Greitai bus įrašų
Laukite naujienų...
- Andruś Maj
Karas dėl kapinių (kaip būdas tvarkyti gudų istorinę atmintį)
2022 metų vasarą Baltarusijoje įvyko keletas šventvagiškų veiksmų, kuriais buvo išniekinti Armijos Krajovos (AK) karių kapai. Naujausiais duomenimis, kapai ir antkapiniai paminklai buvo sunaikinti dešimtyje Gardino srities karių kapinių, paskutinis toks incidentas įvyko rugpjūčio 25 d. Varanavo rajono Surkontų kaime.
Nors apie šiuos veiksmus nebuvo iš anksto pranešta, jie buvo vykdomi atvirai, o valstybės institucijos pateikė oficialius paaiškinimus. Valdžios institucijos kaip bendrą paminklų sunaikinimo priežastį nurodė „kraštovaizdžio tvarkymą“, taip pat neigė, kad paminklų (antkapinių paminklų) vietoje buvo palaidoti žmonės. Akivaizdu, kad naikinimas buvo vykdomas organizuotai, inicijuotas „iš viršaus“. Net nebandyta situacijos aiškinti vietos valdžios institucijų aplaidumu ar pateikti kaip nežinomų asmenų vandalizmo aktą, panašiai, kaip tai nuolat vyksta su paminklais Kurapatuose, NKVD 1937–1941 m. sušaudytų masinių kapaviečių vietoje netoli Minsko. Priešingai, dabar viskas buvo daroma pabrėžtinai ir demonstratyviai.
Viena iš akivaizdžių tokių gėdingų Baltarusijos valdžios institucijų veiksmų priežasčių yra simbolinis priešinimasis Lenkijos visuomenei ir vyriausybei, kuri nuosekliai remia Gudijos demokratines jėgas ir tarptautinėje arenoje propaguoja sankcijų politiką bei pasipriešinimą Baltarusijos režimui. Šią barbariško valdžios institucijų elgesio – karo su mirusiaisiais – versiją išsako ir palaiko Gudijos ir Lenkijos politologai bei analitikai. Tačiau Lenkijos politinę opoziciją ir A. Lukašenkos režimą sieja ilga istorija, kurios lygis išaugo ne dabar, o iš karto po 2020 metų rinkimų. Todėl, be akivaizdžių politinių tikslų, tikriausiai egzistuoja ir istoriniai bei kultūriniai veiksniai, turintys gilesnį simbolinį turinį. Ši situacija tiesiogiai susijusi su Antrojo pasaulinio karo (Didžiojo Tėvynės karo) istorijos atminimo nacionalizavimo politika, apie kurią buvo rašyta ankstesniame straipsnyje. Tai yra, bandymu prievarta kontroliuoti atmintį ir istorines karo įvykių interpretacijas, pasitelkiant teisėsaugos institucijas.
Būtina atkreipti dėmesį į nuoseklų ir sistemingą šios politikos įgyvendinimą visose socialinio ir politinio gyvenimo srityse: viešojoje erdvėje, teisiniu lygmeniu ir betarpiškai, visur, kur yra objektų ir veikėjų, atstovaujančių ir transliuojančių tam tikras istorines idėjas. Paminklų naikinimas – tai fizinis atminties, kurios istorinis turinys skiriasi nuo oficialiai įtvirtintos interpretacijos, pašalinimas iš materialių laikmenų. Tas pats vyksta, pavyzdžiui, su knygomis, pripažintomis ekstremistine literatūra – jos dabar naikinamos, išimamos iš knygynų ir bibliotekų lentynų. Tarp jų yra ir grožinės literatūros, ir istorinių leidinių, susijusių su kariniais įvykiais. Jų sąrašas vis didėja. Tuo pat metu Generalinė prokuratūra pristatė „teisingą“ knygą apie „baltarusių tautos genocidą“. Joje glaustai aiškinami įvykiai, vertinama nacionalinių ginkluotų organizacijų ir kolaborantinių formuočių veikla Gudijos teritorijoje fašistinės okupacijos metu ir ją išlaisvinus Raudonajai armijai. Knygoje Armija Krajova kartu su kitomis nacionalistinėmis grupuotėmis įvardijama kaip baltarusių „genocido“ kaltininkė ir vykdytoja. Todėl kitas Lukašenkos režimo žingsnis buvo fizinis pažeminimas ir šių formuočių atminimo sunaikinimas.
Armijos Krajovos karių paminklai ir kapai mena alternatyvią, nekomunistinę kovą su naciais Gudijoje, kuri prieštarauja pasakojimui apie išskirtinį Raudonosios armijos ir sovietinių partizanų vaidmenį šioje kovoje. Be to, šios karinės organizacijos atsiradimo istorija yra tiesiogiai susijusi su 1939 metų Lenkijos padalijimo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos įvykiais. Kitaip tariant, AK paminklai Gudijos teritorijoje yra nepatogus artefaktas, kurio egzistavimą reikia ideologiškai paaiškinti ir paneigti, todėl Baltarusijos valdžiai atrodo paprasčiau sunaikinti pačią vietą ir taip atminimą apie ją nugramzdinti į užmarštį.
Pažymėtina, kad Gudijoje taip pat yra vietų, kuriose perlaidoti Vermachto karių palaikai. Jos buvo įsteigtos Vokietijos iniciatyva ir yra išlaikomos Vokietijos lėšomis. Tokios kapavietės yra Gudijos Biarozos ir Barysavo rajonuose ir nuolat papildomos naujais, atsitiktinai per kasinėjimus ar specialias paieškos operacijas rastais palaikais. 2021 metais nacionalinėje spaudoje buvo paskelbtas kritiškas straipsnis apie šias kapavietes, kuriame raginama nutraukti tokią „gėdingą praktiką“, tačiau toliau nebuvo nueita. Verta pabrėžti, kad Vermachto kariai laidojami Vokietijos sąskaita. Be to, Vokietijos vyriausybė, suprasdama šio klausimo jautrumą, teikia tam tikrą finansinę ir humanitarinę pagalbą vietovėms, kuriose yra kapinės. Tačiau akivaizdu, kad vokiečių karių kapinės vis dar neturi tokios pat simbolinės reikšmės kaip Armijos Krajovos karių kapai, nes Vermachto karių kapai – tai nugalėto priešo istorija.
Kita vertus, ideologiškai nepatogių kapų, mirusiųjų palaikų naikinimas, visuomeninių objektų kūrimas kapinių vietoje arba jų pavertimas sąvartynais – tai įprasta sovietiniam totalitariniam režimui būdinga praktika, kurią, savaime suprantama, perėmė autoritarinis Baltarusijos režimas (taip pat ir Putino sistema). Ilgą laiką didžiausia sovietinio teroro aukų kapavietė Kurapatuose buvo slepiama nuo Gudijos visuomenės, apie ją plačiai sužinota tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, o tai savo ruožtu prisidėjo prie Gudijos tautinio–demokratinio judėjimo suaktyvėjimo. Tačiau gerai žinoma, kad sovietų valdžia ne tik stengėsi nutildyti šią vietą, bet bandė ekshumuoti ir sunaikinti stalinistinio teroro aukų palaikus. Laimei, šios tragedijos vieta buvo atrasta, parodyta visuomenei ir išsaugota. Tačiau Lukašenkos valdžia jau ne kartą bandė jei ne sunaikinti, tai kiek įmanoma labiau užgožti šių įvykių atminimą, įskaitant bandymus fiziškai perkelti ir sumažinti Kurapatų, kaip tarptautinės reikšmės istorinio ir kultūrinio objekto, apsaugines ribas, sunaikinti atminimo kryžius (pastatytus visuomenės, o ne valstybės), kad memorialas nebūtų matomas nuo miesto žiedinės gatvės ir vėl neprimintų apie save Minsko svečiams ir gyventojams. Paskutinis toks bandymas buvo 2019 metais, kai valdžios institucijos pradėjo naikinti medinius kryžius, pastatytus palei Kurapato miško ribą, o patį mišką aptvėrė tinklu. Stebėtina, kad šie darbai buvo aiškinami panašiai kaip AK kapų naikinimas – teritorijos „pagražinimo ir sukultūrinimo“ veiksmai.
Kapinių ir paminklų naikinimas nuo pat pradžių buvo išskirtinis bolševikų režimo bruožas ir būdas kovoti su carinės praeities, ikirevoliucinio gyvenimo būdo ir tam tikrų sluoksnių (bajorų, dvasininkų ir kt.) atminimu. Stalino laikais valdžia iškart po karo naikino vokiečių karių kapines – tai buvo galima pateisinti totalinio karo emocijomis ir traumomis. Kita vertus, nacių aukų laidojimo vietos ne visada buvo tinkamai pagerbtos, o kartais net priešingai – jos nebuvo pažymėtos arba buvo apleistos ir sąmoningai uždengtos. Taip buvo ir su Blagaŭščynos kapaviete netoli Mažojo Trascianieco prie Minsko, kur buvo sušaudyta tūkstančiai Minsko geto žydų, deportuotų iš Vakarų Europos. Sovietmečiu šalia kapavietės iš tiesų buvo sukurtas miesto sąvartynas, nes Holokausto istorija neatitiko sovietinio pasakojimo apie Didžiojo Tėvynės karo istoriją. Tik 2018 metais šioje vietoje buvo atidarytas memorialas, kurio sukūrimą inicijavo ir finansavo Vokietija ir žydų diaspora.
Todėl Baltarusijos režimui, kaip sovietinių tradicijų ir praktikos tęsėjui simbolinės politikos srityje, kapai ir jų naikinimas dėl „istorinio tikslingumo“ nėra kažkas neįprasto.
Bandymai nuslėpti savo nusikaltimus, kaltinant priešus, yra specifinis istorinių įvykių revizijos būdas, būdingas sovietinei ideologijai. Taip buvo lenkų karo belaisvių nužudymo Katynėje atveju. Panašiai sovietų valdžia, o vėliau ir Lukašenkos režimas ne kartą bandė Kurapatuose sušaudytuosius pavaizduoti kaip nacių okupantų teroro aukas arba pseudomoksliniais skaičiavimais sumažinti aukų skaičių. Dėl tos pačios priežasties Baltarusijos valdžia bandė suklastoti sušaudytųjų palaidojimo vietos prie Chaisy gyvenvietės netoli Vitebsko istoriją, kur vėlgi bandė priskirti stalinistinio teroro aukas naciams.
AK kapų naikinimas gali būti vertinamas pagal tą pačią logiką. Tik valdžia nesistengia pakeisti mirusiųjų statuso ar kilmės – tiesiog neigia, kad po paminklais esama tikrų palaidojimų. Tai oficialiai nurodyta Baltarusijos valdžios institucijų paaiškinimuose apie kapinių teritorijoje vykdomus darbus. Kitaip tariant, sunaikinus kapavietę, suklastojama, kad jos nėra, o tai reiškia, kad antifašistinis pasipriešinimas, Armijos Krajovos patirti nuostoliai ir lokali Gudijos istorija yra paneigiami.
Deja, dabartinio Baltarusijos režimo istorinėje politikoje tokia bjauri praktika tampa sisteminga ir tikslinga. Kaip jau minėta, tai susiję su valstybiniu karo atminties monopolizavimu ir prievartiniu šios srities reguliavimu. Šioje situacijoje valdžia dėl savo vėlyvosios sovietinės genezės ir ideologinio anachronizmo yra tiesiogiai susijusi su totalitarine praeitimi, todėl neturi kitų metodų ir priemonių, kaip tik jėga paremtą reguliavimą kultūros ir žmogiškumo, įskaitant istorines idėjas, srityje.
