Gudijos revoliucija. Spalio mėnuo: 2020.10.05 – 11.01


Lukašenka 2020 spalis. Paimta iš https://t.me/nexta_tv/7889

Iliustracijoje: vienas iš spalio mėnesį viešoje erdvėje pasirodžiusių diktatoriaus portretų. Taip vaizduojamas beprotis, kuris bando 80% sukišti į 20% arba, kitais žodžiais tariant, iš 8 žmonių padaryti 2.


Aštuonias pirmąsias Gudijos revoliucijos savaites – rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais – kiekvieną dieną vyko taikios protesto akcijos. Didžiausios iš jų – Minske Minske, tačiau nemažai žmonių išeidavo protestuoti ir stambiuose provincijos miestuose – Gardine, Breste, Polocke, Vitebske, Gomelyje, Mogiliave. Daugiausiai žmonių susirinkdavo į sekmadienines eitynes Minske, kiekvienoje būdavo suskaičiuojama apie šimtą tūkstančių dalyvių.


Valdžia neparodė jokio noro kalbėtis su protestuotojais. Keliolika tūkstančių buvo sugauti, mušami, teisiami, o po to kalinami arba baudžiami piniginėmis baudomis. Opozicijos lyderiai buvo persekiojami – sodinami į kalėjimus arba tremiami į užsienį. Užsienyje – Vilniuje ir Varšuvoje – susikūrė opozicijos centrai, kurie vykdė intensyvią užsienio politiką, bandė organizuoti ir koordinuoti protesto eigą Gudijoje.


Užsienio valstybių pozicija visą laiką iš esmės liko priešiška Lukašenkos režimui, draugų nebuvo. Nors diktatorius akivaizdžiai keliaklupsčiavo prieš Putiną, tačiau net Rusija jį rėmė rezervuotai, su išlygomis ir su aiškiai deklaruojamu spaudimu pradėti reformas.


Valstybinės propagandos mašina nuolat skelbė, kad protestai nėra masiniai, o gatvėse mitinguojantys žmonės yra asocialūs bukagalviai, kurie nesupranta kokį gėrį ir šviesą jiems atnešė „tėvelis“ Lukašenka, todėl vienintelis būdas jiems tai paaiškinti – dar intensyvesni ir žiauresni persekiojimai. Panašios tendencijos tęsėsi ir keturias spalio mėnesio savaites.


Svarbiausi įvykiai. Devinta-dvylikta Gudijos revoliucijos savaitės


Mitingų ir protesto eitynių pobūdis – decentralizacija, lyderių ir centrų nebuvimas – ir tendencijos išliko tokios pačios. Negalima sakyti, kad protestai silpo arba kažkaip iš esmės transformavosi. Kaip ir anksčiau, tai šen, tai ten įvairiu paros metu organizuojamos solidarumo grandinės (nuo dešimčių iki tūkstančių dalyvių), kai balta-raudona-balta spalvomis pasipuošę ir vėliavomis nešini žmonės išsirikiuoja palei gatves įvairiuose krašto miestuose, o ypač Minske. Nuo spalio pradžios, beveik kas dieną prieš darbą į Minsko gatves su balta-raudona-balta vėliavomis išeina ir į tokias solidarumo grandines išsirikiuoja gydytojai. Taip pat naujai, nuo pirmojo spalio pirmadienio vyksta senjorų eitynės Minsko ir kai kurių stambesnių provincijos miestų centrinėmis gatvėmis. Sostinėje jų susirenka šimtai. Valdžia nesibodi naudoti ašarines dujas ir mušti žygiuojančias septyniasdešimtmetes ar net vyresnes bobutes (ypač spalio 12 d.). Greta senjorų, spalį pradėtos rengti ir neįgaliųjų eitynės, vykstančios įvairiomis savaitės dienomis. Šeštadieniais nuolat vyksta tradiciniai moterų maršai. Spalio 10 d. moterų maršai pasiekė tam tikrą piką – buvo vykdomi ne tik Gudijos miestuose, bet ir visame pasaulyje: solidariai žygiavo moterys Berlyne, Briuselyje, Varšuvoje, Vilniuje, Kijeve, Rygoje, Stokholme ir kitur.

Nuo rugpjūčio, kiekvieną sekmadienį vyksta didžiausios protesto eitynės. Tradiciškai, susirenka dešimtys tūkstančių, o neretai ir iki šimto, gal net kelių šimtų tūkstančių žmonių (Minske). Demonstracijos vyksta skirtingose 20-30 Gudijos vietovių. Minske ir kai kuriuose stambiuose provincijos miestuose šios žmonių minios vaikomos vandens patrankomis, šaudomos guminėmis kulkomis, apmėtomos garso-šviesos granatomis, o pavieniai dalyviai sumušami ir suimami. Šaudyta ir granatos mėtytos net į žmones, kurie bėgo nuo juos persekiojančių OMON’o karių. Pagautiems protestuotojams skiriamos baudos, skaičiuojamos šimtais eurų, arba jie yra sodinami „paroms“. Informacijos sklaida ribojama masinių mitingų metu atjungiant mobilujį internetą. Be to, nuo mėnesio pradžios žurnalistai yra suiminėjami dešimtimis. Reikia pastebėti, kad jų šalyje liko tik vietiniai, užsieniečiai jau anksčiau buvo išvaikyti.

Toliau vyksta visuomenės saviorganizacijos ir konsolidacijos protestai. Nuolat plečiasi neformali veikla Minsko kiemuose. Čia kone kiekvieną vakarą vyksta paskaitos, koncertai, diskusijos, pokalbiai ir realios savivaldos kūrimas. Valdžia kovoja prieš tai nuolat surengdama milicijos reidus, o ypač naikindama viešose erdvėse demonstruojamą tautinę simboliką. Prie tokios saviorganizacijos galima būtų pridėti pasaulinį gudų išeivijos kongresą, kuris vyko internetu spalio paskutinėmis dienomis. Renginyje dalyvavo šimtai Gudijos ir jos išeivijos kultūros ir mokslo atstovų, visuomenės aktyvistų, o kalbama buvo apie visuomenės saviorganizavimą ir valstybės reformavimo kelius po diktatoriaus nuvertimo.

Lukašenka atkakliai, jo paties eilinį kartą neatsargiai ištartais žodžiais – „įsikibęs pamėlusiais pirštais,“ – laikosi savo poste. Tiesa, matosi vis aiškesni pakrikimo ženklai. Spalio 10 d. jis susitiko su politiniais kaliniais, kalinčiais Minsko „Valadarkoje.“ Tikriausiai toks žingsnis buvo nulemtas spaudimo iš Maskvos, kuri reikalauja pradėti konstitucinę reformą. Tiesa, „diskusija“ su savo paties įkalintais opozicijos lyderiais greičiau turėjo makabriškumo ir beprotybės atspalvį, o ne pirmųjų, link esminės valstybės reformos vedančių žingsnių prasmę. Siekdamas parodyti Baltarusijos žmonių meilę sau pačiam, Lukašenka organizavo spalio 19 d. mitingą Minske, kur buvo suvežti jo palaikytojai iš visos šalies. Spalio 25 d. surengti dar didesnio suplanuoto mitingo nepavyko – paskutinę minutę renginys atšauktas. Motyvuota tuo, kad sparčiai plinta koronavirusas, kurį pats Lukašenka neigė. Nesisekant su rėmėjais ir protestams nenurimstant, diktatorius pradėjo kviesti prie savisaugos dalinių jungtis į pensiją išėjusius jėgos struktūrų darbuotojus. Mėnesio pabaigoje gatvėse pasirodė rankas raudonais raiščiais apsirišę draugovininkai, primenantys Antrojo Pasaulinio karo laikus, nacių okupaciją. Lukašenka paskutinėmis spalio dienomis viešai paskatino saugumo struktūras „belaisvių neimti“ ir „kirsdinti rankas“ protestų dalyviams. Siekdamas labiau prie savęs pririšti jėgos struktūrų atstovus, diktatorius nuolat juos apdovanoja, viešai skelbia didžiausius nusikaltimus prieš protestuotojus darančius milicininkus. Šiems valdžia aiškiai duoda suprasti – jei Lukašenka žlugs, jie bus teisiami.

Neabejotina, kad svarbus opozicijos centras tremtyje yra Vilniuje. Ten veikia Cichanoŭskaja su savo štabu. Ji vykdo aktyvią tarptautinę veiklą. Spalio 6 d. susitiko su A. Merkel. Spalio pradžioje nuolat dalyvavo susitkimuose su Vakarų ir ES lyderiais. Neoficialiais duomenimis skaičiuojama, kad Vilniuje esančiame Cichanoŭskajos štabe dirba pusšimtis iš Gudijos atvykusių intelektualų, mokslininkų, visuomenės veikėjų. Jie kuria Gudijos gaivinimo planus po Lukašenkos nuvertimo, rašo naują konstituciją, rūpinasi ES ir kitų pasaulio valstybių parama ir kt.

Spalio 13 d. Cichanoŭskaja paskelbė Lukašenkai „Tautos ultimatumą“ pasitraukti iki spalio 26 d. Aišku, diktatorius tai ignoravo. Spalio 25-26 d. Gudijoje kilo dideli masiniai neramumai. Ypač aktyvūs buvo studentai, kurie toliau streikavo ir mitingavo visą savaitę. Omonininkai veržėsi į universitetus, suiminėjo juos, o universitetų valdžia dešimtis jų išmetė iš universitetų. Vaikinams dar buvo įteikiami šaukimai į kariuomenę. Užsienio šalių aukštosios mokyklos – Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos ir kt. – paskelbė apie studijų stipendijas tokiems jaunuoliams. Dažnai su studentais solidarizavosi jų dėstytojai, kurie taip pat buvo persekiojami – atleidžiami iš universitetų. Pakeisti kai kurių universitetų rektoriai. Neramumai persimetė net į vidurines mokyklas. Į Cichanoŭskajos visuotinio streiko kvietimą atsiliepė šimtai mažų ir vidutinių įmonių, daug jų nedirbo spalio 26 d. Neramumai kilo ir stambiosiose krašto įmonėse. Ypač daug streikuotojų - Gardino „Azote.“ Vis dėl to valdžia deda daug pastangų persekiodama ir dorodamasi su nepaklusniais strateginių įmonių darbininkais. Streikuojančius tampo po teismus, atleidžia iš darbo, tremia iš šalies, sodina į kalėjimus. Suprasdami solidarumo svarbą, visoje šalyje žmonės rengia akcijas, palaikančias stambiųjų įmonių streikuotojus.

Santykiai su Vakarais įgavo naujus tamsius atspalvius. Spalio pradžioje Lukašenka liepė gerokai sumažinti svarbiausių ES šalių diplomatinių atstovybių personalo skaičių Minske. Atšaukus didelę dalį atstovybių darbuotojų, antrąją mėnesio savaitę Lietuva, Lenkija ir kai kurios kitos ES šalys sustabdė vizų išdavimą Gudijos piliečiams. Tačiau tai dar nebuvo pikas. Spalio 29 d. Lukašenka netikėtai uždarė sienas su Lietuva ir Lenkija. Po kurio laiko buvo paaiškinta, kad priežastis yra Europoje sparčiai plintantis COVID ir kad į šalį sugrįžti bus leidžiama tik Baltarusijos piliečiams. Vis dėl to, šalies uždarymas nukreiptas toli gražu ne tik prieš užsieniečių atvykimą, bet ir prieš gudų, studijuojančių užsienyje, sugrįžimą. Tiesa, logikos šiuose veiksmuose mažai, nes visi, kurie atvyksta lėktuvu, į šalį yra įleidžiami.

Kas bus toliau?

Protestai nepradės blėsti. Akivaizdu, kad Lukašenkos pozicijos silpnėja – jam vis sunkiau organizuoti savo palaikymo mitingus, jis izoliuotas tarptautiniu mastu, o Rusija jį spaudžia normalizuoti situaciją. Prisiminkime, kad ekonominė situacija vis labiau aižėja, o išgyvenimui būtinų kreditų gauti jau nebesitikima. Sakoma, kad net Kinija atsisakė jam skirti pinigų. Diktatorius yra priverstas protesto malšinimą daryti dar žiauresniu, kas dar labiau didina pasipiktinimą ir mobilizuoja žmones. Tačiau jį aktyviai remia dešimtmečius kurta valstybės tarnautojų, saugumo ir kariuomenės „vertikalė“. Jos nariai nuo rugpjūčio mėnesio jau yra padarę daug nusikaltimų – nuo rinkimų falsifikavimo ir atviro melavimo visuomenei iki kankinimų ir žudymų, o dabar yra spaudžiami klimpti dar giliau. Diktatorius nori juos nusitempti kartu su savimi. Deja, šiandien niekas negali prognozuoti, kiek dar laiko kriminaliniais ir amoraliais saitais susaistyta ir vieno ligoto žmogaus ambicijomis paremta sistema gali išsilaikyti.

© 2017-2020 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas