Gudijos revoliucija. Ketvirtoji savaitė: 2020.08.31-09.06


"Nulaužta" Baltarusijos Vidaus Reikalų Ministerijos svetainė. Nasha Niva iliustracija.

Pirmosios trys revoliucijos savaitės parodė, kad Gudijos žmonės tikrai nori permainų ir, bent jau kol kas, neatsirado jėga, kuri galėtų juos sustabdyti. Tiesa, režimas irgi nebuvo pėsčias, todėl opozicijai nepavyko pasiekti realios dvivaldystės. Protestuotojai nuolat rengdavo mitingus, eitynes ir kitokias akcijas įvairiose šalies vietose, o tarp svarbiausių veikų gali būti paminėti šimtatūkstantiniai mitingai Minske sekmadieniais, tūkstantiniai mitingai sostinės Nepriklausomybės aikštėje, streikai stambiausiose įmonėse ir Koordinacinės Tarybos įkūrimas. Lukašenka į tai atsakė įvairiomis represijomis – sumušimais, kankinimais, kalinimais, provokacijomis, pro-valstybiniais mitingais, opozicijos lyderių trėmimais iš šalies ir net pavienių demonstrantų nužudymais. Be to, visiškai ignoruodamas bet kokius opozicijos ir Vakarų valstybių kvietimus pokalbiams, jis prisišliejo prie Putino, reikalaudamas dėmesio ir pagalbos.


Į ketvirtąją savaitę revoliucionieriai įžengė su tvirta viltimi anksčiau ar vėliau pasiekti pergalę ir su studentų neramumus žadančia naujų mokslo metų pradžia.


Svarbiausi įvykiai: nuo 23-ios iki 29-os protestų dienos


Kaip ir buvo tikėtasi, naujų mokslo metų pradžia davė revoliucijai papildomą impulsą. Siekdama užbėgti įvykiams už akių, rugsėjo 1 d. valdžia į mokyklas pasiuntė milicijos pareigūnus, kurie pasakojo apie sankcijas ir bausmes protestų dalyviams, o norėdami pasirodyti „draugiškais,“ leido vaikams pažaisti su ginklais ir mušimui skirtomis lazdomis. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausias nepasitenkinimas kilo studentijos tarpe. Jau rugsėjo 1 d. Minsko studentija surengė eitynes, kurias buvo bandoma stabdyti, o žygiuojančias tūkstantines kolonas skaldyti OMON’o ir milicijos pajėgomis. Penktadienį įvyko tam tikra pirmosios savaitės kulminacija – į Minsko kalbų universitetą įsiveržė jėgos struktūrų žmonės ir suėmė pastato fojė besiburiavusius ir tautines dainas dainavusius studentus. Toks brutalus ir niekaip nepateisinamas žingsnis dar labiau konsolidavo jaunuomenę. Studentai su plakatais rankose išėjo į gatves garsiai reikalaudami kolegų paleidimo ir smurto nutraukimo. Netrukus su jais ėmė solidarizuotis kitos aukštosios mokyklos. Nepasitenkinimas nenuslūgo iki šiol. Svarbi detalė – studentus mitinguose palaiko dėstytojai.


Lukašenka, kaip visuomet, veikė keliais frontais. Pirma, vis dažniau ir brutaliau naudojama pavienių demonstrantų suėmimo taktika. Gaudomi toliau nuo protesto kolonų „atsilikę“ asmenys. Jie sumušami, kišami į nedidelius autobusiukus ir kažkur išvežami. Giminaičiai ilgai negali sužinoti, kur dingo jų sūnus ar brolis. Tiesa, ne vieną kartą praeiviams pavykdavo „atmušti“ aukas nuo tokių užpuolikų. Be to, pastebėta, kad moterų ir merginų atžvilgiu smurto stengiamasi nenaudoti, todėl priartėjus OMON’o kariams, neretai jos glaudžiu ratu apsupa vaikinus, taip neleisdamos jų suimti. Svarbu pastebėti, kad žmones suiminėja ne tik uniformuotieji pareigūnai, bet ir civiliais apsirengusieji. Tokių atvejų, kai iš niekur nieko išdygusi tamsiai apsirengusių kaukėtų ginkluotų žmonių grupė, pagavusi ir primušusi savo kelyje pasitaikiusius pavienius žmones, kiša juos į juodą autobusiuką, pasitaiko vis dažniau.


Antras dalykas, kurį Lukašenka šią savaitę ypač pamėgo – Koordinacinės Tarybos narių persekiojimas. Viena iš septynių prezidiumo narių – Olga Kovalkova – buvo suimta ir priversta išvykti į Lenkiją. Jai duotas pasirinkimas: arba likti kalėjime, arba emigruoti. Panašus ultimatumas pateiktas jos kolegai Pavelui Latuškai, kuris slapta išvyko į Lenkiją ir dabar turi problemų dėl grįžimo. Nuolat vyksta eilinių Tarybos narių suėmimai ir trumpalaikiai įkalinimai. Taip pat reikėtų paminėti ir Minsko-Mogiliovo arkivyskupo metropolito Tadeušo Kandrusievičaus atvejį. Trumpam išvykęs į Lenkiją, jis savaitės pradžioje nebuvo įleistas į Baltarusiją, nors yra šios valstybės pilietis.


Galima išskirti dar ir trečią Lukašenkos veiklos kryptį – nuolatinis bendravimas su Putinu. Savaitės viduryje įvyko Baltarusijos užsienio reikalų ministro vizitas Maskvoje, o kitą dieną (rugsėjo 3) – Rusijos ministras pirmininkas atvyko į Minską. Lukašenka pačiais įvairiausiais būdais stengiasi parodyti, jog Putinas ir Rusija jam labai svarbūs, ir kad šie negali be jo gyventi. Nerdamasis iš kailio, jis netgi pateikė kažkokiame Minsko kabinete sukurtą neva autentišką Vokietijos ir Lenkijos specialių tarnybų pokalbį, kuris bando reabilituoti Rusijos opozicionieriaus Navalno nunuodijimu kaltinamą Maskvą.


Nepaisant Lukašenkos bandymų palaužti protestus, jie neslopsta. Kas dieną Minske rengiami mitingai, eitynės ir solidarumo grandinės, nusitęsiančios ištisus kilometrus. Panašūs dalykai nuolat organizuojami dar dešimtyse kitų Gudijos miestų. Sekmadienį (rugpjūčio 30 d.) sostinėje vėl įvyko milžiniškas protesto mitingas, kuriame dalyvavo keli šimtai tūkstančių asmenų. Šio renginio metu, kaip ir ankstesniais sekmadieniais, į sostinę buvo sutrauktos karinės pajėgos, o milicija ir OMON’as statė užtvarus ir visaip bandė sutrukdyti tūkstantinių žmonių kolonų judėjimą. Greta viso to, dar aktyvesni tapo merginų ir moterų mitingai. Apsivilkusios baltai ir nešinos gėlėmis jos, kaip ir pirmąją revoliucijos savaitę, vaikščiojo miestų, ypač Minsko, gatvėmis. Reikia pastebėti, kad protestai vis dar lieka iš esmės decentralizuoti. Matosi, kad sparčiai konsoliduojasi ir kuriasi naujos lokalios bendruomenės, kurios kelia vėliavas ir rengia lokalius mitingus savo gyvenamuosiuose rajonuose. Tam netgi sukurta ir paleista speciali interneto svetainė, susisteminusi šį reiškinį: http://dze.chat . Valdžia visokiais būdais kovoja su balta-raudona-balta vėliavų manija, jų nuimti nuolat siunčiami pareigūnai, tačiau šios neformalios bendruomenės nesunkiai pagamina naujas ir vėl iškelia virš savo namų.


Šią savaitę protestų judėjimai įgavo dar daugiau palaikymo iš IT sferos darbuotojų. Šie nuo pat pirmosios revoliucijos savaitės noriai palaikė protestą ir net sukūrė fondą nukentėjusiems remti. Viena iš aktyviausių šiame reikale buvo Panda Doc kompanija. Jos lyderį šią savaitę suėmė. Tai sukėlė papildomus protestus, ir valdžiai, greta daugelio kitų, teko suiminėti gatvėmis vaikštančius pandomis apsirengusius jaunuolius. Savaitės pabaigoje reikalas tapo dar rimtesniu, nes Gudijos programuotojai, kuriais Lukašenka taip didžiavosi, paskelbė partizaninį karą ir viena pirmųjų „krito“ Vidaus Reikalų Ministerijos interneto svetainė (iliustracija viršuje).


Kas bus toliau?


Tarptautinė Baltarusijos padėtis darosi vis dramatiškesnė. Europos Sąjunga paskelbė sankcijas pavieniams diktatoriaus aplinkos žmonėms, bet svarbiausia, kad laikosi nutarimo dėl rinkimų nepripažinimo ir Lukašenkos valdžios neteisėtumo. Lietuvos, Baltijos ir kitų kaimyninių ES šalių pozicija šiuo klausimu išlieka labai griežta ir nuosekli.


Rusijos faktorius gerokai painesnis. Remiantis Andrėjaus Kazakievičaus įžvalgomis, atrodo, kad Lukašenka yra pasiryžęs atiduoti bet ką: pasirašyti gilesnės integracijos sutartis, parduoti dar neprivatizuotus objektus, aukoti suverenitetą, pripažinti Krymą bei Abchaziją ir t.t. Mainais jis laukia paramos, bet pirmiausia ne karinės (nors ji irgi gali būti reikalinga), o finansinės. Per savo valdymo metus Lukašenka padarė labai daug, kad Baltarusijos ekonomika būtų nekonkurencinga ir reikalautų nuolatinių dotacijų. Lukašenka taip ir nėra suformulavęs racionalios ir aiškios ūkio pertvarkymo strategijos, o paskutinėmis savaitėmis verslo atžvilgiu, ir ypač IT sferai, vykdomos represijos situaciją dar labiau pablogino. Faktiškai, nekenčiamo diktatoriaus, kuris valdo ekonomiškai nustekentą šalį, palaikymas Rusijai atsieitų 3-5 milijardus eurų kasmet (maždaug tokia suma Baltarusija buvo remiama iki šiol), o gal net gerokai daugiau, ir visai neaišku, ar Putinas tikrai yra tam pasiruošęs. Neaišku, kiek pastangų Rusijai gali kainuoti su nelegitimiu diktatoriumi sudarytų sutarčių įteisinimas tarptautiniu mastu. Be to, išlieka didelė grėsmė, kad neramumai Gudijoje persimes į pačią Rusiją ir ims grėsti ten esančio režimo pamatams. Kad ir kaip skaičiuotume, Putinui neapsimoka palaikyti Lukašenką. Tai per silpnas, per daug ekonominių ir politinių resursų reikalaujantis partneris, kurio palaikymas toli gražu negarantuoja strateginių tikslų įgyvendinimo. Galbūt racionaliausia būtų paskatinti valdžios perdavimą ir paremti pro-rusiškų, nuo Lukašenkos nepriklausomų, jėgų įsigalėjimą. Tačiau čia iškyla labai daug sunkiai prognozuojamų veiksnių: kiek toli savo valdžios išlaikyme gali eiti Lukašenka, kiek stipri ir pro-Vakarietiška pasirodys opozicija, kaip reaguos piliečių dauguma, ką darys Vakarų šalys ir t.t.

© 2017-2020 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas