Taccjana Vadalažskaja
Režimas siautėja: saviraiškos laisvės ir neformalių bendruomenių naikinimas
„Profesijos draudimas“ – tai trukdymai vykdyti profesinę veiklą, kurie nėra susiję su pareigų nevykdymų arba kvalifikacijos trūkumu. Pagrindinė jų priežastis yra ideologinė ir politinė arba iššaukta noro sureaguoti į visuomeninę darbuotojų veiklą.
Paskutiniais mėnesiais Baltarusijoje nuolat yra pranešama apie milžiniškus valymus valstybinėse įmonėse ir organizacijose. Beveik visi, kurie buvo pastebėti protestuose arba tik palaikė alternatyvius kandidatus ir pasisakė prieš smurto naudojimą 2020 metų rugpjūtį, pateko į sąrašus tų, kurie atleidžiami iš darbo. Poliklinikos, universitetai, muziejai, ligoninės ir kitos įstaigos netenka darbuotojų, o aktyvūs piliečiai – darbo.
Profesijos draudimas nėra naujas reiškinys Baltarusijoje. Jis gerai žinomas ir buvo plačiai praktikuojamas sovietiniais laikais. Tuomet persekiojimai darbo sferoje buvo laikomi „švelnia“ kovos su kitokia nuomone forma. Švelnia, aišku, palyginus su įkalinimu, trėmimu ir sušaudymu. Draudimas užsiimti savo profesija ir atleidimas iš darbo kūrė sovietinei valdžiai itin palankią marginalizacijos ir žmogaus išstūmimo iš visuomeninio gyvenimo būseną. Tokio mechanizmo efektyvumas rėmėsi į tai, kad darbas buvo kiekvieno žmogaus ne tik teisė, bet ir prievolė. Neįsijungdamas į liaudies ūkį, žmogus prarasdavo ne tik lėšas pragyvenimui, bet ir beveik visas teises, o už „veltėdžiavimą“ buvo baudžiama.
Tačiau net ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, dabartinėje Baltarusijoje profesijos draudimo praktika nebuvo pamiršta. 1996–2011 metais buvo vykdomas „profesijos draudimo“ monitoringas, kurio metu buvo užfiksuoti daugiau kaip 500 atleidimų ir darbo draudimo atvejų. Tai buvo mokslininkai, darbininkai, valdininkai, kultūros veikėjai. Valymai vyko bangomis ir buvo susieti su politiniu kalendoriumi. Tai buvo aktyviųjų ir kitaip manančiųjų išstūmimo būdas. Tačiau kitaip nei sovietų laikais, dabar buvo nepriklausomas, privatus ir visuomeninis sektorius. Be to, nebuvo reikalavimo būtinai įsidarbinti. Visa tai kūrė visuomenines ir profesines užuovėjas, kurios sulaikydavo aktyvius piliečius ir savo srities profesionalus nuo visiškos marginalizacijos.
2004 metais įvesti privalomi trumpalaikiai kontraktai (jie pakeitė ilgalaikius, kurie garantuodavo pastovų darbą) ir tai leido dar lengviau atsikratyti nepageidaujamų darbuotojų. 2015 metais sugrįžo privalomasis darbas: taip vadinamas Dekretas dėl veltėdžių įvedė „dalyvavimo visuomenei naudingame darbe“ kontrolę. Po to buvo dar blogiau: nuo 2020 metų vasaros pradėjo siaurėti nepriklausomos privačios gamybos sektorius, kuriame iš sistemos išmesti žmonės galėdavo susirasti darbą.
2022-01-20 Baltarusijos kultūros ministras režimo oficioze Belarus‘ segodnia paskelbė, kad dėl savo pažiūrų buvo atleisti daugiau kaip 300 kultūros darbuotojų. Tokie skaičiai pasirodė baisūs net pačiai valdžiai ir kitą dieną straipsnis buvo išimtas. Kontekstas yra akivaizdus. Viena vertus, 300 yra niekis, palyginus su maždaug 65 tūkstančiais dirbančiųjų kultūros srityje. Tačiau net vieno žmogaus atleidimas dėl jo pilietinės pozicijos normalioje šalyje sukeltų skandalą. Be to, reikia turėti galvoje, kad kultūros srities valymai vyko ne tik pastaraisiais metais, bet dešimtmečiais ar net kelis šimtus metų, jei skaičiuotume nuo laiko, kuomet kraštą valdyti pradėjo Rusija, ir neaišku, kiek tūkstančių nukentėjo. Galų gale reikia suprasti, kad kultūros darbuotojai gauna ypač žemus atlyginimus (oficialus vidutinis kultūros darbuotojų atlyginimas 2021 metais buvo apie 250€), kurie šios srities profesijas ir taip daro ypač nepatrauklias aktyvesniems ir įdomesniems žmonėms.
Masiniai atleidimai, kurie prasidėjo 2020 metais ir iki 2021 metų pabaigos gerokai išsiplėtojo, turi būti vertinami ne tik kaip kerštas, nukreiptas prieš nepatikimus piliečius naujų politinių veiksmų akivaizdoje. Profesijos draudimas – tai specialus poveikis, daromas visuomenės būsenai ir struktūrai. Tai socialinė technologija, panardinanti visuomenę į būseną, kurioje ji negali nei priešintis, nei prieštarauti politinei sistemai.
Kaip tai veikia? Štai keletas pasekmių, kurios atsiranda plačiai naudojant profesijos draudimo praktiką.
Aktyvūs ir motyvuoti piliečiai praranda darbą, įplaukų šaltinį ir socialines garantijas sau ir savo šeimai. Tai „perjungia“ jų elgsenos strategijas iš savirealizacijos į išgyvenimą ir išlikimą. Mąstymo horizontas, veikla ir poreikiai susiaurėja iki saugumo ir siauro buitinių problemų sprendimo lygmens. Tai puikiai atitinka dabartinio Baltarusijos režimo interesus, režimo, kurį Uladzimiras Mackievičius (šis filosofas jau pusmetį sėdi kalėjime) pavadino Organizuota nusikaltėlių grupuote. Toks vadžios sąrangos ir realizacijos būdas remiasi į suskaidytą ir stipriai fragmentuotą visuomenę, kurios aspiracijos nepakyla į aukštesnį lygmenį, o galimybės patenkinti bazinius poreikius yra pririšamos prie valdžios resursų ir galimybių.
Kryptingai yra griaunami socialiniai saitai ir santykiai, bendruomenės. Pirmiausia, kai žmogus yra metamas iš darbo, į procesą įtraukiamas visas kolektyvas: viršininkas, kolegos ir t. t. Formuojama nuostata, kad jeigu „nepageidaujamas elementas“ pasiliks, tai nukentėti gali ir kiti. Žmonės yra verčiami vengti solidarumo. Antra, atleistasis dažnai turi ieškoti ne tik naujos darbo vietos, bet ir naujos profesijos arba užsiėmimo. Vykstant masiniams atleidimams ir kontroliuojant, kad žmogus niekur nebūtų priimtas, griaunami vidiniai visuomenėje egzistuojantys ryšiai. Kadangi nėra nepriklausomų profesinių sąjungų patirties ir kitų galimybių organizuotai išreikšti solidarumą ir ginti savo teises, ką tik pradėjusios vystytis visuomenės nesugeba susitvarkyti su būtinos pagalbos mastais. Dėl to auga socialinė izoliacija, išdraskomi susiformavusio pasitikėjimo saitai. Žmogus su savo problemomis lieka vienas.
Baltarusijos valdžia trokšta būtent tokios visuomeninės situacijos. Ne veltui solidarumo praktikos ir alternatyvios, paralelinės valstybinei pagalbos ir paramos sistemos sukūrimas pirmosios koronaviruso pandemijos bangos metu (2020 m. pavasarį) įvardijami kaip vienas svarbiausių revoliucinius įvykius iššaukusių faktorių. Dėl šios priežasties besivystanti pilietinė visuomenė, kurios horizontalieji ryšiai yra žemiausiame lygmenyje ir kuri demonstruoja tarpusavio pagalbą, tampa pagrindiniu ilgalaikio poveikio taikiniu.
Visa tai reiškia, kad priešintis tokiais socialinei technologijai Gudijos piliečiai gali bent trimis kryptimis. Pirma, stebėdami ir fiksuodami visus profesijos draudimo atvejus. Antra, kurdami išplėtotą pagalbos ir paramos sistemą, kuri pagelbėtų darbo paieškose ir profesinės kvalifikacijos išsaugojime. Trečia, vystydami ir stiprindami žemiausias solidarumo grandis ir neformalias bendruomenes, kurios padėtų sudėtingoje situacijoje atsidūrusiam žmogui, neleistų būti marginalizuotam, neverstų devalvuoti savo tikslų, vertybių ir gyventi susiaurintame pasaulio vaizdinyje. Nors ir labai sunkiai, tačiau šiomis kryptimis Gudijoje kiekvieną dieną aktyviai veikia ne vienas ir ne du žmonės.
Comments