© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

2.1. Baltarusiai: baltai ar slavai?

Lietuviška interpretacija: žemėlapis vaizduoja milžinišką nuo III-II tūkstantmečio pr. m. e. egzistavusį baltų arealą. Jis apėmė visą dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją. Raudonos strėlės nurodo nuo V m. e. a. vykusią slavų migracija ir iliustruoja baltų arealo mažėjimą. Matome, kad šiandieninė Baltarusija yra būtent ten, kur baltai susimaišė su slavais. [Lietuvos istorijos atlasas, 9.]

 

Visi nacionaliniai naratyvai kalbėdami apie „pradžių pradžias“ neišvengiamai apsibrėžia teritorijas. Lietuviško pasakojimo pradžia labai glaudžiai susijusi su baltų genčių geneze ir transformacijomis. Maždaug III-II tūkstantmetyje prieš mūsų erą susiformavęs etnosas buvo išplitęs labai dideliame vidurio-rytų Europos regione ir apėmė teritorijas nuo Vyslos iki Volgos ir nuo Dauguvos iki Pripetės. Visa dabartinė Lietuvos ir Baltarusijos teritorija, o taip pat Latvija, dalis Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos pateko į šį arealą [pvz. Gimbutienė, 1985]. Tokie žemėlapiai yra spausdinami lietuviškuose istorijos atlasuose ir mokykliniuose vadovėliuose. Baltų apgyvendintos žemės pradėjo trauktis nuo maždaug V mūsų eros amžiaus, kai į jas pradėjo keltis dabartinės Ukrainos šiaurėje susiformavę slavai. Per beveik pusantro tūkstančio metų trukusią ekspansiją jie asimiliavo didžiąją dalį baltų genčių ir galų gale liko tik lietuviai, žemaičiai ir latviai. Prie prūsų, jotvingių ir kai kurių kitos vakarų baltų genčių išnykimo prisidėjo XIII a. pradžioje į šiaurės-rytų Baltijos pakrantes atsikėlę vokiečiai.

 

Nors lietuviai sudarė tik dalį baltų etnoso, Lietuvoje jis yra laikomas „savu“. Todėl šie didžiuliai teritoriniai praradimai nėra vertinami neutraliai, o greičiau kaip kaimynų agresija. „Savos“ žemės, kadaise buvusios tokiomis plačiomis, pamažu mažėjo ir tas procesas truko iki pat XX a. pradžios. Toks įsivaizdavimas, kad šimtus ir tūkstančius metų gyvybinė erdvė traukiasi, negali nepalikti savo pėdsakų. Agresyvieji kaimynai intuityviai vertinami greičiau priešiškai nei draugiškai.

 

Kitaip nei lietuvių, baltarusių nacionalinis naratyvas neturi įsivaizdavimo apie milžiniškas kadaise buvusias teritorijas ir vėliau sekusį jų praradimą. Žvelgdami retrospektyviai, priešistorę vaizduojančiuose istoriniuose žemėlapiuose, jie braižo teritoriją daugiau mažiau atitinkančią dabartinės Baltarusijos ribas. Nors kalba yra slaviška, tačiau jie nelaiko savęs grynakraujais slavais, kaip lietuviai save baltais. Šiandieniniame baltarusių tautiniame pasakojime aiškiai sakoma, kad baltarusiai susidarė baltams susimaišius su atvykusiais slavais. Tokios mintys išsakomos ir populiarioje [Pvz.: Ілюстраваная гісторыя, 2003] ir grynai mokslinėje istoriografijoje [Новик, 2013, 20]. Taigi, slavų migracija į baltų žemes nėra vertinama kaip „katastrofa“ bet kaip nacijos susidarymo priežastis. Toks požiūris nekuria antagonistinių nuotaikų, o kuria etniškai ir kultūriškai artimų kaimynų – tiek baltų lietuvių tiek slavų lenkų ir rusų – vaizdinius. Šiuo požiūriu, lietuviškasis pasakojimas yra daug „piktesnis“ ir konfliktiškesnis kaimynų atžvilgiu nei baltarusiškasis.

 

Tiesa, baltarusių kaip baltų ir slavų mišinio interpretacija toli gražu nėra vienintelė. Carinės Rusijos, o ir sovietiniais  laikais dominavo oficiali nuomonė, jog baltarusiai – tai slavai, tokie pat kaip rusai ar ukrainiečiai. Jokio reikšmingo baltiško pėdsako nelikę. Priežastys suprantamos – Rusija visais įmanomais būdais stengėsi „pritraukti“ baltarusius prie savęs ir „atitolinti“ nuo ilgaamžių sąjungininkų lietuvių. Šios dvi interpretacijos kuria takoskyrą, ryškiai matomą XX-XXI a. sandūros Baltarusijoje: „baltų-slavų“ teorijos šalininkai atstovauja tautinę, o pastaruoju metu ir valstybinę poziciją, o tik „slavų“ teorijos šalininkai – prorusišką imperinę ir sovietinę.

 

Ši lenkiška interpretacija iliustruoja tipišką ilgaamžį slavų tautų požiūrį į baltų-slavų santykius.  Istoriniuose atlasuose niekuomet nėra vaizduojamos milžiniškos baltų teritorijos, besitęsiančios nuo Maskvos iki Berlyno. Baltų žemės vaizduojamos tokios, kokios buvo apie VIII-XII a., t.y. palyginus nedidelėje teritorijoje prie Baltijos. Slavų ekspansija vaizduojama kaip plėtra į  „niekieno žemes“. Dėl šios priežasties, lenkai, rusai ir kiti vidurio Europos slavai nesupranta mūsų akimis tragiško lietuvių protėvių baltų likimo. [Atlas historyczny Świata, 1998, 29] Baltarusių atveju, ši baltų "katastrofa" virto jų tautos gimimu.

 

Didžiuliai baltų ir slavų arealai nebuvo vienalyčiai. Nacionaliniai naratyvai visuomet stengiasi identifikuoti ir aprašyti gentis, kurios kadaise gyveno dabartinių tautų žemėse. Visuomet tai irgi daroma retrospektyviai – fokusuojamasi į dabartines valstybių teritorijas, tvirtinant, kad egzistuoja tęstinumas tarp šiandieninės modernios tautos ir priešistorinių gentinių bendruomenių. Problema tame, kad šios gyveno izoliuotose, pelkėtose ir miškingose vietovėse; bendravo panašiomis bet tikrai ne tokiomis kaip dabartinės kalbos, ir turėjo sunkiai rekonstruojamą dvasinį ir materialų pasaulį. Lietuvių pasakojimas akcentuoja žemaičius ir aukštaičius. Ašinė mintis yra ta, kad šios baltų gentys asimiliavo kitas, konsolidavosi, transformavosi ir to pasėkoje atsirado lietuvių tauta.

 

Labai panašiai į lietuvišką, baltarusių pasakojimas akcentuoja tris svarbiausias nuo maždaug VIII m. e. a. dabartinėje Baltarusijos teritorijoje gyvavusias gentis – krivičius, dregovičius ir radimičius. Nors šios gentys kalbėjo slavų kalbomis, tačiau jų žemėse buvo daug baltiškų salų, o ir pačios laikomos baltų ir slavų "mišiniu". Krivičiai gyveno šiaurinėje dabartinės Baltarusijos dalyje, jų žemėse buvo svarbūs prekybos ir amatų centrai – Polockas ir Smolenskas – o taip pat kiti miestai – Vitebskas, Orša, Braslavas. Dregovičiai užėmė pietines Baltarusijos žemes, Polesės kraštą. Prekybos ir amatų centrais buvo Turovas, Pinskas, Sluckas, Brestas. Ten kur dregovičiai lietėsi su krivičiais, atsirado svarbūs šiandieninės Baltarusijos centrai – Minskas, Lagojskas, Barysavas. Į rytus nuo Dniepro buvo radimičių žemės. Svarbiausias miestas – Gomelis, tarp seniausių miestų yra Čačerskas ir Prapošaskas (dabar Slavgaradas). Baltarusiai formavosi šių trijų slavų genčių pagrindų, į kurį įsiliejo kiek vėliau asimiliuota baltų jotvingių dalis (svarbiausi miestai – Gardinas ir Brestas) ir rytų Lietuvos baltai – dalis lietuvių ir aukštaičių.

 

IX m.e. amžiaus antroje pusėje visos krivičių, dregovičių ir radimičių žemės tapo besikuriančios Kijevo Rusios dalimi, o X a. antroje pusėje buvo pakrikštytos. Taip prasidėjo naujas baltarusių etnoso ir valstybingumo etapas.

 

Po slavų migracijos į baltų žemes, prasidėjusios V m.e.a., Baltarusijos teritorijoje susidarė kelios pagrindinės genčių grupės, kurios sudaro dabartinių gudų pagrindą – dregovičiai, krivičiai ir radimičiai. Dabartinės Baltarusijos sudėtin taip pat įeina dalis baltų žemių – jotvingiai ir rytų aukštaičiai. Šie didžia dalimi asimiliuoti buvo vėlesniais šimtmečiais, nors iki mūsų dienų išliko lietuviškai kalbančių salų.

 

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

 

Publikuota 2017 07 20. Naujausi pakeitimai 2018 01 11

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload