Gudijos revoliucija. Penktoji savaitė: 2020.09.07-13


Iliustracijoje: Rusijos federacijos pasiuntinys įteikia Lukašenkai Rusijos imperijos gubernijų – Vitebsko, Gardino, Minsko ir Mogiliovo – faksimilinį atlasą


Per pirmąsias keturias savaites į protestus prieš Lukašenkos režimą įsitraukė visi Gudijos visuomenės sluoksniai. Pirmiausia – tai jaunimas, kuriam papildomas impulsas duotas rugsėjo pradžioje, kai, prasidėjus naujiems mokslo metams, OMON’as įsiveržė į Kalbų universitetą Minske, sumušė ir suėmė taikiai mitinguojančius studentus. Aktyvūs buvo po visą šalį išsimėčiusių stambiųjų įmonių darbininkai, kurie pirmosiomis savaitėmis žygiuodavo gatvėmis, organizavo solidarumo akcijas ir būrėsi streikams. Kai protestuotojai pamatė, kad vyrai suimami gerokai dažniau ir brutaliau nei moterys, būtent pastarosios perėmė iniciatyvą, gausiau rinkdavosi ir net susijungdavo į gyvąsias grandines, kad apgintų greta esančius vyriškius. Protestuotojų gretose matėsi nemažai senjorų – vyrų ir moterų – kurių OMON’as taip pat nesigėdijo sumušti arba bent jau apstumdyti. Svarbu pastebėti, kad prie aktyvių režimo priešininkų prisijungė ir tie, kuriais Lukašenka ypač didžiavosi – IT sferos darbuotojai. Nuo pat pradžių jie ėmėsi organizuoti finansinę nuo protestų nukentėjusių žmonių paramą, kas ypač supykdė valdžią. Ketvirtą revoliucijos savaitę dalis programuotojų sėdėjo kalėjimuose, dauguma kompanijų svarstė perkelti verslą iš Minsko į kaimynines šalis, o patys aršiausi protestuojantys ir nesuimti programuotojai ėmėsi kibernetinio karo, kurio rezultatas – viena po kitos „nulaužiamos“ valstybinės interneto svetainės.

Visuotiniame proteste dalyvavo visų amžiaus grupių atstovai, vyrai ir moterys, mažų ir didelių miestų gyventojai, taip pat tie, kurie gauna pačius didžiausius, ir tie, kurie tenkinasi vos minimumą siekiančiais atlyginimais. Ketvirtos savaitės pabaigoje atrodė, kad režimą palaiko tik jėgos struktūros ir biudžetinių įmonių vadovai. Deja, to pakako, kad Lukašenka išliktų valdžioje, o šios revoliucijos stebėtojai vis garsiau klaustų – kiek dar laiko šie protestai gali tęstis?

Svarbiausi įvykiai: 30-os iki 36-os protestų dienos

Savaitės pradžioje režimas baigė dorotis su Koordinacinės tarybos išrinktais Prezidiumo nariais. Tai buvo vienintelė opoziciją atstovaujanti institucija, savo pagrindiniu tikslu laikiusi dialogo tarp valdžios ir protesto jėgų užmezgimą. Pirmadienį tiesiog gatvėje buvo pagrobta Marija Kalesnikava. Ją bandyta išvežti iš Baltarusijos, panašiai kaip Cichanoŭskają prieš kelias savaites. Tačiau pasienyje Marija suplėšė savo pasą ir režimas turėjo „pasitenkinti“ jos uždarymu į vieną Minsko kalėjimų. Trečiadienį buvo suimtas teisininkas Maksimas Znakas. Laisvėje liko tik viena Prezidiumo narė – Nobelio premijos laureatė Svietlana Aleksijevič. Per savaitę jos namuose ne kartą rinkosi ES šalių ambasadoriai, siekdami ją palaikyti, atkreipti pasaulio dėmesį ir kartu neleisti OMON’ui jos suimti.

Kaip ir anksčiau, protestai vyksta kiekvieną dieną įvairiose Gudijos vietose, o ypač matomi Minske. Studentai ir net jų dėstytojai rengia nedidelius mitingus ir vykdo solidarumo akcijas. Tiesa, daugelis jų neperžengia universitetų erdvės. Vyksta moterų protesto akcijos, į kurias susiburia šimtai dalyvių. Deja, šią savaitę ypač suintensyvėjo moterų ir merginų suėmimai, pasitaikė netgi ypač brutalių – iki šiol valdžia vengė tai daryti. Salihorske – viename svarbiausių šalies pramoninių objektų – šachtininkas prisirakino grandinėmis 300 metrų gylyje ir atsisakė išlipti į paviršių tokiu būdu deklaruodamas savo protestą prieš Lukašenkos valdžią. Į Nepriklausomybės aikštę Minske buvo atvežta milicininkų, kurie stabdydavo tradiciniais tapusius vakarinius susibūrimus, ypač prie aikštėje esančios „Raudonosios bažnyčios“ – vieno iš žinomiausių Minsko simbolių. Nepaisant tokių tendencijų, sekmadienį ir vėl įvyko didžiulės protesto eitynės link Stelos. Jose dalyvavo dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių žmonių. Paraleliai protesto eitynės vyko ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose: Breste, Mogiliove, Novopolocke, Vitebske, Gardine, Kobrine, Gomelyje, Lydoje.

Reikia pastebėti, kad OMON’o ir kitų jėgos struktūrų vykdomi persekiojimai nuolat intensyvėja. Protestuotojai pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis yra sugaudomi ir išvežami. Skaičiuojama, kad kas dieną suimami, įvairiais duomenimis, du-keturi šimtai žmonių. Dažniausiai jiems išrašomos baudos arba „pasodinama“ laikotarpiui nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Baudžiama už balta-raudona-balta vėliavos eksponavimą, už apsirengimą šiomis spalvomis, už grafičius protesto temomis, viešus pasisakymus ir t.t. Toks persekiojimų pobūdis privertė kasdienių protesto akcijų dalyvius telktis gyvenamųjų rajonų kiemuose. Tose vietose kas vakarą vyksta koncertai, žmonių susibūrimai, minėjimai, solidarumo akcijos ir pan. Valdžia visais įmanomais būdais kovoja su šiuo reiškiniu: kas dieną ir net vakarais vaiko susirinkusiuosius, o su milicijos konvojumi atvykusios miesto priežiūros tarnybos nuiminėja vėliavas ir trina grafičius. Tiesa, per naktį visa tai vėl atkuriama. Viena iš žinomiausių tokių vietų yra pirmojo protestų dalyvio žūties vieta prie Puškinskaja metro stotelės. Ten ant šaligatvio esantį užrašą „Nepamiršime Neatleisime“ kas dieną valdžia uždažo ir net pastato sargybą, o kai tik ji pasitraukia, jis vėl būna atkuriamas.

Kaip ir praeitą savaitę aktyviai veikia kiber-partizanai. Nuolat nulaužiamos valstybinės interneto svetainės. Ypač suaktyvėjo OMON’o ir kitų jėgos struktūrų narių vardų, pavardžių, telefono numerių ir net gyvenamųjų adresų viešinimas internete. Protestuotojai skatinami nuplėšti kaukes nuo juos persekiojančių pareigūnų, kad jie būtų nufilmuoti ir identifikuoti. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad toks demaskavimas pasiteisina – milicininkai ir kiti persekiotojai susilaukia vis didesnio visuomenės spaudimo.

Dramatiškai prieštaringi signalai plinta iš kaimyninių Gudijos šalių. Trečiadienį Lenkijos ministras pirmininkas susitiko su Cichanoŭskaja ir įteikė jai raktus nuo „Gudijos namų“ Varšuvoje. Ši vieta numatyta kaip veiklos už pilietinę visuomenę centras ir koordinacinė kovos už laisvę vieta. Netrukus Lenkijos iniciatyva Cichanoŭskajos kandidatūra buvo pasiūlyta į Nobelio taikos premijos nominaciją. Lyg nenorėdamas atsilikti, sekančią dieną Lietuvos Seimas paskelbė Cichanoŭskają vieninteliu ir teisėtu Gudijos prezidentu. Tai sukėlė aštrią Baltarusijos reakciją, lydimą pastaruoju metu nuolat kartojamo grasinimo, kad krovinių srautai iš Klaipėdos bus nukreipti į Rusijos uostus. Rusija irgi padarė savo žingsnį. Ketvirtadienį Rusijos pasiuntinys Minske padovanojo Lukašenkai faksimilinį XIX a. atlasą, kuriame vaizduojamos tuo metu Rusijos imperijos sudėtyje buvusios Gudiškos gubernijos (iliustracija viršuje). Ambasadorius pastebėjo, kad tai yra istorijos faktais pagrįstas "atsakas visiems tiems, kurie galvoja kitaip.“

Kas bus toliau?

Tikriausiai pagrindinis šeštosios savaitės įvykis bus Putino ir Lukašenkos susitikimas Sočyje pirmadienį, rugsėjo 14 d. Jis bus uždaras ir vyks tik prie keturių akių. Gausime susitarimų nuotrupas, o visų rezultatų iš karto nesužinosime, nors kalbų ir diskusijų viešoje erdvėje bus daug. Be to, tas susitikimas gali gerokai pakoreguoti tolimesnę Lukašenkos politiką šalies viduje ir išorėje.

Kad ir kaip pasibaigtų derybos Sočyje, Gudijos protestai šeštąją savaitę tikrai nesiliaus. Tikėtina, kad jie nesibaigs rugsėjo ir net spalio mėnesiais. Protestai turėtų tęstis net jei režimas nenutrauks iki šio momento vykdytos persekiojimų ir jėgos politikos. Jeigu jis pereitų į kitą stadiją ir pradėtų integraciją su Rusija arba taip vadinamą „Konstitucinę reformą“, kurios tikslas Prezidento valdžios sumažinimas ir Parlamento galių išplėtimas, protestai dėl to tik atsinaujintų su dar didesne jėga. Gudijos žmonės nenori įsilieti į Rusiją. Nenori jie ir kokių nors Lukašenkos vykdomų reformų, kad ir kaip taikiai ar įtaigiai jos atrodytų, nes paprasčiausiai juo nebetiki.

© 2017-2020 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas