Gudijos revoliucija. Rugsėjo antroji pusė: 2020.09.14 – 10.4


Iliustracijoje: Sucharavo (nuo žodžio „sausainis“) ir Niamihos (čia 1067 m. įvyko mūšis, kurį aprašant pirmą kartą buvo paminėtas Minskas) rajonų vėliavos. Revoliucija davė impulsą susvetimėjusiems autoritarinės valstybės sostinės žmonėms susipažinti, susiburti ir pradėti artimiau bendrauti. Minsko rajonuose, tiksliau kiemuose, kurių yra bent dvidešimt, susibūrė neformalios bendruomenės. Jų nariai kartu leidžia vakarus, buriasi žygiuoti į protesto akcijas, kelia tautines vėliavas, rengia koncertus, viešas paskaitas ir netgi organizuojasi į savigynos būrius. Viena iš bendros veiklos sričių – savų vėliavų kūryba. Telegram kanalai organizuoja viešus šių vėliavų konkursus. Iliustracija paimta iš Nashaniva.

Pirmosios penkios revoliucijos savaitės pasižymėjo didele įtampa ir netikėta dinamika. Niekas nenumatė milžiniško žmonių aktyvumo ir niekas nesugebėjo prognozuoti įvykių eigos. Vis dėl to, pagrindinės tendencijos nekito.


Lukašenka nuosekliai ir nepajudinamai laikėsi strategijos neigti protesto masiškumą ir visais įmanomais būdais blokuoti jo plitimą. Valdžia pasitelkė gausias OMON’o, milicijos ir net kariuomenės pajėgas protestų prevencijai ir malšinimui. Per visą laikotarpį buvo suimta ir trumpesniam arba ilgesniam laikotarpiui įkalinti tūkstančiai žmonių. Be ceremonijų buvo susidorojama su bet kokiu iškylančiu opozicijos lyderiu. Dažniausiai tokie aktyvistai būdavo įkalinami arba ištremiami iš šalies, o jei jau būdavo išvykę – neįleidžiami atgal. Lukašenka primygtinai atsisakė bet kokio užsienio valstybių tarpininkavimo ir visiškai nebendravo su niekuo, išskyrus Maskvą.


Dėl valdžios represinių veiksmų protestai negalėjo turėti ir neturėjo savo aiškių lyderių. Nepaisant to, kas dieną vykdavo didesnės arba mažesnės protesto akcijos, o savaitgaliais susirinkdavo šimtai tūkstančių mitinguotojų. Ypač didelis aktyvumas buvo stebimas Minske, tačiau prisijungdavo didesni ir mažesni provincijos miestai kaip rytinėje taip vakarinėje Gudijos dalyje. Protestai visada buvo taikūs, decentralizuoti, o jų dalyviai – pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai.

Svarbiausi įvykiai. Šešta, septinta ir aštunta Gudijos revoliucijos savaitės

Šeštoji savaitė prasidėjo nuo Lukašenkos ir Putino susitikimo Sočyje. Rugsėjo 14 d. abu lyderiai kalbėjosi akis į akį daugiau kaip keturias valandas. Nėra aišku koks buvo jų pokalbio turinys ir ką iš tikrųjų jie sutarė. Oficialiai paskelbta, kad Lukašenka gavo nedidelę finansinę paramą, kurios tikrai neužteks šalies problemoms spręsti. Abi pusės sutarė, kad išeitis iš konfliktinės situacijos turėtų būti Baltarusijos konstitucinė reforma, kuri numato Lukašenkos pasitraukimo galimybę ir valdžios perdavimą. Svarbiausia, kad Putinas iš esmės pasiliko režimo pusėje, nestojo į atvirą konfrontaciją su juo, nors nepuolė ir beatodairiškai remti. Per internetą ir užsienio masinės informacijos priemones išplatintos susitikimo nuotraukos, kuriose matosi keistai ir žeminančiai į Putino pusę atsisukęs sėdintis Lukašenka. Tokią jo pozą patvirtino ir veiksmai – Rusiją jis vadino vyresniuoju broliu ir visais kitais įmanomais būdais pataikavo.

Kasdien vyko didesnės arba mažesnės protesto akcijos. Dažniausiai – tai įvairios solidarumo grandinės, kai žmonės viešose vietose susikabina rankomis išsikėlę balta-raudona-balta vėliavas. Jos vyksta Minske, bet nemažai pasitaiko ir kituose rytų bei vakarų Gudijos miestuose ir miesteliuose. Visus tris šeštos-aštuntos savaitės sekmadienius, kaip ir kiekvieną ankstesnį, centrinėmis Minsko gatvėmis pražygiavo šimtatūkstantinės minios, kurias akylai stebėjo ir nuožmiai persekiojo OMON’o ir policijos pajėgos, remiamos kariuomenės dalinių. Įdomu, kad visada tokių didelių mitingų metu Minske atjungiamas mobilus internetas. Kaip ir anksčiau, dažnos buvo moterų protesto akcijos, visada brutaliai išsklaidomos. Stiprėjant jėgos struktūrų spaudimui vis dažniau protestuotojai fokusuojasi į vėliavų iškabinimą, grafičių paišymą ir panašias simbolines akcijas. Tiesa, dieną komunalinių tarnybų darbininkai vėliavas nukabina, o „dailės kūrinius“ uždažo, tačiau per naktį jų atsiranda tiek pat arba net dar daugiau. Vis dėl to daugybėje Minsko kiemų tokia simbolika nėra naikinama ir lieka matoma ištisomis dienomis. Toliau tęsiama IT darbuotojų partizaninė kova, kurios rezultatas – viena po kitos nulaužiamos valstybinių struktūrų – ypač ministerijų ir televizijos – interneto svetainės. Studentai irgi nesitaiksto su esama padėtimi. Rugsėjo 30 d. net septyniuose Minsko universitetuose įvyko sėdimos akcijos, kurių metu protestavo studentai kartu su savo dėstytojais. Išplatinti bendri pranešimai apie nepasitenkinimą esama situacija. Nuolat pasigirsta informacija apie atleidžiamus arba savo noru aukštąsias mokyklas paliekančius dėstytojus.

Skaičiuojama, kad per aštuonias revoliucijos savaites iš viso buvo suimta ir ilgesniems ar trumpesniems laikotarpiams įkaltinta apie 13 000 žmonių. Galima sakyti, kad paskutinėmis trimis savaitėmis nusistovėjo specifinė jėgos struktūrų taktika. Jie jau nebenaudoja tokio beatodairiško smurto prieš žmones, kaip pirmosiomis trimis naktimis, tačiau vis tiek muša ir tyčiojasi iš suimtųjų. Dažniausiai jie gaudo tautinėmis spalvomis pasipuošusius praeivius, ypač prieš numatytas protesto akcijas arba tada, kai žygiuojančiųjų kolonos pradeda skirstytis. Neaišku, kiek yra žuvusiųjų per protestus, nes valdžia slepia ir meluoja, tačiau aštuntosios savaitės pabaigoje pranešta apie dar vieną auką. Nors nustatyta, kad žmogui buvo sulaužyti šonkauliai, praskelta galva ir aptikta daugybė kitų sužalojimų, valdžia teigia, kad jis nukrito nuo antrojo dviaukštės lovos aukšto laikinojo sulaikymo vietoje.

Rugsėjo antroje pusėje ypač sustiprėjo judėjimas, renkantis ir viešai skelbiantis OMON’o ir milicijos pareigūnų viešus sąrašus. Internete, laisvai visiems prieinamose bazėse, skelbiami jų adresai, telefonai ir kita privati informacija. Deja, tos svetainės ir bazės pažeidžia ne tik Baltarusijos, bet ir tarptautinius teisės aktus, todėl nuorodos į juos nuolat modifikuojamos, duomenys kilnojami iš vienų serverių į kitus ir tą informaciją nėra lengva rasti.

Pirmosiomis savaitėmis pakilusi streikų euforija ilgainiui valdžios buvo nuslopinta. Masiškai buvo atleidinėjami nepatenkintieji, o streikų organizatoriai suimti arba priversti palikti šalį. Vis dėl to nuolat pasigirsta informacija apie pavienių darbininkų protesto akcijas. Išgarsėjo „Belaruskalio“ (Salihorske) darbininkai, kurie protestuodami prisirakindavo giliai po žeme. Įvairiose šalies įmonėse vyksta „itališko“ tipo streikai, kai simuliuojamas darbas ir vykdomi sabotažo veiksmai.

Ekonominė situacija nėra paprasta. Tiesa, valstybinė televizija kas dieną transliuoja džiugią ir pakilią informaciją apie padėtį fabrikuose. Tačiau pastebima daugybė negatyvių tendencijų: iki 3 (nuo 2,3 metų pradžioje) už eurą nukritęs rublis, kreditų fiziniams asmenims ir įmonėms išdavimo suvaržymai, problemos IT sektoriuje ir nestabilios politinės padėties iššauktas užsienio paskolų pabrangimas. Šeštąją revoliucijos savaitę Lukašenka buvo paskelbęs, kad uždarys sienas su Vakarų valstybėmis. Nors tai ir nebuvo padaryta, tačiau padaugėjo visokių apribojimų: Lietuvos sunkvežimiai ilgiau užtrunka pasienio patikros punktuose, o pirmosiomis dienomis daug Baltarusijos piliečių buvo grąžinti į Lenkiją, nes vežėsi ten nusipirktus dulkių siurblius, saldainius ir kitas panašias prekes. Aštuntąją savaitę paskelbta, kad viena lietuviško kapitalo įmonė nesumokėjo milijonines sumas siekiančių mokesčių. Akivaizdu, kad tokie valdžios veiksmai tik sunkina šalies ekonominę situaciją.

Rugsėjo 23 d. įvyko Lukašenkos inauguracija. Iš anksto apie šią ceremoniją nebuvo skelbta, nes valdžia bijojo masinių demonstracijų. Inauguracija įvyko prabangioje Lukašenkos rezidencijoje – Nepriklausomybės rūmuose. Ją stebėjo šimtai jėgos ir biurokratinių struktūrų – t.v. valdžios vertikalės – atstovų. Kai valstybinė televizija apie įvykusį faktą paskelbė lakonišką žinutę, visoje šalyje kilo protesto mitingai, kurie tęsėsi iki vėlyvos nakties. Milicija naudojo vandens patrankas ir purškė dujas. Beje, tokios priemonės naudojamos vis dažniau. Tarptautinė bendruomenė aršiai sureagavo į prezidento inauguracijos faktą. Viena po kitos Vakarų valstybės skelbė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Gudijos vadovu ir paruošė išsamius sankcijų paketus, iš esmės nukreiptus prieš aukščiausius režimo vertikalės žmones. Greta bendros Europos Sąjungos pozicijos panašią politiką vykdo Ukraina, JAV ir Kanada. Atsakydama į tai Baltarusijos valdžia paskelbė įvairiausių savų apribojimų sąrašą. Vienas tokių yra spalio 2 d. reikalavimas Lietuvai ir Lenkijai sumažinti savo diplomatinių atstovybių Minske darbuotojų skaičių. Paraleliai, gerokai suaktyvėjo tremtyje esančių Gudijos protesto dalyvių veikla. Rugsėjo 29 d. Cichanoŭskaja susitiko su Prancūzijos prezidentu Makronu, Jau yra suplanuoti jos susitikimai su kitų, galingųjų, valstybių lyderiais, tame tarpe ir Vokietijos kanclere Angela Merkel. Aštuntos savaitės pabaigoje įtampa tarp kaimyninių valstybių pavirto į tragikomišką situaciją – Lietuva valstybiniame LRT kanale Lukašenką pradėjo vadinti „buvusiu Baltarusijos prezidentu“, į ką atsakydama Baltarusija savo valstybiniame kanale Lietuvą pavadino „buvusia sovietine respublika“.

Kas bus toliau?

Baltarusijos propaganda džiaugsmingai skelbia, kad protesto akcijos silpta, žmonės pavargo ir energija išsikvepia. Tačiau taip nėra. Žmonės ir toliau bursis, mitinguos ir protestuos. Pasišlykštėjimas psichopato valdžia jau yra tapęs masinės savimonės dėmeniu. Tačiau, kaip ir anksčiau, visiškai neaišku, kiek laiko tai tęsis, o, svarbiausia - kuo viskas pasibaigs.

Politikos ir ekonomikos požiūriu, laikas nėra Lukašenkos pusėje. Tarptautinė bendruomenė spaudžia režimą įvairiomis sankcijomis ir legitimumo nepripažinimu. Rusija, nors iš esmės palanki, bet savitai rezervuota. Ekonominė situacija sudėtinga, nes turimų pinigų tikrai neužteks pergyventi žiemą, o kreditų niekas duoti nenori, net Rusija. Artimiausių mėnesių perspektyvoje visa tai gali reikšti augančią tarptautinę valstybės izoliaciją, didėjančius mokesčius ir mažėjančias algas. Neabejotina, kad šie faktoriai prisidės prie nesilpstančių neramumų ir protestų šalies viduje. Baltarusija toliau rusena kaip ekonominio ir politinio regioninio nestabilumo židinys.

© 2017-2020 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas