1.3. "Gudijos istorijos" metodas: dekonstravimas ir supratimas

Turint galvoje glaudų Lietuvos ir Baltarusijos ryšį nuo XIII a. ir persipynusią bendrą istoriją, klausiame – ar įmanoma prasmingai ir paveikiai papasakoti Baltarusijos istoriją neinat į konfliktą nei su baltarusišku nei su lietuvišku dabar egzistuojančiu tautiniu naratyvu? Jei rinktumėmės post-sovietinį pasakojimą, jis lyg ir „nesipyktų“ su lietuviškuoju, bet konfliktuotu su besibaigiančiu formuotis tautiniu baltarusišku, jei rinktumėmės pastarąjį, jis konfliktuotų su lietuviškuoju, o jei pasirinktume bet kokį trečią kelią, jis neišvengiamai prieštarautų ir lietuviškajam ir baltarusiškajam. Galima būtų bandyti kurti visai naujo tipo pasakojimą, kaip, iš dalies, N. Davies padarė su Lenkijos istorija [Davies, Dievo žaislas], tačiau Lietuva ir Baltarusija nelygintinos su Lenkija, kurioje požiūris bendrai į istoriją gerokai skiriasi. Abi tautos, lietuviai ir baltarusiai, savaip atrenka ir rūšiuoja istorinius faktus, kreipia pasakojimą ta linkme, kuris joms yra teisingiausias. Be to, abiem atvejais istorija yra labai svarbus tautinio identiteto dėmuo, kurio bet kokios modifikacijos suvirpina visą naciją, ką puikiai aprašė Aleksandravičius [Aleksandravičius, 2013].

Jei papasakoti Baltarusijos istorijos neišvengiant konflikto neįmanoma, lieka vienintelis kelias – bandyti suprasti šiuo metu Baltarusijoje egzistuojantį istorinį pasakojimą. Tyrimo objektu pasirinkti šiuo metu funkcionuojantys lietuvių ir baltarusių tautiniai naratyvai. Tiesa, didelė dalis baltarusiškojo teiginių yra ne taip griežtai ir tiksliai formuluojami kaip lietuviškojo. Jis yra kiek „ankstesnėje“ formavimosi stadijoje nei lietuviškasis (dėl politinių ir kultūrinių trukdžių XX a.), todėl jo aprašymas yra problematiškesnis. Vis dėl to, tai netrukdo bent apytiksliai įvardinti pagrindines jo nuostatas, kurios suteiktų medžiagos analizei ir bandymui suprasti. Daugiau nei prieš pusšimtį metų M. Blochas tvirtino, kad būtent supratimas, o ne žinojimas, ne įvykių ar pasakojimų sąvadas yra svarbiausias žmogaus intelekto siekinys [Bloch, 1953]. Suprasti kad istorija nėra duota, kad ji yra sukonstruota, ir suprasti kaip ji buvo sukurta, reiškia ją pažinti. Naratyvo dekonstravimas galėtų būti raktas supratimui. Tačiau ką šiuo atveju reiškia žodžiai „suprasti“ ir „dekonstruoti“, kaip gali atrodyti metodas, sukonstruotas šių žodžių pagrindu?

Pasirinktasis metodas turi dvi pagrindines dedamąsias – naratyvų priešpastatymas ir aspektai, pagal kuriuos tas lyginimas atliekamas. Kodėl pasirinkta lyginti ir priešpastatyti naratyvus, o ne analizuoti konkretų Baltarusijos pavyzdį? Manau, kad suprasti yra įmanoma, kai blogiau žinomas fenomenas, interpretacijų visuma ar faktai yra sugretinami su geriau žinomais. Taigi, norint suprasti baltarusišką tautinį pasakojimą, reikia jį lyginti su lietuviškuoju, kuris lietuvių skaitytoją lydi nuo pradinės mokyklos laikų. Dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo suprasta, kad „tik lyginamasis metodas gali sumažinti rasinius, politinius ir tautinius prietarus tarp istorikų“ ir kad „lyginamasis metodas suteikia galimybę istoriją pamatyti tikroje šviesoje“ [Pirenne, 1959]. Nors vienas autoritetingiausių XX a. lyginamojo metodo šalininkų, M. Blochas, nenorėjo lyginamojo metodo sieti su skirtingų tautų „sutaikymu“, tačiau jis tikėjosi, kad tai padės transformuoti dialogą tarp „žmonių su sutrikusia klausa“ į „realų“ dialogą [Bloch, 1995, 158-159]. Šiuolaikiniai istorikai akcentuoja istorinių pasakojimų ir istoriografijų lyginimo svarbą, pabrėždami, jog tik priešpastatant skirtingų tautų istorijas galima jas geriau pažinti ir netgi teigiama, kad šiais laikais tautų istorijų tyrimuose neįmanoma išvengti lyginamojo metodo [Lorenz, 2010, 50-53].

Svarbu pabrėžti, kad ši Baltarusijos istorija neturi tikslo papasakoti „kaip iš tikrųjų buvo“. Lietuviai, baltarusiai, lenkai, rusai o taip pat ir kitų tautų istorikai yra parašę begales knygų ir straipsnių vienu ar kitu Gudijos istorijos klausimu, kur moksliškai rekonstruojama praeitis. Interpretacijų ir nuomonių yra labai daug, todėl verta skirti ypatingą dėmesį būtent jų, o ne pačios praeities, analizei. Tiesa, istoriografijos tyrimų per pastaruosius kelis dešimtmečius irgi buvo parašyta neaprėpiama daugybė. Šio tyrimo išskirtinumas yra tas, kad nesiekiama įrodyti vieno (lietuviško) ar kito (baltarusiško) pasakojimo teisingumo ar tikslumo. Siekiant supratimo, laikomasi nuomonės, kad abu jie lygiaverčiai Tiesos požiūriu, tik atstovauja skirtingas kultūrines tradicijas, todėl yra skirtingi. Darbo tikslas – papasakoti Baltarusijos istoriją priešpastatant lietuvišką ir gudiškąjį pasakojimus, siekiant suprasti iš esmės prieštaringus naratyvus.

Metodo problemos ir iššūkiai

Nacionalinių naratyvų tyrinėtojas, A. F. Upton, pastebėjo, kad jei istoriko darbas kelia grėsmę destabilizuoti vyraujantį nacionalinį pasakojimą, jis gali pakliūti į bėda, nes atsiduria tarp piliečio, kuris turi pareigą stiprinti savo šalį, ir profesionalo, siekiančio aprašyti praeitį tokią, kokia jam ji atrodo buvus [Upton, 1999, 160]. Šis tyrimas skiriamas gilinimuisi į Baltarusiją, tačiau metodo logika reikalauja lietuviškojo pasakojimo dekonstrukcijos, tam tikro „išardymo“ ir, to pasėkoje, iššaukia problemas. Tai klaidingai gali būti palaikyta siekiu sunaikinti lietuvišką nacionalinį pasakojimą. Į tai galima reaguoti keturiomis pastabomis.

Pirma, priešpastatydami baltarusių pasakojimą lietuviškajam, geriau pažinsime dabartinę baltarusių tautą, o per tai ir save pačius. Bendra lietuvių ir baltarusių istorija, trukusi tiek šimtmečių paliko savo žymes vieniems ir kitiems. Žvelgdami į baltarusius mes galime pamatyti patys save ir atvirkščiai. Tyrimai parodė, kad net įtampų persotintoje Šiaurės Arijoje, vidurinių mokyklų moksleiviai tyrinėdami skirtingus požiūrius į praeitį ėmė labiau domėtis savo pačių politinėmis ir religinėmis bendruomenėmis, o tuo pačiu labiau identifikuotis su jomis [Barton, 2012, 99]. Neprarasdami savasties ir likdami tuo kas buvo, jie tapo tolerantiškesniais ir mažiau fanatiškais kitų atžvilgiu [Barton, A. W. McCully, 2010, 112, 142-181]. Taigi, kritiškas domėjimasis konkuruojančiais ar net priešingais naratyvais padidina, o ne sumažina, geresnį kaimyninės o taip pat savosios bendruomenės praeities pažinimą, savi-refleksiją ir identitetą.

Antra, kadangi istorija kuriama, skirtingų interpretacijų apie praeitį egzistavimas – neišvengiamas, ir noras to nematyti yra anachronizmas. Vokiškas istorijos pasakojimas apie Merovingus, kaip apie savo istorijos laikotarpį, nėra nei geresnis nei blogesnis, nei teisingesnis nei klaidingesnis už prancūzų pasakojimą apie tą pačią dinastiją kaip apie Prancūzijos praeities dalį. Tas pats su lietuvių ir baltarusių ar lenkų požiūriais į LDK. Tiesos, objektyvumo ir pačios praeities akivaizdoje tiek vieni tiek kiti yra vienodai verti. Dar kartą pakartosime, kad nėra nei vienos tautos, kuri neturėtų savo istorinio pasakojimo ir tik pavergtos tautos turi kitų primestus. Skirtingų pasakojimų apie tuos pačius istorinius įvykius gausybė sukuria vieną unikalią galimybę. Viena žymiausių dabarties medievisčių, R. Pernoud, cituodama XIX-XX a. sandūros anglų intelektualą G. K. Chestertoną primena, kad žmogus tik tada tampa tikru žmogumi, tik tada, kai į pasaulį pažvelgia stovėdamas žemyn galva [Pernoud, 2002, 165]. Vienas požiūrio taškas niekada neatskleidžia realybės, kuo daugiau požiūrio kampų naudojama, tuo pilnavertiškiau istorija yra matoma [Bloch, 1953]. Taigi, kritiškas gilinimasis į baltarusių ir lietuvių istorijos vizijas apie LDK istoriją gali pasakyti daugiau, nei gyvenimas tik su vienu iš šių pasakojimų. Ilgamečiai tyrimai su jaunimu įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad „tuomet kai istoriniai faktai yra diskutuojami iš kelių – konkuruojančių ar priešingų – pozicijų, generuojama daugiau aiškumo ir formuojasi geresnis istorinės realybės supratimas.“ [Grever, 2012, 86] Tame pačiame kontekste padaroma išvada, kad „nacionalinės istorijos turėtų būti labiau savi-refleksiškos, atviresnės savo pačių perspektyvoms ir reliatyvizmui, suteikiančios galimybę įvairių perspektyvų atsiskleidimui“. Tautinė istorija galėtų būti įsivaizduojama kaip „suskilęs veidrodis“ – jame matomas ne vienas vaizdas, bet daug skirtingų vaizdų šukėse, priklausomai nuo istorijos pasakotojų padėties ir perspektyvos [Berger, 2012, 43], o viena iš tų šukių lietuviškame pasakojime galėtų būti baltarusiškos kilmės…

