1.2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės?

Tiesos ir objektyvumo paieškos

Ar įmanoma sukurti objektyvų istorinį pasakojimą? Idealiu atveju, būtų parašyta viena objektyvi ir visapusiškai teisinga kokio nors įvykio, proceso ar fenomeno istorija ir galėtų būti naudojama amžinai. Pavyzdžiui viena "teisinga" Lietuvos istorija. Tačiau taip nėra. Per šimtus metų parašyta tūkstančiai skirtingų Lietuvos istorijų, kurių autoriai turi visiškai skirtingas ar net prieštaringas interpretacijas. Istorikai jau senai pastebėjo, kad istorija kinta [pvz. Bloch, 1953, Įvadas]. Sakoma, kad kiekviena karta, o gal net kiekvienas istorikas turi teisę, realią galimybę o gal net ir būtinybę perrašyti istoriją. Viena vertus, bėgant laikui plečiasi šaltinių bazė – atrandami nauji dokumentai, faktai, pastebimi nauji procesai ir įvykiai. Kita vertus, nuolat atsiranda naujų interpretacijų, kurios leidžia kitaip įvertinti praeities įvykius [Le Goff, 1992, 108]. Visą laiką vyksta nuolatinis praeities peržiūrėjimas ir koregavimas. Vieni faktai užmirštami, kiti ištraukiami iš atminties, treti keičiami, adaptuojami, naujai aiškinami. Amerikiečių istorikas H. White savo garsiojoje „Metaistorijoje“, tvirtino, kad visi istoriniai pasakojimai tėra literatūrinė fikcija. Tik paskiri faktai gali būti objektyvūs, o kai rašomas istorinis kūrinys vyksta jų selekcija ir interpretacija t.y. praeities iškraipymas [White, 2003].

Situacija dar labiau komplikuojasi supratus, kad patys faktai yra problema. Vienas iš žymiausių Prancūzijos visų laikų istorikų, Jacques Le Goff, antrina P. Salmonui, E. H. Carrui, J. Topolskiui ir kitiems XX a. autoritetams, teigdamas kad patys faktai iš tiesų tėra istorikų konstrukcija. Jis cituoja Lucieno Febvre’o, vieno iš įtakingiausios XX a. istorijos moksle Analų mokyklos įkūrėjų, kalbą pasakytą 1933 m.: „Kažkas duota? Ne, kažkas sukurta istoriko, kiek kartų? Kažkas išrasta ir sukonstruota, hipotezių ir dedukcijų pagalba, delikataus ir jaudinančio darbo pasėkoje … Detalizuoti faktą – tai jį sukurti. Trumpiau kalbant, atsakyti į klausimą. Jei nėra klausimo, tuomet nieko nėra.“ [Le Goff, 1992, 113]

Mąstytojas P. Ricœur atskleidžia turbūt giliausią istorijos esmę: „Istorija yra istorija tik kai ji neįgauna absoliutaus diskurso ir absoliutaus vienumo, tik kai jos prasmė lieka neaiški, supainiota… Istorija iš esmės yra dviprasmė, ji yra įvykių istorija ir dėl to struktūriška. Istorija iš tiesų yra netikslumo karalija. Tai nėra tik tuščias atradimas; jis pateisina istoriko darbą. Tai pateisina istoriką visų jį užgriuvusių sunkumų akivaizdoje. Istorinis metodas gali būti tik netikslus metodas… Istorija nori būti objektyvi bet ji tokia negali būti. Ji nori atgaivinti bet gali tik rekonstruoti. Ji nori padaryti dalykus dabartiniais, bet tuo pačiu metu, ji nori atkurti atstumą ir istorinio laiko gylį, kurie tik atitolina nuo objekto… Šie sunkumai atsiranda ne dėl metodo trūkumų, o dėl įgimto istorijos dviprasmiškumo.“ [Ricœur, 1961, 226]

Iš savo asmeninės patirties žinome, kad mokyklose mokėmės istoriją, kuri gerokai skiriasi nuo to ką mokėsi mūsų tėvai. Skyrėsi temos, įvykiai, faktai, jų interpretacijos, iš dalies net pats objektas. Sakykime, prieš 30 metų dar niekas nė nežinojo, kad Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6 d. Šis faktas buvo sukurtas tiesiogine šio žodžio prasme apie 1990 m. Maždaug nuo to laiko jis tapo vienu svarbiausių įvykių, kuriuos turi įsiminti mokinukai. Tarpukaryje ir sovietų laikais XVII-XVIII a. laikotarpis Lietuvos istorijoje buvo laikomas tamsiausiu periodu. Šiandien apie jį vis labiau kalbama kaip apie laikus, kai buvo gyvenama unikalios demokratijos, teisės viršenybės ir laisvės dvasioje. Akivaizdu, jog tokie pokyčiai buvo nulemti pirmiausiai Lietuvos transformacijomis nuo autoritarinio A. Smetonos ir totalitarinio sovietų rėžimo iki demokratinės laisvos valstybės 1990 m. Tarpukaryje apie Lenkiją buvo rašoma iš esmės tik neigiamai, nes tarp valstybių buvo karo stovis. Šiandien Lenkija yra Lietuvos NATO ir ES partneris, todėl požiūris po truputį keičiasi ne tik Lenkijos valstybės, bet ir Lietuvos sulenkėjusios bajorijos atžvilgiu. Neabejotina, jog mūsų vaikai, o ypač anūkai, mokysis dar kitokį praeities variantą. Tai yra ne tik mūsų regiono, kuris išgyveno ypač audringą politinę istoriją XX amžiuje, bet ir viso Vakarų pasaulio realybė.

Ar tai reiškia, jog objektyvios istorijos nėra? Profesionalūs istorikai turbūt visuomet jums atsakys, kad ji yra. XIX a. pirmoje pusėje, „istorijos mokslo tėvas“ Leopoldas von Ranke nuoširdžiai tikėjo, kad praeitį galima atkurti ir sužinoti kaip ten „iš tikrųjų“, arba kaip šiek tiek koreguodamas vertimą, bet esmės nekeisdamas, tvirtina G. G. Iggers – „iš esmės“ – buvo („wie es eigentlich gewesen war“) [Von Ranke, 2011]. Šia kryptimi judėjo visas XIX a. mokslas, parašyta tūkstančiai „objektyviai teisingų“ knygų. Tačiau XX a. istorikai jau nėra tokie ambicingi. Pirmasis ir Antrasis Pasauliniai karai parodė, kad įtikėjimas į galimybę atrasti absoliučią tiesą gali privesti prie didelių katastrofų ir pačios istorijos kaip mokslo kompromitavimo. Juk sovietai ar naciai savo pretenzijas į pasaulinę hegemoniją didžia dalimi argumentavo būtent istorija. Būta ir kitų kraštutiniškumų. XIX-XX a. sandūroje egzistavusi Graco mokykla, vadovaujama Alexius Meinong, teigė, kad tai kas atsitiko istorijoje – realu, tačiau tai kas apie ją parašyta – nerealu. Mes mastome apie praeitį sukurdami neegzistuojančius objektus, kurie yra būtini mūsų visuomeniniam ir asmeniniam gyvenimui [The School of Alexius Meinong]. Visiškas tiesos galimybės neigimas sugriautų ir patį istorijos mokslą, todėl šiandien sutinkama, kad pilnai praeities pažinti ir įvykių atkurti nėra įmanoma, tačiau tikima, kad kritiškas žvilgsnis ir analizė gali maksimaliai įmanomai priartinti prie tiesos. Istorija yra ne tik dviprasmybių, kaip teigė P. Ricouer, bet ir paradoksų sritis, [Le Goff, 1992, 106-127] todėl ne metodai, ne autoritetai, o tuo labiau tradicija, bet kritiškumas ir atvirumas įvairovei tampa raktu. Nuolatinės diskusijos, ginčai, požiūrių įvairovė ir gera valia praeitį daro geriau pažįstama. Būtent šia kryptimi ir juda šiandieninis istorijos mokslas.

Le Goff nuomone, istorija galėtų būti padalinta bent į dvi dalis – viena kuri siekia objektyvumo ir tiesos, ir kitą, kuri turi kitus tikslus. Jis labai aiškiai atskiria profesionalų istorijos mokslą nuo kolektyvinės atminties [Le Goff, 1992, 111]. Kolektyvinė istorinė atmintis – tai kultūrinės tradicijos dalis. Tai stereotipai, įvykiai, herojai ir praeities interpretacijos, kurias puoselėja didžioji bendruomenės dalis. Tiesa ir kritiškumas čia svarbu, tačiau jie neužima svarbiausios vietos prioritetų hierarchijoje. Kiekvienas žmogus nuo gimimo yra kažkokios kultūrinės tradicijos dalis, o vėliau pats ją veikia ir keičia atsižvelgdamas į savo ateities poreikius [Meijer, 2006, 329]. H.-G. Gadameris tvirtina, kad „istorine atmintis visuomet užpildyta balsų įvairove, kurioje girdisi praeities aidas. Ji egzistuoja tik šių balsų visumoje ir tai sudaro tradicijos, kuria norime dalintis ir kurioje norime gyventi, esmę.“ [Gadamer, 2006, 285] Tačiau pilnas šios tradicijos pažinimas niekada negali būti pasiektas. „Būti istorijoje – tai reiškia, jog savęs pažinimas niekad nėra užbaigtas.“ [Gadamer, 2006, 301] Kolektyvinė atmintis yra įtakojama įvairių paraistorinių darbų, mėgėjiškos istorijos kūrinių, savo ir priešiškos propagandos, grožinės literatūros. Pastarieji, savo ruožtu, irgi ją veikia. Visa tai yra neobjektyvios, nemokslinės istorijos erdvė, kuriai ne vienas ir ne du mąstytojai priskiria ir nacionalinius naratyvus.

Nacionaliniai naratyvai – konflikto neišvengiamybė?

Taip kaip profesionalus istorijos mokslas, su savo tiesios siekiu, skiriasi nuo kolektyvinės atminties, taip jis skiriasi ir nuo nacionalinių naratyvų. Abu pastarieji atlieka tautos vienijimo funkciją, tačiau jei kolektyvinė istorinė atmintis gali būti pažinta tik per socialines apklausas, bendravimą su tos bendruomenės nariais ar savirefleksiją, tai nacionalinis naratyvas pirmiausia yra rašytinis tekstas. Tai mokykliniai vadovėliai, [Le Goff, 1992, 152] oficialios valstybės ir tautos istorijos, t.y. tekstai ir juose išsakytos nuostatos, kurios daro didžiausią įtaką visuomenei jos praeities suvokime. Sunku pritaikyti kokią nors konkretesnę metodiką atrenkant šiuos tekstus. Panašu, kad XX a. Lietuvoje arčiausiai nacionalinio naratyvo kanono buvo Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija, išleista 1936 m. Didžioji dalis jos teiginių atliko nacionalinio naratyvo funkciją Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse ir XX a. pabaigoje. Tiesa, išskirti vieną ar kelias knygas, kurios galėtų vadintis „nacionaliniu naratyvu“ tikriausiai nėra įmanoma. Taigi, nacionalinių naratyvų tyrimas tai nėra tiesiog istoriografijos tyrimas. Turbūt reikia pasikliauti kritiškumu ir tuo ką M. Bloch pavadino istoriko „pajauta“ arba „įsijautimu“ į istoriją. [Bloch, 1953] Dėl šios priežasties, skirtingi tyrinėtojai gali atrinkti skirtingus nacionalinio naratyvo fragmentus, tačiau mažai tikėtina, kad tie pasirinktieji fragmentai iš esmės skirsis ir ves prie priešingų išvadų. Nacionalinis naratyvas nėra konkretus, juodu ant balto surašytas tekstas. Tai tekstų visuma, kuri kinta laike ir erdvėje. Bandymas užfiksuoti ir užrašyti nacionalinio naratyvo teiginius paveikia ir keičia patį naratyvą. Šioje vietoje tinkamas laikas pastebėti, jog remiantis tokia „nacionalinio naratyvo“ samprata tai kas šiame darbe bus vadinama lietuvišku ar baltarusišku „nacionaliniu naratyvu“ nebūtinai gali ir turi atitikti atskirose visuomenės grupių ar visų istorikų vyraujančią tokių naratyvų apibrėžimus.

Tiesos pažinimas niekuomet nebuvo svarbiausiu nacionalinių naratyvų siekiniu. Vienas žymiausių nacionalizmo ir tautinio identiteto tyrinėtojų, Ernestas Renanas, dar 1882 m. pastebėjo, kad užmaršumas ir net istorinės klaidos yra esminiai faktoriai kuriant tautą ir pasakojimus apie ją. [Renan] Jam antrina XXI a. pradžios istorikai: „nacionaliniai naratyvai stengiasi susieti praeitį, dabartį ir ateitį, padarydami naciją pagrindiniu veikėju. Tokiuose pasakojimuose istorijos, kurios yra papasakojamos ir taip kaip yra papasakojamos, tampa tokiomis pat svarbiomis kaip ir istorijos kurios turi būti pamirštos.“ [Carretero, 1953] Istorikai sukuria tautų istorijas, sukonstruoja „įsivaizduojamas bendruomenes“, [Anderson, 2006] tokiu būdu „nacionalizuodami praeitį“ [Nationalizing the Past, 2010] arba ją „apiplėšdami“ –paleisdami į pasaulį pasakojimus kurie pateisina priespaudą arba aukština laisvę, reabilituoja paklydimus arba gydo žaizdas, skatina sukilimus ir revoliucijas, ugdo patriotus arba išdavikus.

Praeitis yra istorijos mokslo objektas. Ta pati praeitis yra nacionalinių naratyvų, kolektyvinės ar individualios atminties objektas. Nei vienu iš šių atvejų praeitis nėra pilnai rekonstruojama. [Le Goff, 1992, 129] Skirtumas tik tas, kad istorijos mokslo atveju tai pripažįstama ir abejonė niekuomet nedingsta, o visais likusiais atvejais išlieka pretenzijos į absoliučią tiesą. Paprastai kalbant, visa tai reiškia, kad istorikai ir nacionalistai nėra vienas kitam patogūs partneriai. Nacionaliniai naratyvai nėra suderinami su kritine moksline istorija. Žymus britų istorikas, Anthony F. Upton [Upton, 1999, 164], tiksliai suformulavo konflikto esmę. Anot profesoriaus, istorinis mitas ir fikcija nuo kritinio požiūrio skiriasi tuo, kad mokslininkų išvados visuomet yra laikinos ir, iš principo, visuomet lieka atviros peržiūrėjimui. Deja, tokia istorija nėra priimtina kuriant nacionalinius identitetus, kurie reikalauja „tikros“ praeities, galinčios užtikrinti tautos įvaizdžio išlaikymą. Tautinio istoriko funkcija yra sukurti ir išlaikyti ikoną. Tačiau kritiškas istorikas, pagal savo prigimtį, yra ikonoklastas, jo pareiga yra abejoti bet kokiomis tiesomis. A. F. Upton retoriškai klausia, gal tautiniams ir kritiniams istorikams reiktų draugiškai išsiskirti ir pasukti skirtingais keliais? Tikras mokslininkas neturi tėvynės. Jis mano, kad visos visuomenės iš esmės yra vienodos ir skirtumai yra nulemti atsitiktinumų, o ne įgimtų žmonių, kurie tas visuomenes sudaro, savybių. Tautinis istorikas mano, kad kiekviena visuomenė yra savita ir aplinka neįtakoja tautinio charakterio, bet atvirkščiai, jos pačios keičia ir įtakoja aplinką. A. F. Upton apibendrina, kad kritiškas istorikas yra kliuvinys kuriant ir palaikant nacionalinį identitetą, o tuo pačiu ir nacionalinį naratyvą.

Nacionaliniai naratyvai iškreipia istoriją, skatina konfliktus tarp tautų ir neretai stabdo profesionalios istorijos vystymąsi. Matome, jog iš principo jie negali būti nei objektyvūs, nei moksliškai pagrįsti. Tiesa, atskiri faktai, įvykiai ar procesai, kurie juose aprašomi dažniausiai būna kritiškai pagrindžiami, tačiau visuma (o visuma ir yra svarbiausias elementas pasakojime apie tautą) ir pretenzija į vieną tiesą yra labai problemiški. Tačiau, tol kol egzistuoja valstybės ir tautos, mažai tikėtina, kad nacionaliniai naratyvai gali būti kažkuo pakeisti. Jokia pilnavertė tauta negali nei susikurti nei gyvuoti be savo istorinio pasakojimo. Jis palaiko kolektyvinį identitetą, kuris kuria solidarumo saitus [Roshwald, 2006]. Istorinis pasakojimas suteikia praeities įvykiams, procesams ir epochoms prasmę, kurie kitaip liktų tik abstrakčia ir neįvardinama praeitimi arba paprasčiausia būtų užmiršti [Ankersmith, 1983].

Kolektyvinio identiteto palaikymas ir atminties išsaugojimas – tai svarbūs nacionalinių naratyvų bruožai, kurie tampa esmine istorinių pasakojimų neišvengiamybės priežastimi. Nepaisant ilgametės kritikos ir nenuilstamų siekių tautinius pasakojimus pakeisti į kritiško pilietiškumo ugdymą, šiandien yra tik dvi šalys, kurios neturi unifikuoto ir siaurai į tautą orientuoto istorijos pasakojimo mokykloje – tai Jungtinė Karalystė ir Švedija. Visur kitur, anot tyrinėtojo Stuart Foster, istorija yra atvirai nacionalistinė ir siūlanti vieną istorijos interpretavimo galimybę; ji tampa propagandos įrankiu skirtu stiprinti ideologiškai sukonstruotą nacionalinį identitetą ir spręsti einamas socialines bei politines problemas [Foster, 49]. Nors daugelis mąstytojų XX a. antrojoje pusėje pranašavo tautų nykimą ir nacionalizmų silpnėjimą o priežastimi nurodė globalizacijos plitimą, pasirodė kad teisus buvo Samuelis P. Huntingtonas, kuris prieš du dešimtmečius pranašavo, kad tautos ir nacionalizmai ateityje tik stiprės nes gerėjančios komunikacijos ir pasaulio mažėjimas skatins išskirtinumo siekį ir identiteto paieškas bei jo stiprinimą [Huntington, 1996]. Po antrojo Pasaulinio karo susilpnėjusi nacionalinė istorija, visuotinai atgimė X dešimtmetyje [Berger, 2010, 426-451], įskaitant ir mūsų vidurio-šiaurės-rytų Europos regioną [Schöpflin, 1999, 48-62]. Paskutinių dešimtmečių įvykiai Azijoje (tiek tolimojoje tiek artimojoje), Europoje (tiek vakarų tiek vidurio-rytų) ir šiaurės Afrikoje akivaizdžiai tai patvirtina. Balkanų kraštų istorijos tyrimai parodo, kad kiekviena iš konfliktuojančių pusių turi savo istorijos matymą ir nesimato jokių prošvaisčių, kurios rodytų, kad net po alinančių karų įvyktų bent koks nors „susitvarkymas su istorija“ [(Re)Writing History, 2004, 6-7]. Istorijos denacionalizacija yra visiškai neįsivaizduojama artimiausioje ateityje. Sustiprinant tokią perspektyvą, galima pakartoti, jog demokratinis pasaulis be valstybių, tautų, bendruomenių, turinčių savą identitetą, praeitį ir vizijas nėra įsivaizduojamas. Tik totalitarizme nėra įvairovės. Tikriausiai, vieno su kitu persidengiančių ir konfliktuojančių tautinių naratyvų egzistavimas yra užkoduotas pačioje žmonių prigimtyje ir laisvų bendruomenių gyvavimo logikoje.

Publikuota 2017 07 18. Naujausi pakeitimai 2017 07 18