top of page
  • Rūstis Kamuntavičius

Dar kartą apie litvinizmą


 

Varšuvos universitete leidžiamo Gudijos tyrimų centro metračio (Гадавік Цэнтра Беларускіх Студыяў) vyriausias redaktorius istorikas Alieś Smaliančiuk paprašė atsakyti į kelis klausimus, susijusius su litvinizmo problema. Minėto leidinio 10-ame numeryje bus spausdinama diskusija šia tema, kuria pasisakys lietuvių ir gudų istorikai. Kadangi lietuviškai minėtas žurnalas nespausdins, nusprendžiau redaktoriaus klausimus ir savo atsakymus pateikti gudija.lt svetainėje.

 

1.      Kas yra litvinizmas. Ar jis kelia grėsmę Lietuvos ir Gudijos nacionaliniam saugumui?

 

Lietuvoje nėra nusistovėjusio litvinizmo apibrėžimo. Vieniems tai yra pro-rusiška fantazija, skirta pateisinti ateityje įvyksiantį Vilniaus užgrobimą, kitiems – pro-lietuviškų gudų konstruktai apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip apie bendrą lietuvių ir gudų valstybę. Bet kuriuo atveju, litvinizmas Lietuvoje yra suvokiamas kaip neigiamas, grėsmę keliantis reiškinys, su kuriuo reikia kovoti. Taip yra todėl, kad lietuviai nėra pasiruošę pripažinti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra lietuvių ir gudų valstybė, o Vytis gali būti Lietuvos ir Gudijos herbu.

 

Litvinizmas kelia grėsmę Lietuvos ir Gudijos nacionaliniam saugumui, bet ne todėl, kad gudai Naugarduką laiko pirmąja LDK sostine ar baksnoja pirštu į akivaizdų faktą, jog gudų žemės sudarė didesnę visos Lietuvos valstybės teritorijos dalį.

 

Litvinizmo grėsmė kyla iš pačių lietuvių pusės: nedidelis skaičius marginalių radikalų plėtoja neapykantos kalbą visos gudų tautos atžvilgiu. Kai kuriais duomenimis, šie radikalai yra skatinami Rusijos agentų. Neapykantos kalba kelia įtampą tarp abiejų tautų, o Ukrainos karo akivaizdoje tai ypač pavojinga. Gudijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanoŭskaja reziduoja Lietuvoje ir telkia aplink save šalininkus, todėl akivaizdu, kad Lietuvos kaip gudams priešiškos valstybės įvaizdžio eskalavimas yra naudingas Rusijai ir pavojingas Lietuvai.

 

2.      Ar galima kalbėti apie litvinizmo mokslinį pagrindą Gudijoje?

 

Aš nežinau gudų istorikų, kurie būtų argumentuotai ir įtaigiai plėtoję mokslinę litvinizmo sampratą, aktyviai naudodami ir aprašydami patį žodį „litvinizmas“. Tiesa, pasitaiko pavienių gudų istorikų, kurie vienaip ar kitaip vysto šią temą pastaruoju metu, pavyzdžiui, Alieś Biely. Tačiau jo litvinizmas pirmiausia remiasi į XIX amžiaus asmenybes, tokias kaip Vladislavas Sirokomlė ir Adomas Mickevičius, o ne Mindaugo laikų LDK. Ši samprata menkai išplėtota ir mažai ką bendro turi tuo litvinizmu, kuris šiuo metu yra aptariamas Lietuvoje.

 

Man atrodo, kad Lietuvoje kylantys su litvinizmu susiję nesusipratimai yra iššaukti menko domėjimosi Gudija ir jos istorija. Reikia pastebėti, kad per pastaruosius dešimtmečius į lietuvių kalbą nebuvo išversta nei viena gudų istoriko knyga ir neturėjome netgi „Gudijos istorijos“ lietuvių kalba (tiesa, 2021 metais tokia knyga galų gale pasirodė, tačiau jos autorius buvau aš). Gudijos istorijos ir gudų istorinio pasakojimo buvo ir yra vengiama, jis laikomas nebrandžiu ir nevertu dėmesio. Tokioje terpėje, kai sąlytis su moksline kaimynų istoriografija yra tik periferinis, nesunkiai gali ateiti į galvą pačių absurdiškiausių minčių apie tai, ką ir kaip galvoja greta už sienos esanti tauta.

 

3.      Kodėl būtent dabar litvinizmas atsidūrė diskusijos epicentre?

 

Diskusijos apie litvinizmo ir gudų tautinio istorinio pasakojimo grėsmes prasidėjo dar Sovietų Sąjungos žlugimo laikais. Tuomet lietuviai aršiai reagavo į Mikola Jermalovičiaus darbus, kuriuose įrodinėta, kad gudai buvo tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai. Po to sekė ramus laikotarpis: per pirmąjį Lukašenkos valdymo dešimtmetį Baltarusijoje buvo vengiama kalbėti apie LDK kaip gudų valstybę. Ginčai atsinaujino pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio antroje pusėje, kai oficialioji Baltarusija atgaivino pasakojimus apie svarų gudų indėlį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.

 

Karas Ukrainoje radikalizavo kai kurių lietuvių požiūrį į gudus, kurie savo baimes transliuoja į visą gudų tautą nukreipta neapykantos kalba. Kadangi Lietuvoje nėra daug profesionalios žurnalistikos ir dominuoja geltonoji spauda, tokio tipo isterijos lengvai plinta. Šiandieninėje Lietuvoje gudai dažniausiai yra tapatinami su rusais, kurie laikomi absoliutaus blogio įsikūnijimu. Lietuvoje nėra pripažįstamas gudų tautos subjektyvumas. Ji yra laikoma rusų tautos ir rusų pasaulio dalimi, ypač po nepavykusios 2020 metų gudų revoliucijos. Nukenčia netgi tie gudai, kurie yra priešiški Baltarusijos režimui. Netgi jie nėra laikomi lietuvių sąjungininkais Rusijos grėsmės akivaizdoje. Įsivaizduojama, kad pretenduodami į LDK palikimą, jie jį „sutepa“ ir grasina kartu su savimi į pragaro sinonimu tapusį rusų pasaulį nusitempti lietuvius.

 

Problemą aštrina tai, kad Lietuvos valstybės saugumas (įkandin jo – ir valdantieji) viešai stigmatizavo visus gudų atvykėlius ir davė suprasti, kad paprasčiau gudų skaičių Lietuvoje sumažinti, o ne aiškintis atskirų individų keliamą grėsmę. Taigi, visi gudai, kurie reiškiasi kaip nors keistai ir lietuviams nesuprantamai, dėl padidėjusio įtarumo gali būti traktuojami nepalankiai. Šiame kontekste litvinizmo naratyvas yra naudojamas kaip vienas įrankių lietuvių tarpe kelti nepasitikėjimą gudais ir parodyti jiems, kad Lietuvoje jie nėra laukiami. Taip išeina, kad litvinizmas neturi nieko bendro nei su praeitimi, nei su istorijos mokslu, tai tiesiog raudonas „tikraisiais patriotais“ save įsivaizduojančius lietuvius erzinantis skuduras.

 

4.      Kaip vertinate idėją sukurti Lietuvos ir Gudijos istorinę komisiją ginčytiniems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos klausimams?

 

Profesionalios diskusijos visuomet yra geriau nei tai, kas vyksta dabar, kai istoriniai klausimai yra paliekami spręsti saugumiečiams, radikaliems marginalams arba anoniminiams „specialistams“. Todėl aš esu už Lietuvos ir Gudijos istorinės komisijos ginčytiniems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoms klausimams sukūrimą.

 

Vis dėlto aš nemanau, kad būtų prasminga lietuviams ir gudams pasiūlyti vieną ir tą pačią bendros istorijos interpretavimo versiją. Mes gyvename laisvame pasaulyje, kur individualumas, savitumas ir saviraiškos laisvė yra aukščiausia vertybė. Skirtingi ir netgi prieštaringi požiūriai į bendrą praeitį laisvai mąstantį žmogų praturtina ir tobulina. Todėl lietuviams yra naudinga, kad gudai Mindaugo karūnavimo istoriją ar Radvilų giminę mato kitaip, o gudams svarbus yra savitas lietuvių požiūris. Mums reiktų ne naikinti, o puoselėti interpretacijų skirtumus, nes kritiškas gilinimasis į prieštaringas perspektyvas padeda geriau suvokti ne tik artimiausią istorinį kaimyną, bet ir pačius save. Aišku, tam reikia drąsos ir papildomų resursų švietimui, bet aš nematau kitos išeities, nebent mes norime tapti tokiais, kaip mūsų pagrindinis priešas – totalitarine vienos „tiesos“ imperija.

146 peržiūros

Comments


bottom of page