Trečia, naratyvų, ypač tokių prieštaringų kaip baltarusių ir lietuvių, kritiškas dekonstravimas ir priešpastatymas turėtų mažinti agresijos ir priešiškos propagandos galimybes. Prof. G. Mažeikis, propagandos tyrinėtojas, propagandą apibrėžia kaip viešą, instituciškai reglamentuotą, tinklinį, pasikartojantį masių ar socialinių grupių įtikinėjimą [Mažeikis, 2010, 19]. Jei propagandą suprastume labai plačiausia jos reikšme, tai abu istoriniai pasakojimai – tiek lietuvių tiek baltarusių – būtų propagandiniai, nes siekia įdiegti tam tikrą praeities viziją. Tačiau, būtina yra suprasti ir atskirti kas yra į tautos telkimą ir brandinimą suteiktas nacionalinis naratyvas ir kas yra išorėn nukreipta agresyvi veikla, paremta emocijomis, instinktais ir siekianti suskaldyti, susilpninti ir pajungti kaimynines teritorijas. Kol kas nesimato jokių ženklų, kad baltarusiai siektų propagandiniais metodais įtikinti lietuvius savo tiesa. Nevyksta ir atvirkštiniai procesai. Abi tautos gyvena su savo pasakojimais, kurie nėra vienodi. Tik labai paviršutiniškai žvelgiant, tas skirtingumas tampa neišvengiamo konflikto priežastimi. „Tos pačios istorijos tyrimas iš skirtingų perspektyvų transformuoja pasaulį (istoriją) į bendrą pasaulį (bendrą istoriją)“ [Grever, 2012, 86], o tai savo ruožtu daro jį draugiškesniu ir tolerantiškesniu. Tai jau yra laisvo ir demokratinio pasaulio sugyvenimo principas. Tačiau tam reikia proto pastangų. Kritinis įsigilinimas į kitokią istorijos interpretaciją tikrai negali sugriauti nei lietuvių nei bet kokios kitos tautos nacionalinio identiteto. Atvirkščiai, tai sustiptina tautą ir daro ją brandesne. Be to, šioje Lietuvos vystymosi stadijoje tikrai nereiktų bijoti dvasinio tautos sunykimo. Galima iš naujo paskaityti Aleksandrą Štromą, intelektualą ir teisininką, kovotoją už žmogaus teises ir prieš sovietų režimą, kuris tekste apie „Tautiškumą ir universalumą“ dar 1991 m. rašė: „Atsiribojimo tendencijos gali būti pateisinamos tautos formavimosi stadijoje. Aš manau, kad lietuviai šioje stadijoje per ilgai užtruko psichologiškai. Mes užmiršome, o gal nepakankamai įsisąmoninome, kad tauta jau yra senokai ir tvirtai susiformavusi. Tik tiesioginis fizinis genocidas gali panaikinti lietuviškumą Lietuvoje…“ [Štromas, 2001, 316-319]

Ketvirta, pripažindami faktą jog kiekviena tauta turi savo istorinį pasakojimą ir be jo paprasčiausiai negalėtų egzistuoti, mes suprantame du dalykus. Vienas yra tas, kad neišvengiamai tautos su bendra istorija visuomet konfliktuos, nes kiekviena savaip, pagal savo nacijos interesus, ją interpretuos. Antra, supratimas, jog skirtingumas yra neišvengiamas turėtų skatinti išeičių ieškojimą. Faktiškai, pasidavimas nuomonei jog mes visi skirtingi todėl neišvengiamai konfliktuojantys, reiškia tik mūsų kaip žmonių silpnybę. Pasidavimas jausmams ir fanatiškas įtikėjimas determinizmu bei lemtimi sukėlė didžiausias XX a. katastrofas ir nužudė milijonus žmonių. Vico, cituodamas Platoną, rašo: „žvėris yra savo aistrų vergas; žmogus, esantis viduryje, kovoja su savo aistromis; herojus valdo savo aistras taip kaip nori.“ [Vico, 2001, 213] Susivaldymas ir lygsvaros suradimas tarp to, kas neišvengiama ir to kas žmoniška, žmogų daro civilizuota būtybe.

Publikuota 2017 07 19. Naujausi pakeitimai 2017 07 19