Greitai bus įrašų
Laukite naujienų...
- Rūstis Kamuntavičius
„Bulbalando“ patriotizmas arba kaip mylėti bulvinių blynų šalį
Дранікі – сіла, кажуць, што дранікі
Гэта культура нейкай керамікі
Дранікі – гэта смачная акцыя
Якую праводзіць бульбяная нацыя.
Яўген Карлюк (2006)
Bulviniai blynai – tai jėga
Sako, kad jie – tai kažkokios keramikos kultūra
Bulviniai blynai – tai skani akcija
Kurią vykdo bulvių nacija
Jaŭhien Karliuk (2006)
Virtuvė visada vaidino svarbų vaidmenį žmogaus tapatybėje. Visi žino tokias frazes kaip „Pasakyk, ką valgai, ir aš pasakysiu, kas tu“. Ilgą laiką gudai buvo tradicinės agrarinės kultūros nešėjai, vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Tai lėmė ir mitybą: jie valgė daug košės ir duonos. Bulvės į racioną pateko gana vėlai, todėl tradiciniuose gudų šventiniuose ir ritualiniuose patiekaluose jų beveik nėra.
XX amžiuje dėl dviejų pasaulinių karų ir kolektyvizacijos (rytų ir vakarų Gudijoje) įvyko esminė kaimo socialinės struktūros transformacija, o antroje amžiaus pusėje dar ir neįtikėtina visuomenės urbanizacija. Visa tai lėmė, kad Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos gyvavimo pabaigoje dauguma gyventojų jau buvo pripratę prie miesto valgyklos meniu – su „pirmu, antru ir trečiu“ patiekalais per pietus, žuvimi ketvirtadieniais – ir prie naujo šventinio stalo ritualo, kurio žinomiausias pavyzdys – privalomas Naujųjų metų meniu stalas: silkė pataluose, mandarinai, šampanas ir šokoladiniai saldainiai. Sovietinė virtuvė išstūmė tradicinę kaimo virtuvę – industrinis miestas nugalėjo agrarinę tradiciją!
Nepriklausomybė paskatino naujos tapatybės ir naujų tautinių simbolių, alternatyvių ar neutralių sovietiniams simboliams, poreikį. Dauguma kaimo tradicijų jau buvo sunaikintos, pamirštos arba atmestos kaip nereikalingos. Jos dar nebuvo atgaivintos ar sukonstruotos „naujiems turizmo poreikiams“.
Šioje situacijoje bulvės plačiąja prasme ir bulvės, kaip apolitiškas patiekalas, galėjo suvienyti dešiniuosius ir kairiuosius, proeuropietiškus, prosovietinius ir netgi rusiškai orientuotus gudus. Juk jie visi kartu sėda prie stalo, „laužo duoną“, valgo „verslo pietus“ ir t. t. Gudus vienijo ir garsusis devintojo dešimtmečio sezoninis „žaidimas“ – kaime esantis bulvių laukas, kur kasti „šimtukų“ pas tėvus ir senelius susirinkdavo vaikai ir anūkai. Jame susirinkdavo visi Gudijos visuomenės sluoksniai: mokytojai, valdininkai, kariai, darbininkai, mokslininkai. Bulvė suvienijo įvairaus amžiaus, rango ir statuso gudus!
Nepriklausomybės pradžioje reikėjo aiškaus ir universalaus simbolio, todėl „bulbašo“ idėja įgavo naują prasmę: gudai tapo atpažįstami gausioje ir įvairioje Europos tautų šeimoje. Bulbašams atsirado galimybė atsidurti tokioje pat kategorijoje kaip „makaronavalgiai“ ar „varliavalgiai“. O gudų „meilė bulvėms“ buvo panaši į analogišką airių identiteto aspektą. Pripažinkime, tokia kompanija nėra pati blogiausia!
Bulvės simbolis buvo toks galingas, kad viena garsiausių degtinės rūšių, parduodama beveik kiekvienoje parduotuvėje Gudijoje, pavadinta „Bulbaš“. Pradžioje etiketėje buvo ūsuoto vyruko su skrybėle paveikslas, kuris greičiau priminė kažkokį kaimo kapelos dainininką, satyrinę žinomos gudų muzikos grupės nario interpretaciją, imtynių herojų Hulką Hoganą, bet tikrai ne stereotipinį gudų valstietį. Turbūt todėl jis greitai dingo.
Tačiau pats prekės ženklas toliau vystosi ir kuria neįtikėtinus globalizacijos mišinius – pavyzdžiui, „Bulbašas Nano“! Taigi grynas egzoetnonimas gudų yra vartojamas kaip endoetnonimas ir neiššaukia jokio rimto protesto. Įsivaizduojate degtinę su atitinkamais kaimynų pavadinimais: „Pšekas“, „Haholas“, „Maskolis“, „Labusas“ ar kažkuo panašiu?
Slucke pradėta gaminti duona „Bulbašas“! Rinkos dalyviai kiek nustebo dėl tokio ėjimo ir kepyklos valdyba sureagavo fenomenaliai – „Duona tapo šalies vizitine kortele ir ne kartą sulaukė aukštų įvertinimų parodose. Be to, nėra teisinio pagrindo uždrausti Bulbašo duonos gamybą ir pardavimą“. Vėlgi matyti, kaip patys gudai vartoja egzoetnonimą. Netgi Baltarusijos nacionalinė mokslų akademija neįžvelgė tiesioginio įžeidimo žodyje „bulbašas“! Nuspręsta, kad šis žodis gali būti traktuojamas kaip įžeidžiantis tik tam tikrose konkrečiose situacijose!
Netgi specifinis tik gudams būdingas kivirčas feisbuke įgavo ryškų patriotinį pavadinimą – „bulbasračas“! Žodis nusistovėjo ir nesukelia protesto ar negatyvo.
Bulviniai blynai (gudiškai dranikai) tapo svarbiausiu „bulvinio“ patriotizmo elementu.
Dranikai šiuolaikinės Gudijos gastrofesto kultūroje įgauna kažką panašaus į privalomą „klasikinę normą“ – jų turi būti, ir neįtikėtinais deriniais: dranikai su raudonaisiais ikrais, su raudona žuvimi, su grybais, su keptais taukais ir t. t. Kiekvienas gudas, sulaukęs svečio iš užsienio, klausia, kokiu tautiniu patiekalu pamaitinti tokį užsienio turistą? Bet kurio užsienyje dirbusio ar studijavusio gudo paklauskite, kokiais patiekalais jis reprezentavo savo kultūrą. Dranikai yra klasikinis atsakymas į šį, beje, labai svarbų klausimą, persmelktą nacionalinio pasididžiavimo ir tapatybės! Nors absoliuti dauguma gudų dranikus vartoja su grietine, tačiau svetingumo taisyklės ir restorano meniu neleidžia mėgautis tokiais paprastais patiekalais. Iš čia tokie iškrypimai!
Ekspertų diskusijos apie negudišką dranikų prigimtį ir jų paprastumą paties fakto nekeičia – dranikaitapo įprastu gudiškos maisto kultūros reprezentacijos simboliu. Tai nėra blogai ar gerai – tai tiesiog faktas.
Simbolinis dranikų permąstymas ir įsisavinimas vyksta nuolat. Tai dranikų festivaliai, didžiausio pasaulyje draniko gaminimas Gineso rekordų knygai, drannikburgerio išradimas ir daugybė kitų dalykų. Užklausa „dranikburger“ Google pateikia 28 900 rezultatų!
Dranikas įkūnija kosmosą ir saulės simbolį. Gudų dizaineris U. Cesleris sukūrė drabužių liniją „Dranikland“, o kavinė „Mama namuose“ siūlė dranikus su reklamine žinute „Kylančios bulvės šalis“, – panašiai kaip kylančios saulės šalis. Toje pat reklamoje naudojama frazė „bulvės šalis“, angliškai the country of potato.
„Dranikland“ idėja, įkūnyta Gudijos žemėlapyje draniko pavidalu, puikiai atitiko Rusijos turistų interneto forumuose paplitusį besočio gudo stereotipą, kuris siejamas su dideliu bulvių ir krakmolo vartojimu. Šalies kaip draniko pateikimas dar labiau sustiprina tokį įvaizdį. Atskirai reikia atkreipti dėmesį į garsiuosius reklaminius stendus, kurie stovi visoje šalyje – „Aš myliu Baltarusiją“, kur širdelė atrodo kaip dranikas. Sovietinius laikus dar atsimenantys žmonės žino 1920-aisiais parašytą dainą „Aviatorių maršas“; ten yra eilutė: „Ir vietoj širdies – liepsnos variklis!“.
Modernizacija ir pramonės šuolis yra lydimi technologinių transformacijų. Ko mes galime tikėtis iš žmogaus, kuris vietoje širdies turi bulvinį blyną? Tai yra pokštas, atspindintis simbolinį draniko turinį.
Dranikai ir bulvės kaip gudų identiteto simboliai neišvengiamai iššaukia įvairias interpretacijas. Kai kurios jų yra „filosofinės“: „Ne veltui gudus vadina bulbašais. Tame yra gili žmonių vienybės su žeme–maitintoja prasmė. Gudai yra darbšti tauta, kuri moka vertinti žemės dovanas ir gerbia savo šaknis. Dranikai – tai bulvių traškučiai, sotus ir išmintingas patiekalas.“
Tokiu būdu bulvės ir dranikai tapo neatsiejama gudų tautinio identiteto dalimi, o kasdienėms reikmėms pradėtas vartoti egzoetnonimas „bulbašai“, kuris greičiausiai yra rusiškas ir sovietinis.
