edvardas. Lietuvos istorija. T.1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Čikagoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

5.    Gumuliauskas, Arūnas. Besidomintiems Lietuvos istorija. Vilnius: Periodika, 1989.

6.    Kamuntavičius, Rūstis. Gudijos istorija. Baltarusijos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas, 2022.

7.    Kapleris, Ignas et al. Laikas 8. Istorijos vadovėlis, I–II d. Vilnius: Leidykla „Briedis“, 2014.

8.    Norkus, Zenonas. An Unproclaimed Empire: The Grand Duchy of Lithuania from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Empires. Abingdon, Oxon: Routledge, 2018.

9.    Pficneris, Johannes. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Vilnius: Mintis, 1989.

10. Rowell, Stephen C. Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345.Cambridge: Cambridge University Press, 1994.

11. Šapoka, Adolfas. Lietuvos istorija. Vilnius: Mokslas, 1989 (pirmą kartą publikuota 1936 m.).

12. Šedvydis, Laurynas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdančiojo elito rengimas viešajam valstybės gyvenimui XVI a. – XVII a. viduryje. Daktaro disertacija, Humanitariniai mokslai, istorija (05 H), Kaunas, 2016.

13. Sužiedėlis, Saulius, ed. Historical Dictionary of Lithuania. Lanham, MD: Scarecrow Press, 2011.

14. Zinkevičius, Zigmas. The Lithuanians: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013.

1.2. YouTube

15. Įdomioji Dokumentika. (2024 m. gruodžio 28 d.). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pakilimas ir žlugimas. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=Mhpgpq5ZjD0&list=PL3TPygyAghRKy4g9-envOfUSkCWVScYLl&index=2

16. Remi eShark. (2012 m. sausio 11 d.). Įdomioji Lietuvos istorija – Mindaugo Karalystė – Krikščioniška Lietuvos valstybė 1253–1263. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=MuC8_LjPFaI&list=PL-bKctBUqcDdMwSteebyy_CTx-p-SLaJx&index=4

17. Šviesa. (2012 m. vasario 29 d.). Vytautas Didysis. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=J5sKlAQvsCE&list=PLlkucspr-_mXWPm1re2jhRvFeR572Igw6&index=3

1.3. Vikipedija

18. „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.“ Vikipedija, laisvoji enciklopedija. Pagal versiją 2025 m. birželio 26 d. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_Didžioji_Kunigaikštystė

2. Gudų publikacijos

2.1. Knygos ir straipsniai

1.    Астапенка, Анатоль. И где зародилися и ускормлены суть по бозе: Дослед беларускага нацыяналізму. Санкт-Пецярбург: Неўскі Прастор, 2009.

2.    Белазаровіч, В. А. Гістарыяграфія гісторыі Беларусі. Гродна: Гродзенскі дзяржаўны ўніверсітэт імя Янкі Купалы, 2006.

3.    Бутэвіч, Анатоль. Раскіданае гняздо крывіцкай славы: Незвычайная вандроўка па Крэўскіх мурах. Мінск: Беларуская навука, 2008.

4.    Вялікае Княства Літоўскае: Энцыклапедыя: у 2 т. Рэдкал.: Г. Пашкоў (гал. рэд.) і інш.; маст. А. Асацкі. 2-е выд. Мінск: БелЭн, 2005.

5.    Гісторыя Беларусі ў 6 т. Т. 2: Беларусь у перыяд ВКЛ. Мінск: Современная школа, Экоперспектива, 2008. Рэдактары тома Ю. Бохан, Г. Галечанка.

6.    Ермаловіч, Мікола. Беларуская дзяржава: Вялікае Княства Літоўскае. Мінск: Беллітфонд, 2000.

7.    Катлярчук, Андрэй. У ценю Польшчы і Расеі: Вялікае Княства Літоўскае і Швецыя ў часе еўрапейскага крызісу сярэдзіны XVII ст. ARCHE, № 7–8, 2008.

