4.4. Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio "susigrąžinimas" į Lietuvos ir Baltarusijos isto

Vilniaus Valdovų ir Nesvyžiaus Radvilų rūmai simbolizuoja lietuvių ir baltarusių pastangas susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos praeitį į savo istorinius pasakojimus. Valdovų rūmai atstatyti 2002-2009 m., o Nesvyžiaus pradėti po 2002 m. pabaigoje kilusio gaisro ir užbaigti 2012 m. Abu kompleksai tapo svarbiais šių valstybių reprezentaciniais, edukaciniais ir turistiniais traukos centrais. Jie pasakoja XVI-XVIII a. LDK istoriją ir sukurti parodyti sau ir pasauliui, jog šie laikai priklauso dabartinei Lietuvai ir, atitinkamai, Baltarusijai. Absurdiškų kovų dėl LDK palikimo fone nenuostabu, kad pirmuoju atveju ekspozicijoje nekalbama apie dabartinę Baltarusiją, o antruoju – apie dabartinę Lietuvą.

Įtampos su Baltarusija dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių priklausomybės, dėl pirmosios LDK sostinė ar dėl „lietuvių“ pavadinimo toli gražu neprilygsta konflikto su Lenkija mastui. Lenkija nuo Jogailos laikų ėmė save vaizduoti viso regiono lydere. Po Liublino unijos sudarymo, Abiejų Tautų Respublika dažnai tapatinta su Lenkija ir ta tradicija išliko iki mūsų dienų. Dar šiandien 1997 m. Lenkijos konstitucijoje yra teigiama, kad šiuolaikinė Lenkija yra III Respublika, perimanti Antrosios (tarpukaris) ir Pirmosios (egzistavo 1569-1795 m.) tradicijas. Lietuvių ir baltarusių požiūriu, Lenkija uzurpuoja XVI-XVIII a. istoriją ir tai tampa svarbiu iššūkiu šiems dviems tautiniams naratyvams.

Kova su lenkais lietuviškame ir baltarusiškame naratyve užima svarbią vietą. 1569 m. sudaryta Liublino unija – tai smūgis Lietuvos valstybingumui ir kultūrai. XX a. lietuvių istorikai parašė daug straipsnių ir knygų įrodinėdami, kad nepaisant unijos, Lietuva išsaugojo svarbių suverenumo bruožų – valstybės sienas, pinigus, biudžetą, teisę, kariuomenę – taip pagrįsdami ir teisindami Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos istorijos vadovėliuose. Baltarusiai daugiau mažiau nuosekliai seka lietuvių pėdomis, kartodami, jog LDK buvo konfederacijoj, arba bent federacijoje su Lenkija, lygiavertis pastarosios partneris, o ne provincija.

Lietuviams lenkai – tai kultūros ir valstybės uzurpatoriai, be to, dar ir lietuvių valstiečių engėjai – bajorai. Suprantama, lietuviškumas nuo lenkiškumo šiandienos vyraujančiuose tautiniuose pasakojimuose atskiriamas tik kalbiniu pagrindu – lietuviškai kalbantys yra lietuviai, o lenkiškai lenkai – tik išskirtiniais atvejais įsigilinama į politines ar pasaulėžiūrines nuostatas. Polonizuojami iš viršaus, lietuviai buvo marginalizuoti, nustumti į kaimo glūdumą. Lietuviai beveik negyveno miestuose, o jų skaičius tarp politinio ir kultūrinio valstybės elito drastiškai mažėjo. Nors dažnai lenkų kalba buvo perimama savanoriškai, kaip „aukštesnė“, lietuvių tautinis naratyvas dėl visų bėdų „kaltina“ Lenkiją ir lenkus, kurie ilgainiui tautiniame pasakojime įsitvirtino kaip pikti ir nuožmūs agresoriai. Suprantama, kad tiek caro tiek sovietų Rusija labai palankiai žiūrėjo į šį antagonizmą ir jį kiek galėdama skatino. Gerai suvokiama, kad Lietuva ir Lenkija paskutiniuosius savo gyvavimo šimtmečius, o ir per visą XIX a., turėjo tik vieną abi tautas vienijantį priešą – Rusiją, todėl sąjungos ir draugystės atgimimas galėjo tik komplikuoti pastarosios situaciją vidurio-rytų Europoje.

Baltarusiai rezervuotai žvelgia į lenkus dėl labai panašių priežasčių. Jie irgi, nors kiek mažiau nukentėjo nuo asimiliacijos. Baltarusijos žemių bajorija XVII-XVIII a. vis daugiau kalbėjo lenkiškai. Nors gudai spausdino daug daugiau knygų savo kalba nei lietuviai, tačiau ši kalba po truputį buvo stumiama iš viešojo ir valstybinio gyvenimo. Nuo XVII a. pabaigos valstybės dokumentai jau nebuvo sudarinėjami, tačiau viešumoje, nors ir mažiau, bet gudų kalbos buvo girdima daug daugiau nei lietuvių. Nors lenkų kalbos plitimas yra svarbus faktorius, bet dar daugiau painiavos įveda kartu su lietuvių krikštu pradėjusi plisti katalikybė, kurios skvarba ypač padidėjo XVI a., o XVIII a. beveik visa Baltarusijos teritorija buvo unitiška t.y. išlaikė senuosius stačiatikių ritualus, nors bažnyčios vyriausiuoju buvo laikomas ne Maskvos bet Romos „šeimininkas“. Paraleliai, vakarinėse žemėse, plito katalikybė, kuri su savimi agresyviai nešėsi lenkų kalbą, panašiai kaip ir etninėje Lietuvoje. Taigi, baltarusiškame pasakojime, lenkiškos įtakos ne tik grasino kalbai ir kultūrai bet dar ir religiniam tautos identitetui.

Paskutiniai du-trys dešimtmečiai žymi lietuvių ir baltarusių posūkį į Abiejų Tautų Respublikos laikus. Abi tautos vis labiau sureikšmina tą savo istorijos tarpsnį, kuris ilgą laiką buvo pamirštas, traktuotas kaip prolenkiškas, politinio degradavimo ir kultūros nuosmukio laikmetis. Vis garsiau kalbama, kad lenkiškai kalbėjusi bajorija ir didikai buvo Lietuvos patriotai ir kūrėjai, ginklu gynę kraštą ir kūrę arba rėmę jos kultūrą, meną ir architektūrą. Galų gale suprasta, kad praeityje „išrankiojus“ vien tik lietuviškai ar baltarusiškai kalbančius daugiatautės ir be galo įvairios istorinės Lietuvos gyventojus, abi tautos XX a. gerokai save nuskurdino ir didžiąją savo istorijos dalį pamiršo.

Lietuvoje šis Lenkijos-Lietuvos valstybės laikų susigrąžinimo procesas buvo stebimas visą laikotarpį po nepriklausomybės atstatymo, tai Baltarusijoje žavėjimasis LDK bangavo, tai sustiprėdamas tai susilpnėdamas. Nuo maždaug 2005 m. Gudijoje stebimas tikras LDK idėjos renesansas. Nesvyžiaus Radvilų rūmų atstatymas, prižiūrimas paties Prezidento A. Lukašenkos, ir Valdovų rūmų atstatymas, pradžioje globojamas paties Prezidento A. Brazausko, labai gerai iliustruoja šias tendencijas. Atsigręždamos į LDK laikus, abi šalys atstatė rūmus-simbolius ir įrengė muziejus faktiškai nuo nulio. Yra dar vienas stebinantis panašumas – šiems simboliams atkurti buvo investuotos milžiniškos sumos, tačiau pastatai tiek architektūros tiek meniniu požiūriu – problemiški. Nepaisant visko, abiem atvejais pirmoji užmačia buvo įgyvendinta – atstatytieji rūmai tapo svarbiais turistiniais, reprezentaciniais ir patriotiškai-emociniais traukos centrais. Dar vienas panašumas – taip kaip Vilniaus Valdovų rūmuose nerasite jokio reikšmingesnio Baltarusijos paminėjimo, taip Nesvyžiaus Radvilų rūmuose – jokios esmingesnės nuorodos į šiandieninę Lietuvą. Vis dėl to, abu šie pastatai yra svarbus žingsnis susigrąžinant LDK istorijos dalį, kuri didžiąją XX a. dalį buvo „atiduota“ lenkams.

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

Publikuota 2017 07 29. Naujausi pakeitimai 2018 01 11