• Pavel Ablamski

Baltarusiška „Didžiojo Spalio“ inercija


Baltarusija yra vienintelė posovietinės erdvės šalis, kurioje „Spalio revoliucijos“ diena vis dar yra valstybinė šventė net 2021 metais. Lapkričio 7 diena – „raudonoji diena kalendoriuje“ taip pat ir niekieno nepripažintoje Padniestrėje, bet tai jau atskiras istorijos atvejis.


Ne kiekviena valstybinė šventė Baltarusijoje yra poilsio diena. Pavyzdžiui, ką tik Lukašenkos režimo išrasta tautos vienybės diena – rugsėjo 17-oji – tokios garbės negavo. Šia prasme Didžiojo Spalio statusas išsiskiria – tai nedarbo diena, kaip „senais gerais sovietų laikais“.


Įdomu, kad šiandien Baltarusijoje veiklą vykdo dvi komunistų partijos. Pirmoji vadinasi „Baltarusijos kairiųjų partija Teisingas pasaulis“ ir pasisako prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą. Antroji – „Baltarusijos komunistų partija“, kuri besąlygiškai palaiko šalyje vykdomą politiką tarsi vykdydama kažkokią simbolinę funkciją. Mainais partija gauna galimybę deleguoti savo atstovus į parlamentą, kuris, kaip žinoma, turi dekoratyvinę funkciją susiklosčiusioje valdžios sistemoje. Paskutinio šaukimo parlamente, kuriame yra 110 vietų, komunistai turi 11 savo atstovų. Pats žymiausias baltarusių valdininkas su komunistų partijos bilietu yra Hienadzijus Karpienka, dabartinis švietimo ministras.


Nemenką rolę 1994 metais suvaidino baltarusių visuomenės nostalgija ką tik pasibaigusiai sovietinei praeičiai, kurią sėkmingai savo priešrinkiminėje kampanijoje išnaudojo Aliaksandras Lukašenka per pirmuosius ir kol kas paskutinius laisvus demokratinius rinkimus nepriklausomos Gudijos istorijoje. Būtent Laukašenka sugrąžino „Spalio revoliucijos šventę“.


Būtent tų rinkimų metu komunistus atstovavęs Vasilis Novikavas surinko vos daugiau nei 4% balsų. Įdomu, kad per paskutiniuosius du dešimtmečius Novikavas padarė mokslinę karjerą, nors ir neišsiskiriančią net Baltarusijos kontekste. Dar neseniai jis vadovavo Fizinės kultūros katedrai Baltarusijos valstybiniame universitete. Apskritai, per du dešimtmečius Lukašenkos sukurta valdžios vertikalė į savo tarpą sėkmingai kooptavo didžiąją baltarusių sovietinės nomenklatūros dalį. Vienu ryškiausiu tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra „nenuskandinamas“ Michailas Miasnikovičius, kuris, atrodo, spėjo užimti visas įmanomas nepriklausomos Baltarusijos pareigybes.


Visa tai įvertinus nereikia stebėtis, kad Baltarusija tiek daug dėmesio skiria praėjusios epochos reliktams. Tokia „inertiška“ atminties politika liko susiklosčiusios valdžios vertikalės prioritetu, pasižyminčiu polinkiu naudoti senus sovietinius metodus. Dar neseniai susidariusios sistemos pastovumas ir hermetiškumas kūrė iliuziją, kad iš apačios kylantis poreikis pokyčiams simbolinėje erdvėje yra minimalus. „Netinkamos“ atminties aktoriai buvo sąmoningai marginalizuojami, kas aiškiai gali būti matoma bandymuose memorializuoti sovietinių represijų aukų vietą Kurapatuose ir daugeliu kitų atvejų.


Tačiau grįžkime prie šventės. Baltarusijoje yra gatvių, aikščių ir net gyvenviečių, pavadintų Spalio revoliucijos garbei. Vis dėlto jokios ypatingos iškilmės lapkričio 7 dieną Baltarusijoje nevyksta. Dar daugiau, šiais metais galima laukti nedviprasmiško režimo požiūrio į šventę, kurios pavadinime yra žodis „revoliucija“. Tokiu būdu pirmoji ideologinė šventės prasmė yra pilnai išsemta. Į tai buvo atkreiptas dėmesys ir kitose posovietinėse šalyse. Pavyzdžiui, Rusijoje ją pakeitė Tautos vienybės diena su visiškai kita prasmine reikšme, nors diena liko išeiginė.


Nereikia perdėti, kad eiliniam Baltarusijos piliečiui lapkričio 7 diena pirmiausiai tėra papildoma išeiginė. Tą dieną miestų peizažą dažniausiai pagyvina nedidelės pagyvenusių žmonių grupės su raudonomis vėliavomis, kuriose pavaizduotas pjautuvas ir kūjis. Renkasi jie prie Lenino paminklų, kurių Baltarusijoje gausu. Akivaizdu, kad kasmet entuziastų gretos retėja dėl suprantamų biologinių priežasčių. Kokia gi Spalio revoliucijos šventės prasmė?


Spalio revoliucijos diena Lukašenkos režimui – tai portfelis be rankenos. Nepavyksta „šventės“ išmesti į istorijos šiukšlyną, nes tuomet iškyla klausimas apie santykį su visas baltarusių gyvenimo sritis persmelkusiu sovietiniu palikimu. Be to, pagal režimo logiką, ši diena yra savotiškas atskaitos taškas. Visos valstybės struktūros, tame tarpe jėgos – milicija, armija, KGB, savo istoriją pradeda nuo 1917 metų, taip parodant sovietinio laikotarpio perimamumą.


Lukašenka ne kartą sakė, kad per 20 metų nepavyko sukurti nors kiek paveikios valstybinės ideologijos. Jei nepavyksta sukurti kažko naujo, visuomet galima grįžti prie užmiršto seno. Beje, kultūrinis Baltarusijos kraštovaizdis padeda nepamiršti sovietinės praeities. Problema tik tame, kad šalyje išaugo nauja karta, kuri tos praeities neatsimena. Per paskutinius metus „sovietinis“ – žvelgiant iš režimo požiūrio taško – įgijo dar viena prasmę. Tai tapo viso, kas yra tautiška, antiteze. Gudus reikia priversti būti vieningais ir pamilti sovietinę realybę, net jei jie nejaučia tam jokios simpatijos.

Peržiūrų: 53