Atminties politika Gudijoje: naratyvai ir institucijos

Skiriamasis Baltarusijos atvejo bruožas yra nepaprastas politinės situacijos stabilumas pokomunistinių transformacijų fone (nors 2020 m. rugpjūtis verčia abejoti šia teze). Nuo palyginti trumpo 1991–1994 m. tranzitinio laikotarpio, faktinis prezidento statusas vis dar tebepriklauso Aleksandrui Lukašenkai. Tai nulemė didžiulę ir netgi perdėtą valstybės atminties politikos kontrolę. Pagrindinės istorinių žinių kūrimo institucijos yra pavaldžios valstybei, kuri skiria lojalius rektorius ir direktorius, o šie kartas nuo karto atlieka ideologinius valymus tarp eilinių darbuotojų.

1991 m. tapusi nepriklausoma Gudijos Respublika paveldėjo pagrindines mokslo ir švietimo institucijas iš Sovietų Sąjungos. Mokslinis darbas buvo organizuojamas per centralizuotą Baltarusijos SSR mokslų akademijos (vėliau pasivadinusios Baltarusijos nacionaline mokslų akademija) sistemą, suskirstytą į specializuotus institutus. Taigi Istorijos institutui teko atsakomybė už istorines žinias, o Švietimo ministerijai – vidurinio ir aukštojo mokslo kontrolė. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje kaip alternatyva buvo sukurti privatūs universitetai (tiesa, turėjo gauti valstybės licenciją), o daugelis valstybinių universitetų gavo tam tikrą autonomijos laipsnį. Tačiau kartu su Lukašenkos skatinama valdžios centralizacija buvo reguliuojama net ir ši sritis. Buvo nustatyta rektorių skyrimo tvarka, pagal kurią juos ėmė skirti prezidentas, ir tai gerokai susiaurino universitetų autonomiją.

Administracinės kontrolės griežtinimą skatino „kova už istorinę tiesą.“ Pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo Gudijoje vyravo Vidurio ir Rytų Europai būdingas tautinis pasakojimas, šlovinantis didvyrišką viduramžių praeitį (pirmiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį), kurį sekė ilgas tautinės priespaudos laikotarpis. Akademinių istorikų tarpe prioritetu buvo Gudijos valstybingumo ir etniškumo paieškos istorijoje: ilgos tautinės valstybės genealoginės linijos, kaip tautinio tapatumo formavimo pagrindo, kūrimas. Europietiško Gudijos istorijos charakterio akcentavimas taip pat reiškė galutinį atsiribojimą nuo Rusijos, neformaliai įgavusios Azijos valstybės statusą. Tautinis naratyvas pabrėžė nuolatinius karus su Rusijos valstybe, susiedamas Rusiją su barbariškumu ir vergove. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vertinama kaip tolerantiška teisinė valstybė, Europos kultūrinės ir politinės erdvės dalis. Taigi, buvo persvarstoma antikolonijinė praeitis. Visgi 1994 m. išrinktas prezidentas Aleksandras Lukašenka nustatė kitokius istorinės politikos prioritetus: orientuotis į integraciją su Rusija ir kurti teigiamą sovietinės praeities įvaizdį, kaip įrankį politinei masių paramai sutelkti. Tuo pačiu valstybinė istorijos versija pabrėžė Rusijos stačiatikių civilizacijos kultūrinė vienybę, neva patyrusią priespaudą ir prievartinę polonizaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje.

Remiantis tautiniu naratyvu, valstybingumo atkūrimą lėmė XX amžiaus pradžios tautinio atgimimo atstovų veikla. Jie 1918 metais sukūrė Gudijos Liaudies Respubliką, kuri po trumpo laiko nustojo egzistavusi spaudžiant sovietų ir lenkų valstybėms. Gudijos Liaudies Respublikos nepripažino kitos valstybės, tačiau bandymas sukurti savo valstybę įgavo didelę simbolinę reikšmę. Sovietinis laikotarpis asocijuotas su masinėmis represijomis prieš praktiškai visą tautinę demokratinę inteligentiją. Tačiau valstybiniame naratyve į sovietmetį žvelgiama išskirtinai pozityviai, didžiausią reikšmę skiriant „Didžiajam Tėvynės karui“, kurio metu nors ir patyrę didelių nuostolių, baltarusiai pademonstravo nepaprastą didvyriškumą. Ši paradigma dabartinę Baltarusijos valstybę skelbia teisėta sovietinio laikotarpio perėmėja, socialinio teisingumo ir karinio didvyriškumo tradicijų paveldėtoja. Baltarusijos žmonių drąsa Didžiojo Tėvynės karo metu tampa svarbiausiu prezidento Aleksandro Lukašenkos, kaip pagrindinio atminties saugotojo, legitimumo šaltiniu, o jo politiniai oponentai nuolat siejami su nacizmo kolaborantais.

Kaip jau minėta, svarbiausias viso Lukašenkos valdymo laikotarpio bruožas yra ideologinės kontrolės įtvirtinimas istorinių žinių kūrimo sferoje. Mokykliniai istorijos vadovėliai pirmą kartą buvo perrašyti 1996 m.; po to sekė ir universitetinių vadovėlių peržiūra. Kitas etapas buvo valstybės institucijų „išvalymas“ nuo politiškai nepatikimų dėstytojų ir mokslininkų. Istorikai, išdrįsę viešai kritikuoti valdantįjį režimą, buvo atleisti su „draudimu užsiimti savo profesija,“ t.y. neturėjimu galimybės įsidarbinti valstybiniuose mokslinių tyrimų institutuose ir universitetuose. Dauguma buvo priversti emigruoti arba palikti mokslo ir tyrimų sferą.

Istorijos valdininkai nustatė „nepatogias“ tyrimų temas, kurios neturėtų būti nagrinėjamos. Tai stalinistinės represijos ir Didžiojo Tėvynės karo aspektai, kurie netelpa į herojišką pasiaukojimo šabloną (bet kokia partizaninio judėjimo kritika priimama itin skaudžiai).

Ribojančių ir represinių priemonių rinkinys lėmė istorinės aplinkos ideologinį suskirstymą į „tautinius ir teismų istorikus“, pagal taiklų Rainerio Lindnerio apibrėžimą. Tiesą sakant, daugeliu atžvilgių toks skirstymas išlieka, nors situacija nebuvo ir nėra tik juoda ir balta. Nepaisant visų valymo ir drausminių priemonių, Lukašenkai ideologiškai lojalių istorinių institucijų sukūrimas buvo nesėkmingas. Valdžia priversta pasikliauti lojaliais valdininkais, o eiliniai istorikai dažniausiai atvirai remia tautinį naratyvą.

Visgi pasitraukimas iš valstybinių institucijų tapo didžiuliu smūgiu kritiškai ir tautiškai mąstantiems istorikams, nes nepriklausomi ištekliai yra itin riboti. Mokslinių tyrimų ir publikavimo veikla smarkiai susitraukė: nepriklausomi istoriniai žurnalai arba išnyko, arba sumažino periodiškumą.

Kalbant apie išorinę paramą, ilgalaikė ir kryptinga Lenkijos humanitarinė politika tapo reikšmingu fenomenu. Ji apima įvairias stipendijų programas jauniems ir profesionaliems istorikams bei kitiems humanitarinių mokslų tyrėjams. Skirtingai nei kitų šalių stipendijų programose, istorikai čia visada mėgavosi besąlygišku prioritetu. Taip susiklostė, kad dauguma aktyvių gudų istorikų yra sudalyvavę vienoje ar kitoje Lenkijos stipendijų programoje (tai dar labiau palengvina faktas, jog iš esmės nėra kalbos barjero). Tai tapo vienu svarbiausių veiksnių, skatinusių teigiamą gudų nacionalinio naratyvo kaitą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio atžvilgiu. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje lenkai kartu su rusais buvo suvokiami kaip pagrindiniai Gudijos valstybingumo priešai, o reakcija į vietos elito polonizaciją XVI–XVIII amžiuje visada buvo ypač aštri. Tačiau užmegzti ryšiai su lenkų istorikais ir pažintis su lenkų istoriografija šiuos priešiškus nusistatymus gerokai sušvelnino.

Tam tikrą laiko tarpą Europos humanitarinis universitetas (EHU) buvo vienu iš pagrindinių nepriklausomų istorikų centrų. Pirmuoju universiteto gyvavimo laikotarpiu istorija nebuvo tarp šios mokymo įstaigos prioritetų. 2005 m. Baltarusijoje uždarius universitetą ir priverstinai persikėlus į Lietuvą dėl politinių priežasčių, čia buvo atidaryta Istorijos katedra. EHU pavyko suburti žymius Gudijos istorikus, kurie buvo atleisti iš Baltarusijos valstybinių institucijų. Tačiau pamažu universitetą pradėjo draskyti vidiniai darbuotojų ir administracijos konfliktai, kilo problemų priimant studentus į Istorijos katedrą ir dėl to šis savarankiško istorinio gyvenimo centras pamažu pradėjo nykti.

Žvelgiant tarptautiniu mastu, Baltarusijos istorijos mokslas išlieka itin izoliuotas. Įtakos turi įvairių veiksnių derinys: tyčinė izoliacinė valstybės institucijų politika, tarptautinių mainų trūkumas ir menkos užsienio kalbų (išskyrus lenkų) žinios. Gudijos istorikai dažniausiai dalyvauja konferencijose tik kaimyninėse šalyse, o jų publikacijos beveik nežinomos už regiono ribų.

Taigi nepriklausomų istorikų veikla yra itin ribota. Kalbant apie akademinius tyrimus - jie praktiškai neegzistuoja. Nepaisant to, vyksta perėjimas prie darbo su masine auditorija.

Žurnalo „Mūsų istorija“(Наша Гісторыя), kurio pirmasis numeris pasirodė 2018 m., sukūrimas liudijo naujos eros pradžią. Tai buvo visiškai naujas formatas Gudijoje – mėnesinis žurnalas, leidžiamas ant blizgaus popieriaus, gerai sumaketuotas ir skirtas plačiajai auditorijai (tiražas apie 5000 egzempliorių). Leidinys nuolat pritraukia rimtus autorius – profesionalius istorikus. Straipsniai rašomi populiariu stiliumi, tačiau išsaugomi moksliškumo principai. Žurnalas tebėra atsidavęs tautiniam istoriniam pasakojimui ir pastebimai pereina į XX amžiaus istoriją, kuri labiausiai ir domina auditoriją. Tuo pat metu atmetamos griežtos antisovietinės temos, būdingos XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžiai.

Tuo tarpu reikšmingi pokyčiai įvyko ir oficialioje valstybės istorinėje politikoje. XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje Lukašenka perėjo nuo besąlygiško lojalumo Rusijai prie bandymų sukurti Baltarusijos valstybinę ideologiją, kuri būtų palanki suvereniteto išsaugojimui ir vidinio legitimumo stiprinimui. Tai baigėsi svarbiu valstybės istorinio naratyvo pasikeitimu, kurį pastebėjo toli gražu ne visi ekspertai. Iki tol Kijevo Rusios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiai buvo nagrinėjami per Rytų slavų tautų vienybės paradigmą. Tačiau šį požiūrį pakeitė „ilgalaikė genealogija,“ kuri į praeitį žiūri per nuoseklų Gudijos valstybingumo formavimąsi. Pagal tokį modelį Polocko Kunigaikštystė (X–XIII a.) įgyjo nepriklausomos valstybės bruožų, pabrėžiamas etninio gudų elemento vyravimas LDK istorijoje.

Negalima teigti, kad oficiali Baltarusijos valdžia tiesiog perėmė XX amžiaus pabaigoje besiformavusį tautinį naratyvą, nors apeliavimas į viduramžių valstybingumą yra svarbiausias jo elementas. Esminis skirtumas yra tas, kad tautinis naratyvas kuriamas aplink tautos sampratą, o tai gerokai padidina tokių komponentų, kaip gimtosios kalbos atgaivinimas ir tautos lyderių kultas (žymių šviesuolių-veikėjų) svarbą, be to, kuriamas ryškus kontrastas su priešiškais kaimynais, opnuojančiais tautinė tapatybei. Baltarusijos oficialusis istorinis pasakojimas remiasi etatizmo samprata, kurioje didžiausią reikšmę turi teritorijos ir valstybės institucijų tęstinumas. Kalbos klausimas tampa antraeilis, šviesuolius keičia valstybės pareigūnai (nuo kunigaikščių iki Baltarusijos komunistų partijos vadovybės), labai pastebimas tampa noras ištrinti ir retušuoti prieštaringus istorinių santykių su kaimynais puslapius.

Šis lūžis istoriniame pasakojime įvyko dėl dviejų veiksnių derinio. Pirmiausia, po 2014 m. „Krymo pavasario“ augo įtampa Baltarusijos ir Rusijos santykiuose ir Baltarusijos valdžia pradėjo daug daugiau dėmesio skirti simbolinei ir humanitarinei erdvei. Su Sovietų Sąjungos ir Rusijos ideologija susijusi „Šventojo Jurgio juosta“ buvo praktiškai uždrausta, o „Nemirtingojo pulko“ veikla marginalizuota. Taigi Rusijoje inicijuotos simbolinės Didžiojo Tėvynės karo atminimo apraiškos Baltarusijos valdžios buvo vertinamos neigiamai ir interpretuojamos kaip minkštosios galios priemonės, skirtos sukurti bendrą kultūrinę ir politinę erdvę. Tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip tinkama, dabar tapo įtartina. Kartu atrodė, kad reikia stipresnės tautinės tapatybės versijos, lyginant su anksčiau sukonstruotąja, o tam būtinas integruotas istorinis naratyvas. Ankstesnė istorinės atminties versija, pagrįsta tik pergale Didžiajame Tėvynės kare, nebeatitinko naujų reikalavimų, kadangi ji siekė įtvirtinti Baltarusiją post-sovietinėje erdvėje, tiesioginės Rusijos įtakos zonoje. Tad nuorodos į ankstyvuosius viduramžius, pasiskolintos iš tautinio naratyvo, pasirodė kaip teisingiausias kompromisinis variantas, neerzinantis Rusijos ir kartu turintis potencialą kurti istorinę atmintį, kuri atskirtų gudus nuo jų rytinių kaimynų.

Apibendrinant. Išskirtinis Gudijos bruožas tarp regiono šalių yra milžiniška valstybės kontrolė istorinių žinių kūrimo atžvilgiu. Ji pasiekta dėl sovietinių institucijų – Istorijos instituto ir valstybinių universitetų – išsaugojimo. Tai leidžia lengvai sukurti ir skleisti tokias istorines žinias, kurios yra pritaikytos Lukašenkos politiniams interesams. Kritikos balsai yra išstumiami iš valstybės kontroliuojamo lauko į erdvę, kurios ištekliai itin riboti. Svarbi pastarųjų metų tendencija – Gudijos visuomenės saviorganizacijos augimas, leidžiantis kurti naujas istorinių žinių kūrimo formas, kuriose tautinis pasakojimas atgimsta į naujas komercines ir visuomenei lengviau suprantamas formas.

Vertė Rimantė Jaugėnaitė

The text in the original language