© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

4.3 LDK demokratiškiausia Europos valstybė?

Trečiasis Lietuvos Statutas yra svarbiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualinis pasiekimas ir simbolizuoja jos unikalią visuomenės ir politikos tradiciją. Šis įstatymų rinkinys buvo sukurtas pačiu demokratiškiausiu būdu – pilietinės tautos, o valdovas jį tik patvirtino. Rytų ir Vakarų civilizacijose įstatymai visuomet buvo kuriami daug siauresniame rate – autoritarinio valdovo, aristokratų grupuočių arba seimų ir parlamentų. Šį Statutą galima laikyti pirmąją konstitucija pasaulyje. Jo nuostatos iki XVIII a. buvo atkartojamos vidurio rytų Europos ir Vakarų teisėje. Šis statutas yra ilgiausiai modernių laikų Europos civilizacijoje galiojęs teisių rinkinys (1588-1842).

 

***

 

Respublika be stabilios valdžios ir draskoma galingų išscentrinių jėgų. Absoliutus bendros ir visiems privalomos tvarkos trūkumas. Įvairių reguliavimų suvaržytame parlamente vyrauja įtakinga mažuma. Provincijoje vykstantys susirinkimai nenori pripažinti centrinės valdžios. Nevykdomos pačios būtiniausios reformos. Visuomenė alinama nuolat tarpusavyje kovojančių dviejų skirtingų religinių konfesijų. Nežiūrint to, jog krašte daug puikių karių, šalis neginama. Rinka užtvindyta bevertėmis užsienio valstybių monetomis. Piliečiai tarnauja užsienio valstybėms. Vienos kaimyninės valstybės ambasadorius savo turtais ir įtaka nustelbia nacionalinę valdžią ir netrukdomas papirkinėja valstybės tarnautojus. Nepaisant to, jog šalis yra demokratinė, žmonės kenčia nuo oligarchijos jungo, valstiečiai yra galutinai pavergti po nepavykusio sukilimo bandymo. Nesibaigiantys teismų procesai, vaidai, vidinės kovos, o greta – apsirijimas ir girtuoklystė. Siekdami įsivaizduojamo saugumo, žmonės kaip pamišę išdavinėja vienas kitą. Trumpiau kalbant, klesti anarchija ir egoizmas, o bet koks vystymasis sustojęs. Respublika, kuri „Dei providentia et hominum confusione regitur,” tarptautinėje arenoje pasirodo be centrinės valdžios.

Visa tai – pagrindiniai bruožai, kuriuos vienas istorikas 1920 m. priskyrė XVII–XVIII a. Šveicarijai, o ne Lenkijai ir Lietuvai, kaip pagalvotų su XX a. rašyta Abiejų Tautų Respublikos istorija susipažinęs skaitytojas [Gagliardi, 1920]

 

XVII-XVIII a. Lietuva ir Šveicarija turėjo lygintiną valstybės ir visuomenės sąrangą, kurios pagrindiniai bruožai buvo decentralizacija, reali savivalda, didelis valstybę valdžiusių piliečių nuošimtis, suverenūs parlamentai, teisės viršenybė. Absoliutinių ir centralizuotų valstybių Europoje tai atrodė kaip chaoso, betvarkės ir pakrikimo bastionai. Panašiai kaip šiandien žvelgiant iš tvirta ranka valdomos Baltarusijos ar kokios kitos rytų šalies atrodo Lietuva su savo nuolatiniais skandalais, silpna prezidento valdžia, milžiniška emigracija, politiniu susiskaldymu ir dideliais socialiniais kontrastais. Lietuvos ir Baltarusijos tautiniai naratyvai, iš esmės, chaotiškos ir anarchistinės demokratijos įvaizdį kartoja iki mūsų dienų, nes jų pagrindai buvo pakloti okupacijos, nelaisvės ir ne demokratijos aplinkose. Gyvenimas laisvėje buvo per trumpas, kad tai iš esmės būtų pakeista.

 

Visuomenėms tobulėjant, galingųjų savivalę arba autoritetų dominuojamą teisę keičia civilizuotesnė, išplėtota, bendru sutarimu paremta ir visuotinai taikoma. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šiuo požiūriu nėra išimtis, o tai iliustruojantis simbolis – Lietuvos Statutai. Nacionaliniai naratyvai pabrėžia neeilinę jų svarbą – tai plačiausi ir vieni iš tobuliausiai kodifikuotų teisės rinkinių Europoje, jais naudojosi kaip šaltiniu sudarant savuosius teisės rinkinius kaimynai – Prūsija ir Rusija, – tam tikros įtakos jaučiamos JAV ir Prancūzijoje, kurios XVIII a. pabaigoje kūrė pirmąsias Konstitucijas. Statutas atliko labai svarbią funkciją, aplink jo nuostatus sukosi didelė bajorijos ir visos valstybės gyvenimo dalis. Statuto svarba ir autoritetas buvo tokie dideli, kad dar 1863 m. sukilimo prieš Carą laikais, buvusios LDK bajorai save, kaip atskirą politinę bendriją, identifikavo su „Laisve ir Statutu“. Paskutinė Statuto redakcija funkcionavo iki okupacinės Caro valdžios galutinio jo uždraudimo 1842 m. 

 

Kaip ne kartą buvo iliustruota, išskirtinis lietuvių ir baltarusių naratyvų dėmesys Statutų fenomenui toli gražu nereiškia, kad akcentai bus sudėti tose pačiose vietose. Lietuviškasis pasakojimas išskirtinį dėmesį kreipia pirmajam iš trijų Statutų. 1529 m. leidinys pasižymėjo tuo, kad buvo suredaguotas palyginti nedidelės didikų grupės, vadovaujamos Mikalojaus Mikalojaičio Radvilos. Pirmasis Statuto svarstymas vyko Vilniaus seime 1522 m., kancleriui esant Albertui Goštautui. Didžia dalimi lietuvių didikų giminių reprezentuojama, redakcinė komisija teisę kodifikavo jau egzistavusios, daugiausiai paprotinės, teisės pagrindu. Tyrinėtojai pastebi, kad šis statutas geriausiai atspindėjo lietuvių visuomenės realijas, todėl geriau reprezentuoja būtent šią tautinė grupę, o ne gudus. Pirmasis Statutas yra vienintelis išverstas į lietuvių kalbą ir tai padaryta dar sovietiniais laikais. Po nepriklausomybės atstatymo sulaukta dar kelių leidimų [Pirmasis Lietuvos Statutas, 2001]. 2010 m. Lietuvos tūkstantmečio proga valstybė finansavo anglišką vertimą, kuris platinamas Europoje Lietuvos Valstybės reprezentacijos tikslais ir jos ilgaamžės istorijos simbolis.

 

Antrasis Statutas (1566), tradiciškai, yra siejamas su LDK ukrainietiškomis žemėmis. Šiandieninės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose jis galiojo vos apie 20 metų, tuo tarpu Ukrainos, kuri 1569 m. atiteko Lenkijai, žemėse kelis šimtmečius, iki XVIII a. vidurio. 

 

Trečiasis Statutas yra ypač svarbus baltarusiams. Publikuotas 1588 m. šis pastarasis turėjo ilgiausią „veiklos“ istoriją – iki 1842 m. Jis ilgiau nei pirmieji – beveik 20 metų – buvo redaguojamas ir buvo pats plačiausias bei tobuliausias. Specifinis jo bruožas buvo tas, kad į kūrimą buvo įtraukta visa LDK bajorija. Redagavimas ir rašymas vyko provincijos seimeliuose. Surinktoji medžiaga buvo pateikta galutinei redakcijai komisijos, kuriai priklausė tiek iš lietuviškų tiek iš gudiškų žemių kilę didikai. Galutinis variantas buvo patvirtintas valdovo. Matome, kad šis kodeksas buvo kuriama politinės tautos, „iš apačios į viršų“, o ne nuleidžiamas iš viršaus, kaip dažniausiai atsitikdavo Europos šalių praktikoje. Kadangi XVI a. antrojoje pusėje didelę, o gal net didžiausią LDK bajorijos, o tuo pačiu ir statuto kūrėjų, dalį sudarė gudai, baltarusiai drąsiai tvirtina, kad šis Statutas, pats svarbiausias iš visų trijų, – yra jų kūrinys ir jų veidrodis. Statuto publikavimo ir platinimo teisės, o gal būt ir vyriausiojo redaktoriaus rolė, buvo perduota Leonui Sapiegai – LDK pakancleriui, iš gudų, o ne lietuvių, žemių kilusios LDK giminės atstovui. Dar daugiau, šio Statuto kūrimo procesas atitinka baltarusių naratyvo „filosofiją“ – pagrindiniai dalyviai yra ne „herojai“, aristokratų giminių atstovai kaip „lietuviškajame“ Pirmame, bet demokratinė tauta, „večės“ tradicijos palikuonys, – bajorai. „Senąja gudų kalba“ parašytas Statuto tekstas tik dar labiau sustiprina baltarusių ambicijas jį laikyti išskirtinai „savu“, ypač atsižvelgiant į tą detalę, kad įvade Leonas Sapiega didžiavosi jog Statutas parašytas ne kokia nors svetima, bet „sava“ kalba. Baltarusių tautinis pasakojimas tai laiko dar vienu argumentu laikyti, jog gudų kalba buvo „tikroji“ LDK kalba. Svarbu ir tai, jog trečiasis buvo publikuotas, o pirmieji du – ne, plito tik rankraštiniu pavidalu.

 

Priminsime, kad Trečiasis Statutas niekuomet nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, kai rusiški ir baltarusiški vertimai pasirodė bent keli. Tai, turbūt, irgi rodo tam tikrą rezervuotą lietuvių požiūrį į svarbiausią LDK teisės paminklą. Gal per drąsu tvirtinti, tačiau panašu, kad šiandien tautos veikėjai „prisiekia“ istorijos vadovėliams, tautos ir kalbos stabams, o taip pat sovietinio mentaliteto ir gyvenimo būdo likučiams. O jei „prisiekiama“ konstitucijai, tai jos pirmasis sakinys suprantamas tiesmukiškai t.y., kad LDK yra betarpiškai susieta su šiandienos Lietuva, iš esmės nedarant skirtumo tarp kultūrinių, politinių ir socialinių realijų egzistavusių prieš 800 metų ir dabar. Atsiranda tendencingai atrinktų faktų ir retrospektyviai sukonstruotos praeities kultas. Demokratijos, laisvės ir respublikos idealai ir vertybės vis dar neranda vietos istorijos pasakojimuose. Panaši, o gal dar sudėtingesnė situacija nulemta autoritarinės valstybės sąrangos, egzistuoja Baltarusijoje, nepaisant afišuojamo Trečiojo Statuto kulto. Tokie procesai vyksta galbūt todėl, kad, šiandien abi tautos gyvena herojinio, paremto stiprių asmenybių kultu, XIII-XV a. laikotarpio vertybėmis dėl XX a. geopolitinių trigdžių taip ir nepasiekusios brandesnio amžiaus.

 

Menkas Statutų ir bendrai LDK teisinės tradicijos poveikis šiandienos naratyvams yra lydimas aplamai labai neigiamo abiejų pasakojimų požiūrio į XVII ir ypač XVIII a. laikotarpį. To meto Lietuva buvo viena demokratiškiausių ir laisviausių, labiausiai decentralizuotų Europos valstybių. Centrinei valdžiai vis labiau įgaunant tik formalius-reprezentacinius bruožus, reali valdžia nusėdo provincijoje – didikų ir bajorų rankose. Iki 10 procentų visuomenės sudaranti pilietinė tauta pati save valdė, fanatiškai saugodama savo laisves, autonomijas ir puoselėdama teisės viršenybę. Tai iš esmės kontrastavo su to meto absoliutinėmis Vakarų Europos valstybėmis arba despotiška Rusija. Panašūs reprezentacijos mastai Vakaruose bus pasiekti tik keliais šimtais metų vėliau. Būtent tuo laikotarpiu visa LDK teritorija, miestai ir net maži miesteliai buvo apstatyti specifinio unikalaus Vilniaus baroko stiliaus bažnyčiomis ir vienuolynais, sukūrusiais bendrą didžiulės geografinės erdvės vizualinį identitetą, išlikusį iki mūsų dienų. Provincijos miestuose, didikų dvaruose, kūrėsi kultūros, gamybos ir švietimo centrai. 

 

Vienas iš geriausių demokratijos ir tolerancijos iliustravimo faktų yra 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas. Viskas prasidėjo Paryžiuje 1572 m., kai karaliaus remiami katalikai išžudė dešimtis tūkstančių protestantų. Žudynės prasidėjo sostinėje ir greitai išplito po visą šalį. Žinia greitai išplito Europoje ir buvo sveikinama katalikiškų valstybių vadovų ir net Popiežiaus. Nors Lenkija-Lietuva tuo metu buvo dominuojama katalikų, tačiau jau sekančiais metais bendrame Seime šios žudynės buvo pasmerktos ir paskelbtas aktas draudžiantis bet kokius persekiojimus dėl religinių įsitikinimų. Pilnas šio sprendimo tekstas buvo įrašytas į Trečiąjį Lietuvos Statutą.

 

Nepaisant pasiekimų, visai iki XVIII a. pabaigos egzistavusiai teisės ir pilietiškumo tradicijai šiuolaikiniuose naratyvuose yra keliami du pagrindiniai priekaištai – polonizacija t.y. savo kalbos ir kultūros nykimas bei politinis nusilpimas, nulėmęs valstybės žlugimą. Teigiama, kad politinis kūnas degradavo dėl specifinės, netobulos santvarkos, o ne dėl didžiausių trijų Europos galybių agresijos. Tai absurdiška interpretacija, kuria remiantis du šimtmečius buvo teisinami 1772-1795 m. vykę Abiejų Tautų Respublikos padalijimai ir valstybės sunaikinimas. Atrodytų paradoksalu, bet tokia nuostata per visą XX a. gyvavo lietuvių ir baltarusių pasakojimuose, stipri yra ir šiandien. Tai nulemta buvo, tikriausiai, autoritarinio ir totalitarinio geopolitinio konteksto XX a. vidurio-rytų Europoje. Nors po Pirmojo Pasaulinio karo lietuviai buvo susikūrę savo valstybę, tačiau ji buvo autoritarinė ir anti lenkiška. Jai tikrai nedaug rūpėjo aukštinti demokratinę ir kartu su lenkais kurtą senąją LDK santvarką. Dar priešiškiau į šį fenomeną žiūrėjo Sovietų Sąjunga, kuri sistemiškai, nuo Caro laikų, siekė sugriauti bet kokį pozityvų Abiejų Tautų Respublikos vaizdinį, ypač to laikotarpio, kuris buvo padalijimų išvakarėse. Kuriamas chaoso, betvarkės, anarchijos ir vargo įvaizdis turėjo pateisinti „išlaisvinimą“ ir „tvirtos rankos įvedimą“. Propaguotas suvokimas, kad fenomenali LDK tolerancijos tradicija tebuvo degradavusios silpnybės, o ne pažangios ir savitos visuomenės bruožas.

 

“Aš nežinau kaip praeityje iš tikrųjų buvo. Todėl ši Baltarusijos istorija nėra ir nesiekia būti teisingiausiu ir objektyviausiu pasakojimu. Aš tiksliai žinau tik du dalykus. Pirma, lietuviai ir baltarusiai daugybę šimtų metų gyveno vienoje valstybėje, kartu ją kūrė ir gynė. Antra, šiandieniniai jų pasakojimai apie bendrą praeitį gerokai skiriasi. Mano tikslas yra suprasti tų skirtumų esmę. Aš tikiu, kad tai padės geriau suvokti abiejų tautų praeitį, susigaudyti dabartyje ir prognozuoti ateities perspektyvas. Plačiau apie teorinį šios Baltarusijos istorijos pagrindimą skaitykite trijuose įvadiniuose skyriuose: 1. Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos? 2. Tautinės istorijos: neišvengiamai subjektyvios ir konfliktinės? 3. Gudijos istorijos metodas: dekonstravimas ir supratimas.” Rūstis Kamuntavičius

 

Publikuota 2017 07 29. Naujausi pakeitimai 2018 01 11

 

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload