• Pavel Ablamski

Ar Gudijoje yra regioninių skirtumų?


Photo 182180654 © Nadzeya Dzehtsiarova | Dreamstime.com
Polesė

Daugumai žmonių, kurie Gudiją stebi iš išorės, šis kraštas atrodo kaip posovietinės Rumšiškės, kur į akis krenta visuotinė švara, o kiekvieno miesto centrinėje aikštėje stovi paminklas Leninui. Kartu, pagal Europos mastelius, Gudija yra vidutinio dydžio šalis ir tai savaime lemia vienokius ar kitokius regioninius skirtumus. Jie ne tokie akivaizdūs kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje, kur jau tradicine yra tapusi Rytų ir Vakarų priešprieša. Problema yra tame, kad autoritarinių režimų prigimtis visuomet veržiasi unifikacijos ir centralizacijos link.


Regioninės problemos požiūriu, dabartinis Baltarusijos režimas nėra išimtis. Užtenka paminėti nuolat besitęsiančią „antilenkišką kampaniją“. Gudijoje gyvena nemenka lenkų mažuma: vien oficialiais duomenimis jų suskaičiuojama apie 300 000. Tarp kitko, Lenkijoje jau yra nusistovėjusi tradicija kiekvieną kataliką laikyti lenku. Remiantis tokia interpretacija, kai kuriuose lenkiškuose šaltiniuose galima aptikti informacijos, jog Gudijoje gali gyventi daugiau kaip milijonas lenkų. Tokia nuomonė, suprantama, yra perdėta ir traktuotina kaip grubus supaprastinimas. Vis dėlto kai kuriuose Lietuvos ir Lenkijos pasienio rajonuose lenkai sudaro absoliučią daugumą gyventojų.


Ankstesniais metais Lukašenka skelbėsi esąs savotišku tarpnacionlinės ir tarpkonfesinės taikos garantu, tvirtino išsprendęs visas „lenkų ir katalikų“ problemas Gudijoje. Tačiau 2020 metais iš rankovės ištrauktos iš anksto paruoštos „lenko kortos“ ir – pagal režimo versiją – Gardine masiškai pasirodė lenkiškos balta–raudona vėliavos. Nėra jokios abejonės, kad per šimtmečius susiklostęs vakarų Gudijos sociokultūrinis landšaftas yra instrumentiniu būdu režimo naudojamas sprendžiant vidaus ir užsienio politikos uždavinius.

Tarp kitko, Gudijoje yra regionas, kuris nuolat traukia įvairių šalių etnografų, istorikų ir lingvistų dėmesį. Tai – Polesė. Labai sunku apibrėžti natūralias Polesės ribas. Pačia plačiausia prasme, Polesė yra keturių šalių teritorijoje – pirmiausiai, Gudijoje ir Ukrainoje, dalinai Lenkijoje ir Rusijoje. Lenkijos Polesę įprasta geografiškai dalinti į rytų ir vakarų. Būtent rytinėje Polesės dalyje vyksta Ivano Mieležo romano „Žmonės pelkėse“ veiksmas. Šis kūrinys tapo savotišku „Polesės epu“, gudų klasikinės literatūros ir privalomosios mokyklinės programos dalimi. Egzistuoja nuomonė, kad „žmonės pelkėse“ – tai pakankamai talpi metafora, kuria aprašomas gudų nacionalinis charakteris. Nepereinamos pelkės, kur žmogus kiekvieną dieną kovoja su gamta dėl savo išlikimo, tapo vizitine Polesės kortele.

Neoficialia Polesės sostine yra laikomas Pinskas. Gali būti, jog taip atsitiko todėl, kad tarpukariu vakarų Polesė buvo Lenkijos sudėtyje. Pradžioje Pinskas turėjo tapti suformuotos Polesės vaivadijos sostine. Tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti, nes miestą buvo sunku pasiekti dėl infrastruktūros problemų. Čia nebuvo kelių su tvirta danga. Vietiniai polešiukai, pavyzdžiui, dažniausiai į turgų Pinske vykdavo vandeniu, savo prekes pardavinėjo tiesiai iš valčių.

Lenkų valdžia tarpukariu Polesėje vykdė savotišką regioninę politiką. Buvo akcentuojamas tradicinio gyvenimo būdo išlaikymas ir vystymas to, ką šiandien mes vadiname agroturizmu. To laiko publicistikoje dažnai buvo rašoma apie „Polesės džiungles“, esančias vos 200 km į rytus nuo Varšuvos. Pinske buvo įkurtas Polesės muziejus. Po Antrojo pasaulinio karo atėję sovietai ant jo bazės įsteigė Baltarusijos Polesės muziejų Pinske.


XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje aktyviai propaguota idėja, kad polešiukai yra unikali etninė grupė, skirtinga nuo gudų ir ukrainiečių. Lenkų administracija stengėsi blokuoti gudų ir ukrainiečių tautinių judėjimų aktyvistų veiklą Polesėje. Vietinių gyventojų polonizacija, kad ir labai paviršutiniška, buvo vienas iš Lenkijos valstybės prioritetų šiose žemėse. Sėkmingos asimiliacijos pavyzdžiai dažniausiai būdavo lydimi modernizacijos projektų. Vis dėlto lenkų administracijai nesisekė eiti šiuo keliu: ji neturėjo galimybių rimtai investuoti į regioną, nors kartkartėmis pasigirsdavo garsių lozungų apie Polesės pelkių pavertimą „naująja Olandija“.

Du Lenkijos valdžios dešimtmečiai – tai ne modernizacijos, bet atskiro Polesės regiono su savo nepakartojama specifika istorija. Sovietinės valdžios laikotarpis buvo savotiška antitezė lenkiškajam pasakojimui apie šį kraštą. Po Antrojo pasaulinio karo atėjusi sovietinė valdžia aktyviai ėmėsi krašto melioracijos. Jos pasekmės, susijusios su įtaka gamtai ir vietinei kultūrai, šiandien vis dar nėra iki galo ištirtos. Neišspręsti savitos etninės polešiukų grupės egzistavimo klausimai buvo užkonservuoti iki pat perestroikos pradžios sovietinių laikų pabaigoje XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.


Tuomet Polesėje atsirado autonominis judėjimas, kuris siekė išskirti atskirą vakarų Polesės kalbą ir pasiekti, kad vietos gyventojai būtų pripažinti atskira tauta. Judėjimo lyderiu tapo Mykola Šeliahovičius, vienas iš savotiško autonomistų spaudos organo – laikraščio Zbudinnia (Prabudimas) – redaktorių. Trumpam laikotarpiui polešiukų projektas subūrė dalį inteligentijos, kilusios iš pietvakarių Gudijos. Zbudinnia puslapiuose, pavyzdžiui, reiškėsi Valierijus Kalinoŭskis, šiandien vienas svarbiausių gudų žurnalistų Laisvės radijuje.

Polesės autonominio judėjimo saulėlydis chronologiškai sutapo su Aliaksandro Lukašenkos išrinkimu į prezidento postą. Tačiau nepanašu, kad tai buvo pagrindinė nesėkmės priežastis. Kaip dabar yra madinga sakyti, šis projektas pasirodė per daug modernus. Mykola Šeliahovičius pradėjo aktyviai propaguoti taip vadinamąją „jotvingių teoriją“, kurios esmė – baltiški polešiukų kultūros ir istorijos pradai. Jo konstruojama vakarų polešiukų kalba pilna įvairių archaizmų ir neologizmų. Tarp kitko, kai kurie stebėtojai nuo pat pradžių šiame judėjime matė sovietinių saugumo tarnybų ir „Maskvos ranką“, kurių tikslas buvo skatinti įvairių tipų separatistinius judėjimus buvusiose respublikose. Vis dėlto charakteringas bruožas čia yra kitas – tautiniai projektai, panašūs į vakarų polešiukų, dažniausiai atsiranda arba atgimsta tada, kai keičiasi režimai arba net ištisos istorinės epochos.

Peržiūrų: 63