top of page
  • Pavel Ablamski

Vaclavas Lastoŭskis ir Lietuva


Vaclavas Lastoŭskis gudiško Vilniuje leidžiamo laikraščio Naša Niva redakcijoje (apie 1910)
Vaclavas Lastoŭskis gudiško Vilniuje leidžiamo laikraščio Naša Niva redakcijoje (apie 1910)

Kartą, peržiūrėdamas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus dokumentus, šio teksto autorius aptiko įdomų 1939 metų spalio 18 dienos atviruką. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia, Lenkijos valstybė okupuota. Po aštuonių mėnesių toks pat likimas ištiks ir Lietuvą, kuri virs sovietine respublika. Minėtame dokumente Lenkijos kariuomenės karys, Janas Łastowskis, Lietuvos valdžios internuotas Palangoje, prašo Raudonojo Kryžiaus surasti jo dėdės, garsaus gudų veikėjo Vaclavo Lastoŭskio, dukterų adresą Lietuvoje. Lenkų kariai dažnai ieškojo priežasčių legaliai palikti Lietuvos internuotųjų stovyklas. Kaip baigėsi ši istorija, nežinoma. Justyno – Vaclavo Lastoŭskio brolio – sūnus Janas Lastoŭskis tuo metu negalėjo žinoti, kad jo dėdė 1938 metų pradžioje buvo sušaudytas Sovietų Sąjungoje kaip „lenkų žvalgybos agentas“. Likimo ironija slypi ir tame, kad Vaclavą Lastoŭskį simpatijomis tarpukario Lenkijai buvo sunku įtarti.


Ką bendro su Lietuva turėjo Vaclavas Lastoŭskis, pirmojo išsamaus Gudijos istorijos veikalo, išleisto Vilniuje 1910 metais, autorius? Jis vienas pirmųjų teigė, kad gudų valstybingumo ištakos – Polocko kunigaikštystė, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – gudų valstybė. Būtent Lastoŭskis padėjo pamatus dabartinei tautinei gudų istoriografijai. Jo įtaka gudų tautiniam istoriniam pasakojimui yra lyginama su Adolfo Šapokos įtaka lietuvių tautiniam istoriniam pasakojimui.


Pirma, Lastoŭskį su Lietuva siejo šeima ir giminystės ryšiai. 1903 metais Sankt Peterburge susipažino su Marija Ivanovska (Ivanauskaitė), būsima žymia lietuvių rašytoja, kuri kartu su seserimi Sofija rašė kūrinius Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Pažintis greitai peraugo į santuoką, kurioje gimė dvi dukros: Anna (Ona) ir Stanislava (Stasė). Lastoŭskio namai Vilniuje buvo gudų ir lietuvių inteligentijos, abiejų tautinių judėjimų atstovų, susitikimo vieta. Deja, turime labai mažai informacijos apie šį fenomeną: gudų ir lietuvių tautinių judėjimų santykiai iki Pirmojo pasaulinio karo yra menkai ištirti.


Antra, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva įgijo nepriklausomybę, tačiau jaunos Lietuvos valstybės padėtis buvo sunki. Lietuva pagrindinį pavojų matė Lenkijoje ir ieškojo sąjungininkų, taip pat ir tarp gudų. Dėl to 1918 metais buvo įkurta Gudų reikalų ministerija. 1920 metais į Kauną persikėlė Vaclovo Lastoŭskio vadovaujama Gudijos Liaudies Respublikos vyriausybė. Gudijos politinis centras Kaune gyvavo iki 1923 metų. Šio bendradarbiavimo viltis ir rezultatus galima interpretuoti įvairiai. Lietuva nenorėjo užleisti Vilniaus Lenkijai ir gana dosniai rėmė antilenkiškus partizanus lenkų užimtose gudų apgyvendintose teritorijose. Niekieno nepripažinta Gudijos Liaudies Respublika ieškojo bent kažkokios tarptautinio pripažinimo galimybės. Naudodamasi susidariusia geopolitine situacija bei siekdama savo interesų, Lietuva jai kuriam laikui ištiesė pagalbos ranką.


XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje Lietuvos valstybė rėmė Vaclavo Lastoŭskio leidybinę ir mokslinę veiklą. Dėl šios paramos 1923 metais Vlastas (vienas iš Vaclavo Lastoŭskio slapyvardžių) kartu su baltai-raudonai-baltos vėliavos kūrėju Klaudijumi Dušausku-Duž Kaune pradėjo leisti literatūros, mokslo ir visuomeninį žurnalą „Kryvič“. Neabejotina, kad šis leidinys tapo unikalia vieta gudų inteligentijos dialogui apie Gudijos savastį ir jos vietą regione. Reikia atsižvelgti į tai, kad gudų tautinė idėja tuo metu buvo, galima sakyti, paauglystėje, o daugelis esminių tautinio apsisprendimo klausimų vis dar buvo neatsakyti. Šia prasme sunku pervertinti dvylikos „Kryvič“ žurnalo numerių, kuriuos Lastoŭskis sugebėjo išleisti, indėlį. Šio žurnalo vaidmenį formuojantis Gudijos nacionaliniam-demokratiniam judėjimui dar turės įvertinti gudų tyrinėtojai.


Kalbant apie šalies ir jos gyventojų pavadinimą, Lastoŭskis turėjo originalią teoriją, kurią propagavo ir mokslinėse publikacijose. 1926 metais Kaune buvo išleistas jo opus magnum – „Gudų (krivičių) knygos istorija“. Lastoŭskis buvo ne Gudijos / Baltarusijos, o Krivijos (iš slaviškos krivičių genties, gyvavusios šiaurinėje dabartinės Gudijos teritorijos dalyje) vardo šalininkas ir įžvelgė gudų istorinio likimo panašumą su baltų tautomis – lietuviais ir latviais. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, Lastoŭskio idėjos atrodo marginalios, tačiau XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje jos turėjo šalininkų tarp jaunosios gudų inteligentijos. Poetas Uladzimiras Žylka rašė taip: „Gudija yra tik galimybė, vaikiška nesubrendusi sąmonė, istorijos užuomina, bet vis dėlto etnografija. Krivija – tai kūryba ir forma, kurios esmė – tauta.“


Idėjos dažnai miršta kartu su savo nešėjais. Tiek Lastoŭskis, tiek Žylka patikėjo sovietinės baltarusinimo politikos miražu ir 1926–1927 metais persikėlė į sovietinį Minską. 1930 metais Žylka tapo neegzistuojančios „Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos“ bylos dalyviu, o po trejų metų mirė tremtyje. Anksčiau ar vėliau gudams teks permąstyti stalininių represijų laikotarpį ir jo žalingą įtaką tolimesniam šalies likimui. Tikėtina, kad Gudijos istorija per pastaruosius 30 metų būtų pakrypusi visai kita linkme, jei gudai tarpukariu būtų įgiję savo valstybingumą, kaip tai atsitiko su Lietuva. Tuo pačiu šiuolaikiniai lietuviai turėtų suvokti, kad jų kaimynai – gudai – neatsirado iš niekur, o gudų tautinės idėjos formavimasis vyko glaudžiai sąveikaujant su lietuvių tautiniu judėjimu, kas aiškiai matoma Vaclavo Lastoŭskio gyvenimo pavyzdyje.

Comentarios


bottom of page