© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

3.4. Valstybės plėtimasis: lietuvių ekspansija ar baltų-gudų sąjunga?

Lietuviams turėtų būti keista matyti tokį XIV a. LDK žemėlapį, kuriame nėra Žemaitijos. Baltarusių nacionalinis naratyvas visuomet stengiasi pabrėžti, kad Žemaitija iki pat XVIII a. pab. nebuvo integralia LDK dalimi. Ji turėjo specifinį seniūnijos, arba kunigaikštystės statusą, tam tikrą politinę autonomiją, kuri ją išskyrė iš visų kitų žemių nuo XV a. pradžios padalintų į vaivadijas. Taigi, Žemaitija, kurioje vyravo lietuviškai kalbantieji ir su kuo niekas nesiginčija, administraciškai buvo atskirta nuo likusios LDK teritorijos, kurioje absoliučiai vyravo gudai, o lietuviškai kalbantieji užėmė tik labai siaurą ruožą palei Nemuną ir Nevėžį. Šis žemėlapis vaizduoja 1377 m. laikų Lietuvą. Sodriai žalia spalva žymi Gedimino laikų valstybę, kurioje akivaizdžiai dominuoja baltarusių gyvenamos žemės. [Краўцэвіч, 2015]

 

Lietuvos plėtimasis į baltarusių žemes yra skirtingai aiškinamas lietuvių ir baltarusių mokykliniuose vadovėliuose. Lietuviškame pasakojime – tai didžiųjų kunigaikščių herojinė veikla. Jų energijos – nukariavimų, mūšių, vedybų ar diplomatijos  – dėka, didėja valstybės teritorija ir galybė. Baltarusiškame pasakojime svarbiausias veiksnys yra vietos bajorai ir miestiečiai. Būtent šie pasikviečia karingus lietuvių kunigaikščius, kartu su kariuomenės, atlikti vykdomosios valdžios funkcijos. Dar kartą pabrėšime, kad baltarusių požiūriu, tokią hipotezę patvirtina tai, jog atvykėliai (su retomis išimtimis) nekeisdavo nei visuomenės sąrangos, nei elitų sudėties nei kultūros. Jie asimiliuodavosi, pilnai susiliedavo su gudiška visuomene t.y. kultūriniu požiūriu, jie nesielgdavo kaip užkariautojai. Taip Naugarduko elitas apie 1247 m. pasikvietė Mindaugą. Šis, vietos gyventojų pagalba, atsikovojo etnines lietuvių žemes ir padėjo pagrindą LDK susikūrimui. 

 

Baltarusių pasakojimas nuosekliai akcentuoja, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vis labiau linko link baltarusiško visuomenės dominuojamo, o ne lietuviško – valdovais-herojais paremto modelio. Štai, pastebima, kad XV a. vis didėja valdovo tarybos reikšmė, o joje – gudiškojo elemento svarba. Taryba, faktiškai nuo 1492, tampa įstatymu leidžiamuoju organu, Seimu. Čia reprezentuojamos svarbiausios giminės – Radvilos, Sapiegos, Sluckai, Druckiai, Tiškevičiai, Chodkevičiai, Ostrogiškiai, Olelkievičiai. Pastebima, kad tarp kelių lietuviškų giminių atsiranda daug gudiškos kilmės. Seimo reikšmė toliau tik augs, o jau dabar be Vilniaus, posėdžiai vyksta ne kur kitur, o gudiškuose miestuose – Gardine, Naugarduke ir Breste. Taigi didėja decentralizacija, lietuviškos dinastijos galia blėsta, gudiškų žemių svarba auga.

 

Baltarusiškas tautinis naratyvas akcentuoja kultūrinę, ekonominę ir socialinę protėvių pažangą. Lyginant su lietuviais, pastebima, jog gerokai ankstyvesnis krikštas lėmė beveik puse tūkstančio metų anksčiau atsiradusią raštiją baltarusių kalba bei keliais šimtais metų anksčiau susiformavusius ir iškilusius miestus. XI-XIII a. baltarusių žemėse buvo nepalyginamai daugiau ir didesnių miestų nei Lietuvoje (priskaičiuojama iki trijų dešimčių, tuo tarpu kai Lietuvoje – vos keli), be to, jie buvo tapę svarbiais prekybos ir amatų centrais. Tuo tarpu kai Lietuvoje vyravo vien medinė architektūra, baltarusių miestuose buvo mūrinių šventovių (XII a. Polocke stovėjo iki dešimties) o kai kur net mūrinių pilių.

 

Šiandieninis baltarusių istorinis pasakojimas neneigia lietuvių indėlio LDK kūrime, tačiau akcentuoja, jog lietuviai veikė kartu su baltarusiais. Dar daugiau, aiškinama, jog plėtimasis į baltarusių žemes buvo taikus, dažniausiai per vedybas arba gudų bajorams pasikvietus lietuvių kilmės kunigaikščius. Teigiama, kad antagonizmo tarp lietuvių ir gudų nebuvę, kad jungimasis buvo naudingas abiem tautoms – lietuvių karinė galia ir gebėjimai harmoningai susijungė su aukšta ir sena baltarusių kultūra, bei lietuvių kopijuota visuomenės sąranga, valstybės institucijomis ir kitais civilizacijos laimėjimais. Atvykę valdyti į svetimas žemes, lietuviai nutautėdavo ir ilgainiui virsdavo gudais, tai dar vienas argumentas patvirtinantis svarbią gudų poziciją valstybėje.

 

Pirmaisiais LDK šimtmečiais – XIV ir XV a. – gudų skaičius didėjo, prisijungiant vis naujas žemes. Tuo pačiu, kito jų įtaka visuomeniniams ir valstybiniams procesams. Lietuviškasis pasakojimas jų įtakos ir jų egzistavimo neakcentuoja, fokusuodamasis ties valdančiąja dinastija, kuri išliko pagoniška o po krikšto tapo katalikiška. Faktiškai, visos milžiniškos Lietuvos teritorijos lietuviams lieka pilka teritorija, labai mažai arba iš viso nekalbama apie ten gyvenusius žmones, jų religiją, kultūrą, miestus. Baltarusių tautinis pasakojimas neneigia, kad Vilniuje reziduojantys valdovai buvo pagonimis ir katalikais, tačiau akcentuoja, kad į gudiškas sritis nukeliavę valdyti, jie atsiversdavo į stačiatikybę. Be to, nuolat pabrėžiama, kad valdovo taryboje nuolat buvo stačiatikių ir nors jie nesudarė absoliučios daugumos, tačiau jų skaičius buvo žymus ir laikui bėgant gudų atstovavimas aukščiausiame valdžios organe augo. Kalbant apie sostinę Vilnių, miestas buvo valdomas tarybos, padalintos į dvi lygias dalis – katalikišką ir stačiatikišką, o gudų skaičius sostinėje visais laikais lenkė lietuvius.

 

Baltarusiškos LDK idėją sutvirtina tai, kad gudų žemėms įsijungus į LDK, stačiatikiška kultūra sėkmingai vystėsi. Toliau plito bizantiško stiliaus cerkvių statyba, intensyvėjo knygų perrašinėjimai vienuolynuose, XIV a. pasirodė žymioji Laurušavo (vienuolynas prie Naugarduko) evangelija, iliustruota meniškomis miniatiūromis. Herojinio laikotarpio raštiją vainikuoja Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis, lietuviškame ir baltarusiškame pasakojime užimantis labai svarbią vietą, nes tai, faktiškai pirmoji valdovo užsakymų surašyta Lietuvos istorija. Vytauto Didžiojo dvare užsakytas kūrinys, jis buvo parašyta ta pačia – senąja gudų kalba. 

 

1385 m. įvykęs Lietuvos krikštas pradėjo ilgą procesą, kuris galų gale išstūmė gudų kalbą iš oficialaus valstybės gyvenimo (procesas pasibaigė tik 1697 m., kai ją pakeitė lenkiškoji). Tačiau gudų kalbos ir stačiatikybės marginalizavimo procesas vyko lėtai ir permainingai. 1434 m. Žygimanto Kęstutaičio paskelbta privilegija sulygino stačiatikių ir katalikų („rusėnų ir lietuvių“) žemėvaldos teises bei asmens laisves, kurios su krikštu buvo panaikintos katalikų naudai. Kasdieniame gyvenime ir kultūroje, gudų kalbai nebuvo priešinamasi ir ji nebuvo persekiojama. Tik XVII-XVIII a. katalikai ir unitai akivaizdžiai ims dominuoti stačiatikių atžvilgiu, tačiau tais šimtmečiais patys baltarusiai, kaip tauta, jau save daug mažiau identifikuos su stačiatikybe. Ši tuo metu bus tapusi pagrindinio valstybės priešo – Maskvos –religija ir propagandos įrankiu.

Šioje parapinėje Naugarduko bažnyčioje 1422 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila vedė Sofiją Alšėniškę. Ši buvo stačiatikė, iš gudų-lietuvių paribio viduryje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jų palikuonys tapo Jogailaičių dinastijos atstovais XV-XVI a. valdžiusiais Lietuvą, Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. Du šimtus metų su šia dinastija vidurio rytų Europoje galėjo konkuruoti tik viena – Vokiečių imperijos valdovai Habsburgai. Tai dar kartą pabrėžia išskirtinę simbolinę gudų tautos ir baltarusių žemių (ypač Naugarduko) vietą visoje LDK ir regiono istorijoje.

 

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

 

Publikuota 2017 07 27. Naujausi pakeitimai 2018 01 11

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload