© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

4.1. Baltarusiai – tai lietuviai?

LDK didikų dvarų žemėlapis. Matome, kad didžioji dvarų koncentracija buvo aplink Vilnių ir taip vadinamoje Juodojoje Rusioje – regione į pietus nuo sostinės, dabartinėje pietvakarių Baltarusijoje. Šiame žemėlapyje taip pat matyti, kad net po Liublino Unijos praradus Ukrainą, Lietuva vis dar buvo dominuojama slaviškai kalbančių žemių. Jos sudarė apie du trečdalius visos teritorijos. Iš čia seka paprasta Baltarusijos tautinio pasakojimo išvada, kad gudai – tai lietuviai, nes būtent jie dominavo LIETUVOS valstybėje. Didikų rezidencijos pažymėtos raidėmis geltoname skyde (Ch - Chodkevičiai, R – Radvilos, S – Sapiegos ir tt.). [Lietuvos istorijos atlasas, 2001]

 

Viduramžių epochos pabaiga ir naujųjų amžių pradžia žymi esminius geopolitinius pokyčius vidurio-rytų Europos regione. XV a. sutriuškintas Vokiečių ordinas, pagoniškos Lietuvos dalies krikštas ir santykinė ramybė, jau amžiaus pabaigoje buvo pakeistas ilgai trunkančiu karu su rytine kaimyne. XVI-XVIII a. konfliktas su Maskva suprantamas kaip civilizacijos ir barbarybės, laisvės ir despotizmo kova. Pirmieji teritoriniai praradimai prasidėjo XV-XVI a. sandūroje, tačiau didžiausią smūgį tautinei savimonei padarė Polocko – vieno svarbiausių nacijos centrų – užėmimas 1563 m. Jo išlaisvinimas 1579 m. yra vertinamas kaip vienas svarbiausių laimėjimų. Labai svarbus abiejuose tautiniuose pasakojimuose yra 1610-11 m. Maskvos užėmimas. Tai jog V. Putino Rusija yra paskelbusi valstybine švente „lenkų išvijimą iš Maskvos“ tik dar labiau sureikšmina šio fakto svarbą lietuvių ir baltarusių pasakojimuose. XVII a. viduryje įvyko turbūt didžiausia moderniųjų laikų katastrofa – „Tvanas“ (1654-1667), per kurį buvo nusiaubta didžioji LDK dalis, pirmą kartą naujųjų amžių istorijoje užimtas Vilnius. Žuvo iki 50% visų gyventojų. Ypač nuo maskvėnų agresijos nukentėjo baltarusių žemės. Vos besiatsigaunančią valstybę užklupo Šiaurės karas (1700-1721), kurį ir vėl lydėjo švedų bei maskvėnų kariuomenių marširavimai skersai-išilgai viso krašto. Karinis nusilpimas lėmė politines problemas ir beveik visą XVIII a. LDK kartu su Lenkija buvo įtakojamos Rusijos, o amžiaus pabaigoje tapo jos ir jos sąjungininkių sudedamąja dalimi. Vis dėl to, visi šie politiniai naujųjų amžių įvykiai negalėjo ir negali nustelbti to, kas darėsi Lietuvos valstybės viduje – kultūrinių, etninių, relginių ir civilizacinių procesų, – kurie sukūrė unikalią daugybės religijų ir tautų sugyvenimo erdvę.

 

Licvinai, litoŭ­cai ir lietuvisai

 

XX a. pradžioje lietuvių tautinis pasakojimas sau kėlė užduotį surasti ir aprašyti lietuvius istorijoje. Problema buvo tame, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo gausi tautų ir religijų, mažai kam anuomet rūpėjo kuriai tautai, XX a. prasme, jie priklauso. Filologinis aspektas t.y. kalba kuria bendrauja, nebuvo pagrindiniu identifikacijos elementu. XVII a. lietuviu save galėjo vadinti Vilniuje gyvenantis vokietis liuteronas, namuose vartojantis vokiečių, o viešumoje – lenkų kalbas. Nepaisant tokių paradoksų, lietuvių tautinio pasakojimo kūrėjai pasiekė savo – lietuviškai kalbantieji buvo dirbtinai atskirti nuo lenkiškai, gudiškai, vokiškai, rusiškai kalbančiųjų valstybės gyventojų, o taip pat žydų. Elito atstovai, kurių dauguma XVI a. atsisakė lietuvių kalbos ir vartojo lenkų, nors laikė save lietuviais, buvo atmesti. Retos išimtys buvo padarytos kai kuriems Radviloms (pavyzdžiui Jonušui Radvilai, žinomam Kėdainių unijos 1655 m. iniciatoriui, kai buvo nutraukti santykiai su Lenkija ir užmegzta nauja unija su Švedija) ir kitiems didikams, ypač tiems, kurie gynė Lietuvos valstybingumą nuo Lenkijos. Visi kiti bendrapiliečiai, gyvenę greta, įskaitant baltarusius, buvo ignoruojami ir užmiršti.

