• Pavel Ablamski

2021 m. sausis. Ledo ritulys, Visuotinis liaudies suvažiavimas ir vėliavos uždraudimo planai


Iliustracijoje: Lukašenka prisiekia prie balta–raudona–balta vėliavos (1994)

Paimta iš svoboda.org


Pasitvirtino daugybė praėjusių metų prognozių. Viena iš jų - Tarptautinė ledo ritulio federacija paskelbė apie 2021 metų Pasaulio čempionato perkėlimą iš Minsko. Nepadėjo net draugiški Lukašenkos ir federacijos prezidento René Faselio santykiai. Simboliška, kad šis sporto funkcionierius „užsisėdėjo“ savo pareigybėse jau 26 metus - lygiai tiek, kiek pats Lukašenka. Baltarusijos propaganda stengėsi parodyti Faselį kaip kokį Lukašenkos klientą, sugebantį išspręsti visus klausimus. Nesėkmę ypač išryškino fonas: Tarptautinė ledo ritulio federacija paskelbė savo verdiktą perkelti čempionatą (argumentuota saugumo sumetimais) iš karto po Faselio išvykimo iš Minsko. Galimas dalykas, jog funkcionieriaus atvykimas buvo susijęs su noru bent kažkiek padėti Lukašenkos režimui. Tarp kitko, Faselis pareiškė, kad Baltarusija galės rengti pasaulio čempionatą ateityje, tiesa, labai neapibrėžtoje. Svarbų vaidmenį čempionato atšaukime suvaidino pagrindiniai renginio rėmėjai, tokie kaip „Nivea“ ir „Škoda“, kurie paskelbė neremsiantys čempionato, jei jis vyks Minske.


Baltarusiška 2021 metų Pasaulio ledo ritulio čempionato dalis buvo paskirta Latvijai, kuri, susiklosčius tokiai situacijai, tapo vienintele turnyro šeimininke. Buvo ir kitų variantų, pavyzdžiui, Danija ir Slovakija buvo pasirengusios priimti Minske suplanuotus renginius. Apie norą organizuoti čempionatą pareiškė ir Lietuva, tačiau šis pareiškimas greičiau priminė oficialaus Minsko trollinimą, nei realų pasiūlymą.


Ką Lukašenkos režimui reiškia čempionato perkėlimas iš Minsko? Turint galvoje ypatingą baltarusių valdžios santykį su ledo rituliu – tai neabejotinai dar vienas smūgis per jau ir taip sugadintą įvaizdį. Tuo pačiu oficialiam Minskui buvo pasakyta, kad Lukašenka galutinai prarado legitimumą tarptautinėje arenoje ir šalies viduje. Be to, tai Vakarų signalas Rusijai, žodžiais vis dar remiančiai baltarusių režimą. Augančios Europos Sąjungos ir JAV sankcijos Minskui objektyviai didina Lukašenkos režimo „toksiškumą“ Kremliui, kuris, savo ruožtu, nuolat primena apie taip vadinamos „konstitucijos reformos“ organizavimo būtinybę. Vis didėjanti tarptautinė Baltarusijos izoliacija ir akivaizdus Lukašenkos negebėjimas derėtis perspektyvoje gali atvesti į situaciją, kai „Gudijos klausimas“ taps platesnės dienotvarkės dalimi, numatančia tam tikrus susitarimus tarp Rusijos ir Vakarų.


Tuo tarpu baltarusių valdžios vertikalė bando sukurti kažkokio dialogo su visuomene iliuziją, sušaukdama taip vadinamą Visos Baltarusijos liaudies suvažiavimą, numatytą vasario 11-12 d. Minske. Atrodys neįtikinamai ir su minimaliu kiekiu improvizacijos. Akivaizdu, kad į suvažiavimą bus pasiųsti „patikrinti kadrai“. „Konstruktyvios opozicijos“ vaidmuo bus patikėtas visiškai save diskreditavusiems veikėjams, tokiems kaip Hanna Kanapackaja.


Pastaraisiais mėnesiais besitęsianti legitimumo krizė šalies viduje rimtai sustiprino Lukašenkos režimo priklausomybę nuo jėgos struktūrų. Atrodo, kad valdžia turi rimtų baimių, kad protestinis gudų visuomenės aktyvumas, nusilpęs žiemą, gali atsinaujinti pačiu artimiausiu laiku. Dabartinėmis sąlygomis rimtą mobilizuojantį potencialą turi dvi datos: kovo 25 d. – Gudijos Liaudies Respublikos paskelbimo diena (atitinka mūsų vasario 16-ąją) ir balandžio 26 d. – „Černobylio kelias“.


Panašu, kad jėgos struktūros pasikliauja prevenciniu protestų slopinimu. Šiame kontekste reikia kalbėti apie naujausią Generalinės prokuratūros iniciatyvą balta–raudona–balta vėliavą pripažinti ekstremistiniu simboliu. Jeigu toks drakoniškas įstatymas bus priimtas, galima neabejoti, kad Lukašenkos dvaro istorikai įvykdys dar vieną užsakymą ir pagrįs „ekstremistinį“ tautinės vėliavos turinį. Artimiausiu metu mes turėtume išvysti dar vieną propagandinės kampanijos seriją, siekiančią šią vėliavą susieti su Antrojo pasaulinio karo laikų „policininkais ir kolaborantais“. Reikia pastebėti, kad 2014 m. Rusijos baudžiamajame kodekse yra straipsnis apie „nacizmo reabilitaciją.“ Žinant kontekstą, nepanašu, kad Minskas išradinės dviratį, veikiausiai tiesiog perims rusų patirtį.


Esamoje situacijoje valstybinės propagandos efektyvumas artėja link nulio. Svarbu suvokti, kad per paskutinį pusmetį balta–raudona–balta vėliava patyrė esminę transformaciją nuo tautiškai orientuotos opozicijos simbolio iki labai plačios permainų šalininkų grupės vėliavos. Pastarasis teiginys lengvai pagrindžiamas skaičiais. Vos per kelias dienas peticiją prieš vėliavos uždraudimą pasirašė daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių.


Naujausioje istorijoje sunku rasti atvejį, kai įstatymų lygmenyje uždraudžiama naudoti simboliką, anksčiau turėjusią valstybinį statusą. Išimtis yra nacistinės Vokietijos laikų ženklai, tačiau tai labai specifinis atvejis. Reikia prisiminti, kad balta–raudona–balta buvo oficiali Gudijos vėliava 1991–1995 metais ir būtent po šia vėliava tapdamas prezidentu prisiekė Aliaksandras Lukašenka. Iš tikrųjų, vėliavos uždraudimas pasitarnaus jos sakralizacijai ir tai neabejotinai padidins jos reikšmę tame Gudijos visuomenės segmente, kuris anksčiau nelaikė valstybinės simbolikos tokia svarbia.

Peržiūrų: 28