8.    Клінаў, Андрэй. Малая падарожная кніжка па Гораду Сонца. Мінск: Логвінаў, 2008.

9.    Краўцэвіч, Аляксандр. Стварэнне Вялікага Княства Літоўскага. Мінск: Беларуская навука, 1998.

10. Краўцэвіч, Аляксандр. Гісторыя Вялікага Княства Літоўскага, 1248–1341 г. Гродна: Гарадзенская бібліятэка – Уроцлаў: Калегіум Усходняй Еўропы, 2013.

11. Краўцэвіч, Аляксандр. Вялікае Княства Літоўскае ў еўрапейскай і беларускай гісторыі.Ostrogorski Academy, 2017.

12. Пазьняк, Зянон. Беларуска-Расейская вайна. Belarus is an Eastern Outpost. Варшава – Нью Ёрк – Вільня, 2005.

13. Пічэта, Уладзімір І. История белорусского народа. Мінск: Выдавецкі цэнтр БДУ, 2003 (orig. 1910, 1918–1920).

14. Сіцька, Здзіслаў. Утроп Літвы. Да 1000-х угодкаў згадкі тапоніма “Літва” ў Кведлінбургскіх аналах. Баранавічы, 2009.

15. Свяжынскі, Уладзімір. “Праблема ідэнтыфікацыі афіцыйнай мовы Вялікага Княства Літоўскага.” Metriciana: даследаванні і матэрыялы Метрыкі Вялікага Княства Літоўскага, т. 1, Мінск: Аддзел спецыяльных гістарычных навук ІГ НАНБ, 2001, с. 109–136.

2.2. YouTube

16. Гісторыя пад знакам Пагоні, Белсат News:

·      (2009 m. rugsėjo 1 d.). Вітаўт. – Гісторыя пад знакам Пагоні. https://www.youtube.com/watch?v=OVvNs312oKg&list=PLCZLJLaNHoJJIg2ojgQhxzQyFbDNPYfup&index=2

·       (2009 m. spalio 2 d.). Грунвальд. – Гісторыя пад знакам Пагоні. https://www.youtube.com/watch?v=DL30GpVDvE4&list=PLCZLJLaNHoJJIg2ojgQhxzQyFbDNPYfup&index=7

17. Загадкі беларускай гісторыі, Белсат History:

·      (2021 m. vasario 16 d.). Чаму палякі ў Літве гавораць па-беларуску? – Загадкі беларускай гісторыі. https://www.youtube.com/watch?v=oOGqEkjSiYA&index=31

·      (2019 m. vasario 5 d.). Ці была б Беларусь без Вільні? – Загадкі беларускай гісторыі. https://www.youtube.com/watch?v=xIXfM9B5E0g&index=76

·      (2019 m. sausio 14 d.). Вільня як нашая сталіца. – Загадкі беларускай гісторыі. https://www.youtube.com/watch?v=hIjsg9xeSRA&index=77

18. Загадкі беларускай гісторыі, Белсат History:

·      (2017 m. gegužės 13 d.). Вялікае Княства Літоўскае – Беларусь ці Летува? – Загадкі беларускай гісторыі. https://www.youtube.com/watch?v=p06B19M7QQE&index=94

·      (2018 m. gruodžio 18 d.). Гістарычная Літва. – Загадкі беларускай гісторыі. https://www.youtube.com/watch?v=x0STm_Z8gYw&index=79

1.3. Vikipedija

19. Вялікае Княства Літоўскае. Vikipedija (narkamaŭka). Pagal versiją: 2025 m. birželio 26 d. https://be.wikipedia.org/wiki/Вялікае_Княства_Літоўскае

20. Вялікае Княства Літоўскае. Vikipedija (taraškievica) Pagal versiją: 2025 m. birželio 26 d. https://be-tarask.wikipedia.org/wiki/Вялікае_Княства_Літоўскае