 

Baltarusių tautinis pasakojimas ėjo tuo pačių taku kaip lietuviai – ieškojo ir vis dar ieško baltarusių įvairiaspalvėje istorijos mozaikoje. Tik čia susiduriama su kita pagrindine problema – kaip vadinosi tie XVI-XVIII a. „baltarusiai“? Lietuviška istoriografija bendrai ukrainiečių ir baltarusių protėviams, ypač XIII-XV a., vadinti dažnai naudoja „gudų“ terminą. Kalbant apie XVI-XVIII a. šis terminas dažnai tapatinamas su baltarusiais, ir vartojamas kaip sinonimas. Rašau „dažnai“, nes terminologija dar nėra nusistovėjusi. Šalia gudų ir baltarusių neretai aptiksime rusėnų, rutėnų, rusų ir pan. terminus. Kitaip nei lietuvių autoriai, baltarusiai galinėjasi su kiek kitokia problema. Kadangi tvirtinama, kad LDK buvo baltarusiška valstybė, nes čia vyravo baltarusiai, vadinasi jie turi vadintis lietuviais. Jei baltarusiai vadinosi lietuviais (baltarusiškas žodis licvinai), tai kaip tuomet pavadinti lietuviškai kalbėjusiuosius? Čia randamas paprastas sprendimas – lietuvisai. Jis kildinamas nuo lietuviško žodžio „lietuvis“. Tai siekia XX a. pradžią, kai Lietuvos lenkai sugalvojo šį terminą nenorėdami atsisakyti savęs vadinti lietuviais. Kitas variantas – litoŭcai (rusų kalbos žodis, reiškiantis lietuvį). Šios diskusijos dėl terminų vis dar aktualios šiandieninėje Baltarusijoje ir kol kas neaišku kaip pasibaigs, nors beveik neabejočiau, kad tradicija savo LDK laikų protėvius vadinti licvinais, o lietuviškai kalbančiuosius litoŭcais ateityje tik plis (jis turėtų nustumti šalin lietuvisus, kurie skamba kaip nesusipratimas). Šiandien tokios tendencijos glumina lietuvius, kurie jaučiasi „apvagiami.“ Suprantama, jog tai veda prie konfrontacijos, nes lietuvių požiūriu, baltarusiai taip išstumia juos iš LDK palikimo perėmėjų pozicijos. Atsiranda realūs konkurentai į praeitį, pretenzijos į kurią išsakytos pirmajame Lietuvos Konstitucijos sakinyje ir dėl kurios šimtą metų kovota su lenkais.

 

Kada atsirado Baltarusija ir kur ji buvo?

 

Vykstant batalijoms dėl „lietuvių“ termino, kyla klausimas, kada ir iš kur atsirado „Baltarusija“? Ši tema aktuali šiandieninėje Baltarusijoje, per pastarąjį dešimtmetį jai skirti net du išsamūs moksliniai veikalai [Łatyszonek, 2006 ir Белы, 2013]. Viduramžių pabaigoje Baltąja Rusia vadintas kraštas į šiaurę nuo dabartinės Gudijos, prie Naugardo. LDK laikais Baltoji Rusia buvo šiaurinėje ir rytinėje valstybės dalyje – Vitebsko ir Dniepro pakrančių teritorijose. Visa kita LDK dalis vadinosi Lietuva, o jos gyventojai, natūraliai, – lietuviais. Tai patvirtina netgi miestų ir miestelių pavadinimai: Lietuvos Brasta (pietvakarinis LDK taškas), Lietuvos Minskas (taip šimtus metų buvo vadinama dabartinė Baltarusijos sostinė), „Lietuva“ (daugybė vietovių pietinėje ir rytinėje šiandienis Baltarusijos dalyje). XVIII a. pabaigoje ir XIX a. Baltosios Rusios pavadinimas išplito į visas gudiškas LDK žemes, nors dar XX a. pradžioje dabartinės pietvakarinės Baltarusijos žemės – Brestas, Naugardukas, Gardinas, Slanimas – buvo priskiriamos Lietuvai ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jų gyventojai save vadino lietuviais. 

 

Pravartu prisiminti dar du svarbius su terminologija susijusius aspektus. Istoriografijoje naudojamas Juodosios Rusios terminas, kuris žymi pietvakarinės Baltarusijos žemes (Gardinas, Naugardukas, Slanimas, Brestas). Šaltiniuose šis pavadinimais retai aptinkamas – šios žemės  amžininkų dažniausiai buvo laikomos Lietuva, arba „tikrąja Lietuva“ t.y. LDK branduolio dalimi.

 

Antra pastaba susijusi su Rusijos imperijos veiksmais ir jos „istorine politika“. XVIII a. pabaigoje užėmusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystė Rusija stengėsi atskirti baltarusius nuo lietuvių ir lenkų, ir kaip galima labiau juos sutapatinti su rusais. Taip nejučiomis XIX a. Baltoji Rusia virto Baltarusija – rytų slavų ir Kijevo Rusios simbolika buvo pakeista į Rusijos imperijos. Žlugus Sovietų imperijai ir paskelbus šalies nepriklausomybę, oficialus valstybės pavadinimas buvo pakeistas iš Baltarusijos (Белоруссия) į Baltąją Rusią (Беларусь). Nepriklausomos Baltarusijos diplomatija įdėjo dideles pastangas, kad anglų kalboje šalies pavadinimas skambėtų Belarus, o ne Byelorussia ir savo pasiekė. Lietuvių kalboje, deja, vis dar naudojamas terminas Baltarusija, rečiau Gudija ir niekuomet Baltoji Rusia.

 

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

 

Publikuota 2017 07 29. Naujausi pakeitimai 2018 01 11

 

 

 

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload