• Pavel Ablamski

Baltarusiško oksimorono pabaiga? Naujas posūkis istorijos politikoje


2022-ieji Baltarusijoje yra paskelbti istorinės atminties metais. Kelios dienos prieš šios naujienos paskelbimą buvo paviešintas Konstitucijos pakeitimų projektas, kuriame nedviprasmiškai užsimenama, kad „istorinė atmintis“ oficialiajam Minskui – tai beveik visada apie „Didįjį Tėvynės karą“.


Į naująją Konstituciją („referendumas“ jai priimti numatytas vasario 27 dieną) planuojama įtraukti tokią formuluotę: „Valstybė įsipareigoja išsaugoti istorinę tiesą ir atmintį apie didvyrišką baltarusių tautos žygdarbį Didžiojo Tėvynės karo metais“. Jeigu anksčiau Didžiojo Tėvynės karo tema buvo tiesiog svarbus oficialaus pasakojimo apie praeitį elementas, tai dabar jai ruošiamasi suteikti „aukščiausios tiesos“ rangą. Tikėtina, kad be ceremonijų bus susidorojama su įvairiais „falsifikatoriais ir revizionistais“, kurie išdrįs kėsintis į „tiesą apie Didįjį Tėvynės karą“ Baltarusijoje. Praeitis yra per daug svarbi, kad būtų palikta tik istorikams. Istorinė atmintis Baltarusijoje bus atiduota žmonėms su antpečiais.


Kiek vėliau atsirado antrasis „istorinės atminties metų“ aspektas. Sausio 6 dieną įvyko specialus pasitarimas, skirtas istorinės politikos realizacijai, kur pirmuoju smuiku grojo pats Lukašenka. Šis Rytų Europoje ypač populiarus žodžių derinys – „istorinė politika“ – paskutinius keletą metų buvo palaipsniui įvedamas į baltarusių valstybės aparato apyvartą ir galiausiai atsidūrė pačiame aukščiausiame lygmenyje. Lukašenka neliko skolingas ir pasisakė nei daug, nei mažai: už pasiūlymą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį pavadinti epocha, kai baltarusių žemes buvo okupavę lenkai. Neabejotina, kad šis pasiūlymas bus pradedamas realizuoti jau artimiausiu metu. Nereikėtų stebėtis, jei baltarusių prokuratūra ras „baltarusių tautos genocido“ elementų tarp 1569 ir 1795 metų.


Norint rimtai analizuoti tokio tipo pareiškimus, reikia atkreipti dėmesį į tam tikrą dichotomiją. Jeigu Abiejų Tautų Respublika – tai lenkų okupacija, kuri buvo lydima baltarusių polonizacijos, tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atžvilgiu kol kas vyksta tik tam tikrų akcentų perdėliojimas. Baltarusijos režimas bando pritempti LDK prie „rusų pasaulio“ aiškindamas, kad tai pirmiausiai buvo slavų ir stačiatikių valstybė. Lietuvių rolė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bus sąmoningai marginalizuojama ir suvedama į primityvių pagonių lygmenį, apie ką Lukašenka jau spėjo paskelbti.


Tokiu būdu baltarusių režimas anonsuoja atsitraukimą nuo atminties politikos, kuri buvo vykdoma maždaug nuo 2014 metų ir kuri numatė tam tikrą distanciją nuo Rusijos. Dauguma analitikų tokius Minsko žingsnius siejo su Krymo aneksija ir karu Donbase. To laikotarpio istorinės atminties politika atkartojo Baltarusijos „daugiavektorinę“ užsienio politiką. Pagrindinis vektorius visą laiką buvo tas pats – rusocentrizmas (orientacija į Rusiją) ir pagrindinis istorinis pasakojimas, susijęs su Didžiuoju Tėvynės karu 1941–1945 metais. Tuo pat metu buvo pridėtas antraeilis pasakojimas, kuris pirmiausiai kreipė dėmesį į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Abiejų Tautų Respubliką ir buvo savotiškas „eksporto variantas“, skirtas santykių su ES ir JAV gerinimui.


Svarbu pastebėti, kad aukščiau aprašytos tendencijos didžia dalimi buvo nulemtos autoritarinės Baltarusijos politinio režimo, kuris pasirinko balansavimo tarp rytų ir Vakarų strategiją dėl savo paties išlikimo, prigimties. Po 2020 metų rugpjūčio vakarinis Minsko režimo užsienio politikos vektorius praktiškai išnyko. Sukonstruotasis pasakojimų dualizmas nustojo vykdyti savo funkciją, o praeitį baltarusių režimas traktuoja išimtinai instrumentiniu būdu.


Įdomu, kad režimo istorikai ir analitikai neigia bet kokius esminius pokyčius atminties politikoje. Procesai, kurie vyko paskutiniuosius 5–6 metus, pagal šią interpretaciją, buvo nulemti tam tikrų įstaigų darbo klaidų. Jos susijusios su įvairiose valstybinėse struktūrose įsisiurbusiais piktaisiais „gudų nacionalistais“, kurie ten dirbo savo ardomąjį darbą.


Ypač kliuvo Užsienio reikalų ministerijai, kuri neva buvo svarbiu „provakarietiško“ Baltarusijos istorinio pasakojimo lobistu. Vienas iš pagrindinių baltarusių režimo ideologų Vadzimas Hihinas aiškino, kad Baltarusijos URM užsienio delegacijų atstovams dovanodavo Uladzimiro Arlovo knygą „Kraina Belaruś“, kurioje Baltarusijos istorija „falsifikuojama ir iškraipoma“ nacionalistų naudai. Visoje šioje istorijoje praleidžiama smulki detalė: Arlovo knyga iki pat dabar yra viena iš labai nedaugelio Baltarusijos istorijų, išverstų į anglų kalbą. Profesionalūs istorikai, matyt, turėtų daug klausimų istorinei publicistikai, tačiau lieka paslaptimi, kas trukdė „sveikosioms jėgoms“, tokiems kaip Hihinas ir jo draugai, parašyti „neiškraipytą“ Baltarusijos istoriją? Tai retorinis klausimas.


Tokiu būdu, dėl įsivaizduojamo monolitiškumo, baltarusių režimas bandys 2022-aisiais metais sukontroliuoti istorinės atminties sferą. Šie bandymai pasmerkti žlugti, nes žinios apie praeitį, kitokios nei oficiali versija, jau seniai ir gana sėkmingai pasiekia gudus alternatyviais kanalais. Valdžios veiksmai prives prie dar didesnių ribojimų jau ir taip apribotam istorikų darbui šalies viduje. Taip jau gaunasi, kad pastaraisiais metais vis daugiau fundamentalių darbų, skirtų Gudijos istorijai, publikuojami už šalies ribų.


Antra, reikia tikėtis esminės „tautinio dėmens“ marginalizacijos oficialiame istoriniame pasakojime. Kažkokie „sveiko nacionalizmo“ (Lukašenkos terminas) elementai, aišku, bus palikti, tačiau jie turės visiems rytų slavams būdingą charakterį, kaip, pavyzdžiui, LDK atsiradimo išvakarėse gyvavusi Polocko kunigaikštystė (X–XIV a.).

110 peržiūrų