© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

3.1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimas: lietuviškai ir baltarusiškai

Baltarusiška Mindaugo laikų Lietuvos interpretacija. Jos esmė – LDK susidarė apie 1248 m. susijungus baltiškai Lietuvai su gudiška Naugarduko žeme (Новагародская зямля). Šio junginio teritorija pažymėta tamsia spalva. Pirmoji LDK sostinė buvo Naugarduke (Новагародак). Valstybė Mindaugo valdymo pabaigoje pažymėta stora mėlyna linija. [Вялікі гістарычны атлас Беларусі, т. 1: 2009, 60

Lietuviška interpretacija aprašydama LDK susidarymą, pradeda nuo 4-ojo XIII a. dešimtmečio ir pabrėžtinai akcentuoja, jog valstybės istorija prasidėjo šiandieninės Lietuvos teritorijoje (sodri žalia spalva). Tamsi žalia linija vaizduoja valstybę Mindaugo mirties metais. [Lietuvos istorijos atlasas, 2001, 12

Apibendrinant: pirmuoju atveju LDK sukūrimas – tai bendras lietuvių ir baltarusių projektas su akcentu ant gudų (pabrėžiant Naugarduko svarbą), o antruoju – LDK įkūrėjais vaizduojami tik lietuviai.

XII-XIII a. sandūra tiek lietuviškame tiek baltarusiškame pasakojimuose žymi esminių pokyčių laikotarpį. Lietuviai iki to laiko neturėjo savo valstybinių darinių, žymių valdovų, nebuvo pasikrikštiję ir todėl neįsiliejo į Europos civilizaciją. Neturėdami rašto ir gyvendami palyginus izoliuotai nesudarė galimybių, kad jų gyvenimas būtų išsamiau užfiksuotas tekstuose – savuose ar užsieniečių. Lietuviškasis pasakojimas neturi nieko panašaus į aukščiau aprašytą baltarusišką – apie Ragvolodą, Vseslavą „Burtininką“, Ragnetą ir visus kitus herojus, apie šventuosius ir net pastatus kaip Polocko Sofijos soboras. Paprastai kalbant, Lietuva gyveno priešistoriniame laikotarpyje, apie kurį archeologai gali pasakyti daugiau nei senųjų kalbų žinovai. Viskas iš esmės pasikeitė XII-XIII a. sandūroje. Lietuviams – tai išėjimas iš skurdžiai aprašyto ir menkai žinomo gentinio laikotarpio, priešistorės, į valstybės susikūrimą ir pilnaverčio istorinio laikotarpio pradžią. Tai išėjimas iš tamsaus ir menkai žinomo į daugiau mažiau geriau apšviestą, intensyvių įvykių epochą. Baltarusiai, tuo tarpu, jau kelis šimtus metų turėjo savo valstybes, valdovus, miestus, raštą ir kultūrą. Jie buvo pasikrikštiję ir įsilieję į krikščionišką pasaulį, iš viršaus žiūrintį į pagonis. Į šią naują epochą jie žvelgia kaip į dar vieną savo istorijos etapą, kuris buvo kuriamas ne izoliuotai, bet integruotai su ankstesniu laikotarpiu.

 

Mindaugo epocha (apie 1236-1263) ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės susikūrimas abiems – ir lietuviams ir baltarusiams – yra „savos“ valstybės susikūrimo laikai. Iki tol susiskaldę į atskiras gentis, aukštaičiai ir žemaičiai susijungė į vieną politinį darinį ir tai žymėjo savojo valstybingumo pradžią. Baltarusių požiūrių, LDK buvo pirmasis kūnas, kuris per ateinantį – XIV – šimtmetį suvienijo visas šiandienines baltarusių žemes į vieną valstybę ir, skirtingai nuo kažkada tą pačią funkciją atlikusios Kijevo Rusios, čia baltarusių žemės akivaizdžiai teritoriškai dominavo. Dar daugiau, išskyrus „nedidelį šiaurės-vakarų kampą“, kuriame gyveno etniniai lietuviai, LDK teritorija faktiškai atitiko dabartines Baltarusijos ribas.

 

Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo daugiatautė ir daugiakonfesinė valstybė. Amžiams bėgant ši įvairovė tik didėjo, savo kulminaciją pasiekdama paskutiniuoju savo gyvavimo šimtmečiu. Kaimuose dominavo lietuviai (šiaurės-vakarai) ir gudai (likusi valstybės dalis), į miestus sparčiai kėlėsi vokiečiai, žydai, škotai, italai ir kitos tautybės, Vilniaus apylinkėse nuo viduramžių pabaigos gyveno totoriai ir karaimai. Miestuose maišėsi įvairiausios religijos: šalia katalikų bažnyčių stovėjo stačiatikių cerkvės (nuo XVI a. pab. – ir unitų), liuteronų ir kalvinistų maldos namai, totorių mečetės. Šiuo požiūriu, Lietuva buvo viena iš spalvingiausių Europos valstybių, kurioje nusistovėjo specifiniai tautų sugyvenimo principai, tolerancija.

 

Tautiniams naratyvams neužtenka pasakyti, jog valstybė buvo pilna įvairovės, jie siekia aiškiai apibrėžti kam ji priklausė. Lietuviai šia kryptimi yra toliausiai pažengę. Tam pasitelkiama literatūra, istorijos pamokos, medijos ir pan. Visa XX a. Lietuvos istorija yra pažymėta šia idėja, pradedant nuo kovos su lenkais už LDK sostinę Vilnių ir baigiant pagrindiniais valstybės simboliais – vyčiu ir istorinė vėliava, – kurie sutampa su LDK laikų. Baltarusiai drąsiausius žingsnius padarė 1991-1994 m., kai sukūrę savo valstybę herbu pasirinko vytį ir pradėjo istorijos vadovėlių perrašinėjimą.

 

Diskusija ir savotiška „drama“ sukasi aplink Lietuvos „siaurąja prasme“ klausimą. Kur buvo ta Lietuvos žemė, davusi pradžią visam LDK pavadinimui? Problema tame, kad kronikos ir kiti šaltiniai, kaip dažnai nutinka viduramžiais, nenurodo tikslių ribų. Nuo XX a. pradžios lietuviškasis pasakojimas akcentavo, kad XIII a. išvakarėse Lietuva buvo baltų apgyvendinta žemė ir lokalizavo ją tarp Vilniaus ir Kauno, apimant Trakus ir Kernave t.y. svarbiausius būsimos LDK politinius centrus. Tokia vizija puikiai atitinka LDK, kaip lietuviškos valstybės koncepciją, tačiau mažai ką bendro turi su baltarusių siekiais. Pastarieji, logiškai, Lietuvą siaurąja prasme lokalizuoja kitur. Šiuolaikinis gudų tautinis pasakojimas ją randa į rytus nuo Vilniaus, apytiksliai tarp Vilniaus ir Minsko, t.y. maišytose gudų ir lietuvių žemėse, kuriose šiandien absoliučiai dominuoja baltarusiai. Svarbu pastebėti, kad baltarusiai noriai tokias LDK branduolio teritorijas žymi savo istoriniuose žemėlapiuose taip siekdami įtvirtinti baltarusišką valstybės prigimtį. Reikia pastebėti, kad Lietuvos siaurąja prasme lokalizacija dar nėra galutinai nusistovėjusi nei viename nei kitame pasakojime. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos istorikų braižomi istoriniai žemėlapiai Lietuvą siaurąja prasme pradėjo lokalizuoti ne į vakarus bet į rytus nuo Vilniaus, tiesa, čia akcentas dedamas ant to, kad tuomet, apie XII-XIII a., tos žemės buvo lietuviškos ir tik vėliau suslavėjo.

 

 

Dvi Lietuvos siaurąja prasme interpretacijos. Pirmoji, egzistavusi nuo XX a. pradžios, akcentuoja teritoriją tarp Vilniaus ir Kauno, ten kur pagal tautinį lietuvišką pasakojimą yra tradiciniai istoriniai centrai – Vilnius, Kernavė, Trakai. [Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius,1995XX-XXI a. sandūroje lietuviškuose istoriniuose atlasuose LDK „pagrindinė“ žemė pasislinko į rytus nuo Vilniaus ir tokiu būdu sudarytas lyg „kompromisas“ su baltarusių įsivaizdavimu. Pabrėžiant lietuvišką LDK prigimtį čia nurodomos lietuvių konfederacijos, egzistavusios iki Mindaugo iškilimo, sienos (žalia linija). [Lietuvos istorijos atlasas, 12Lietuvių žemių konfederacijos niekad nerasime baltarusių istoriniuose atlasuose, kurie valstybės pradžią įžiūri ne vidiniame baltų, bet baltų ir gudų genčių bendradarbiavime.

 

„Kovose“ dėl Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės priklausymo labai svarbus yra klausimas – kas buvo jos įkūrėjais? „Atsakius“, daugiau jų nekiltų, arba jie būtų neesminiai. Galbūt dėl šios priežasties, lyg būtų norima parodyti teisingą atsakymą sau ir visam pasauliui, pirmasis Lietuvos konstitucijos sakinys tiesiai skelbia: „Lietuvių tauta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“. Lietuviškas tautinis pasakojimas kalba apie XIII a. pradžioje jau egzistavusią aukštaičių ir žemaičių konfederaciją, bendrai valdomą kelių dešimčių kunigaikščių. Lietuvis Mindaugas juos išstūmė ir suvienijo valstybę. Vėliau, prie šio, išimtinai lietuviško branduolio, jungė kitas teritorijas, kurios dažniausiai buvo gudiškos. LDK kūrėjai ir jos galybės stiprintojai buvo pagonys arba katalikai (trumpai Mindaugas, po to – Vytautas Didysis ir sekantys valdovai), o ne stačiatikiai kaip gudai. Iš čia logiška išvada – valstybės politinis elitas buvo lietuviškas, o tai reiškia kad ir valstybė tokia buvo, nepaisant fakto, jog jai besiplečiant, lietuviškai kalbantieji pradėjo sudaryti tik nedidelę mažumą, o elitas – nutautėjo.

 

Baltarusiai nesutinka nei su tiesmukiška pirmojo Lietuvos konstitucijos sakinio nei su visa šia lietuviška interpretacija, kurių esmė, anot gudų, – lietuvių iškėlimas baltarusių sąskaita. Jų pasakojime, o taip pat ir istoriniuose žemėlapiuose, vaizduojančiuose LDK pradžią valstybės „šerdimi“ yra laikoma dabartinės Lietuvos pietrytinė dalis (maždaug atitinkanti Dzūkiją) ir į pietus nuo jos esanti Naugarduko žemė. Anot šaltinių interpretacijų, Naugardukas priklausė Mindaugui nuo maždaug 1248 m. T.y. būtent tais metais lietuviškos žemės pirmą kartą atsidūrė viename politiniame darinyje su gudais. Tai reiškia, jog baltarusiai LDK pradžia laiko maždaug dešimtmečiu vėlesnį laikotarpį nei lietuviai, kurie braižo laikotarpį maždaug apie 1240 m., kai Mindaugui priklausė tik lietuviškai kalbančios teritorijos. Ši etniškai mišri teritorija, apgyvendinta ir lietuvių ir gudų, buvo ta pradžia, nuo kurios prasidėjo valstybės istorija ir aplink kurią jungėsi kitos žemės – lietuviškai kalbanti Žemaitija ir gudiškai kalbančios, daug didesnes teritorijas užimančios, dabartinės Baltarusijos erdvės. 

 

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

 

Publikuota 2017 07 25. Naujausi pakeitimai 2018 01 11

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload