• Rūstis Kamuntavičius

Gudijos revoliucija. Lapkričio mėnuo: 2020.11.02-29


Iliustracijoje: lapkritinė žymaus gudų menininko Uladzimiro Ceslerio metafora. 23.34 – tai Baltarusijos kodekso straipsnis, numatantis administracinę atsakomybę (piniginė bauda arba areštas) už organizavimą ir dalyvavimą masiniuose renginiuose. Nuo rugpjūčio pradžios dešimtys tūkstančių protestuotojų nubausti savaitėmis ir mėnesiais skaičiuojamomis kalėjimo bausmėmis arba šimtą ir daugiau eurų siekiančiomis baudomis.


Į lapkričio mėnesį revoliucija įžengė su trijų mėnesių „stažu“. Nors protestai pasižymėjo savita dinamika, tačiau pagrindinės tendencijos išliko panašios. Kasdien vyko protesto mitingai ir solidarumo grandinės, o sekmadieniais – masinės eitynės, pritraukiančios galybę žmonių. Didžiausias aktyvumas buvo stebimas Minske, kiek mažesnis apskričių centruose ir kitose šalies vietovėse. Lukašenkos laikysena išliko marmurinė: nuosekliai neigė protesto masiškumą ir visomis priemonėmis „užveržinėjo varžtus“. Valdžios sankcionuoti kankinimai, žmonių grobimai ir net žudymai tapo kasdienybe. Pasmerktas viso demokratinio pasaulio, diktatorius buvo remiamas Rusijos. Vis dėl to, jos laikysena Baltarusijos atžvilgiu nebuvo perdėm angažuota: net V. Putinas nerodė didelio entuziazmo. Protestai išliko decentralizuoti, nes režimas nuožmiai persekiojo vis iškylančius lyderius. Tie, kurie nebuvo įkalinti, o ištremti arba patys pabėgo, suorganizavo užsienyje – Vilniuje (S. Cichanoŭskaja) ir Varšuvoje (P. Latuška) – aktyvius opozicijos centrus, kurie bendravo su Vakarų pasaulio valstybių lyderiais, telkė gudų išeiviją ir rengėsi krašto pertvarkymui griuvus diktatoriaus režimui.

Svarbiausi įvykiai: nuo tryliktos iki šešioliktos Gudijos revoliucijos savaitės

Ketvirtasis revoliucijos mėnuo praėjo lydimas atšalusių orų, šlapdribos ir koronaviruso pandemijos fono. Režimas niekada nepripažino viruso grėsmės ir netgi neigė jo egzistavimą. Visuomenė niekada nežinojo tikslaus susirgusiųjų skaičiaus ir galėjo tik spėlioti apie realų ligos mastą. Lapkričio mėnesį oficialiai buvo skelbiama, kad susirgusiųjų kas dieną yra apie vienas – du tūkstančiai (turint galvoje, kad Gudijoje tris kartus daugiau gyventojų – tai gerokai mažesnis skaičius nei tuomet skelbta naujų atvejų Lietuvoje). Tokiais skaičiais niekas netikėjo, nes jokio karantino nebuvo įvesta, švietimo įstaigos ir parduotuvės dirbo įprastu režimu, o masiniai opozicijos ir smulkesni valdžios organizuoti savųjų šalininkų mitingai buvo kasdienybė. Šokiruojančiai atrodė nuotraukos, kuriomis buvo dalinamasi internete: didžiulės žmonių su koronaviruso simptomais grūstys gydymo įstaigų priimamuosiuose. Mėnesio pabaigoje Lukašenka apsilankė vienoje iš ligoninių, kur kalbėjosi apie gyvenimą su pacientais ir meiliai tapšnojo vienam jų per nugarą. Diktatorius skelbiasi persirgęs šiuo virusu, todėl bendravo be didesnių apsaugų, nors vis tiek mažai kas patikėjo, kad buvo vienoje patalpoje su apkrėstaisiais.

Siekdamas parodyti, kad šalyje viskas juda savo ritmu, diktatorius atliko keletą simbolinių žingsnių. Pirma, atidarė ilgai konstruotą trečiąją metro liniją Minske, einančią per miesto centrą. Didžiausiame ir aktyviai augančiame šalies mieste tai yra svarbus infrastruktūrinis projektas. Antra, paleido Astravo atominę elektrinę. Rusijos finansuota ir remiama, ji sulaukė didelio Lietuvos priešiškumo ir pablogino abiejų šalių santykius. Elektrinė buvo laikoma nesaugia, o po maždaug savaitės transformatorinėje įvykęs sprogimas ir trumpalaikis įmonės sustabdymas dar labiau padidino nerimą Lietuvoje.

Režimas nuolat skelbė, kad protestas silpsta, o savo žodžiams patvirtinti vykdė nuožmius persekiojimus. Kiekvieną dieną žmonės organizuodavosi į didesnes ar mažesnes protesto akcijas. Nepaisant valdžios retorikos ir milžiniškų kariuomenės bei OMON’o pajėgų sostinėje, sekmadieniais vykdavo ypač didelės eitynės. Tūkstantinės žmonių kolonos išsirikiuodavo Minsko gatvėse. Jie buvo mušami ir vaikomi; į juos buvo šaudoma ir mėtomos garso-šviesos granatos. Suimtieji buvo skaičiuojami šimtais ir net tūkstančiais, tačiau tai judėjimo nesustabdė. Kaip ir anksčiau, periodiškai gatvėse pasirodydavo diktatoriumi nepatenkinti neįgalieji, dažnas – invalido vežimėlyje. Net senjorai neišsigando ir kiekvieną pirmadienį, tradiciškai, žygiavo Minsko centrinėmis gatvėmis. Tiesa, senjorus ilgai toleravę, omonininkai jau ir prieš juos ėmė naudoti brutalios jėgos metodus. Ne vienas senukas „gavo parų.“ Netikėtas buvo finansinis smūgis: lapkričio antrąją savaitę valstybė pagrobė apie 4 mln. eurų iš 500-600 Gudijos piliečių sąskaitų. Ten jie buvo patekę per by-help programą, remiančią nuo režimo nukentėjusius piliečius.

Žibalo į ugnį įpylė dar vieno protestų dalyvio – Ramano Bаndarenkos – nužudymas. Lapkričio 11 d. vakare vaikinas išėjo į greta esančią protesto simboliu tapusią sostinės „Permainų aikštę,“ kur jį mirtinai sumušė režimo palaikomi smogikai. Tai paskatino dar daugiau žmonių išeiti į gatves, ypač į lapkričio 15 d. sekmadieninį mitingą, o taip pat 20 d. įvykusias laidotuves. Neramumai vyko visoje šalyje. Propaganda nuolat tvirtino, kad lemtingą vakarą Ramanas buvo girtas ir, siekdama dar labiau „apdergti“, paviešino po jo mirties vykusius privačius giminaičių pokalbius, iškreipdama jų prasmę. Milicininkai sunaikino spontaniškai žmonių sukurtą memorialą ir suneštas gėles, o tai ginančius žmones išvaikė arba išsivežė.

Baltarusijoje vyko valymai, kurie savo esme panašūs į Stalino laikais vykusiuosius. Jų tikslas - pašalinti, marginalizuoti ir įbauginti valdžios pozicijos nepalaikančius žmones. Iš valstybės institucijų ir valdiškų įmonių skatinami išeiti arba per prievartą buvo atleidžiami diplomatai, pareigūnai, fabrikų darbininkai, direktoriai ir švietimo įstaigų darbuotojai. Per mėnesio pabaigoje įvykusį Mokslo Akademijos valymą buvo atleisti žymūs krašto istorikai, sociologai, filologai ir kitų specialybių mokslininkai. Šį mėnesį smogikai pradėjo naudoti dar vieną bauginimo taktiką – įsiverždavo ir suimdavo žmones jų pačių butuose. Didelėje Minsko dalyje buvo sustiprintas patruliavimas, tikrinami praeivių dokumentai.

Žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos, Rusija – vienintelė nuosekli režimo palaikytoja. Lapkričio 4 d. įvyko Putino ir Lukašenkos telefoninis pokalbis, o 26 d. Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrovas atvyko pokalbiui į Minską. Nėra aišku, apie ką buvo diskutuojama ir kokią Putino žinutę atvežė šis pareigūnas. Tačiau paviešintuose pokalbiuose buvo minimi visuomenei nežinomi „Sočio susitarimai“, kurių Lukašenka paragintas laikytis. Kad ir ką rugsėjo 14 d. abu lyderiai sutarė Sočyje, tai tik iliustruoja didelę ir visiškai neskaidrią Rusijos įtaką vidiniams procesams Baltarusijoje.

Kas bus toliau?

Ateina žiema. Žmonės nori sutikti Šv. Kalėdas be diktatoriaus, o šis svajoja apie „sunkių metų“ laimingą pabaigą. Kalbant krikščioniška tema, priminsime, kad lapkričio viduryje ištremtosios Gudijos autokefalinės stačiatikių cerkvės galva prakeikė Lukašenką ir jį ekskomunikavo. Buvęs prezidentas paskelbtas „diktatoriumi, žudiku ir gudų tautos kankintoju“. Nepaisant religinių įvykių, panašu, kad nei viena pusė nesiruošia nusileisti. Gruodžio mėnuo ir vėl bus pilnas judėjimo ir sunkiai prognozuojamo nestabilumo.

Peržiūrų: 83