Gudijos revoliucija. Pirma savaitė: 2020.08.09-16

Kodėl viskas prasidėjo?

Lukašenka gudus laikė kvaila bejėgių baudžiauninkų minia ir gyvulių banda, kuri nesugeba daryti savarankiškų sprendimų. Draudė jiems dalyvauti savivaldoje ir bet kokioje politikoje, o jei kas nepaklusdavo – bausdavo kūno bausmėmis ir net žudydavo. Atvirai ir įžūliai melavo. Buvo įsijautęs į griežto tėvo – gyvenusio viduramžiais ir netiktai atsiradusio XXI amžiuje – rolę ir nuoširdžiai tikėjo principu: muša, reiškia myli. Sukoncentravęs visą valdžią ir atsakomybę savo asmenyje, jis sukūrė ir išplėtojo valdžios vertikalę, paremtą brutalia jėga. Taip truko 26 metus.

Akivaizdu, kad būtent dabar trūko žmonių kantrybė ir jie išėjo į gatves. Svarbiausiu tiesioginiu dirgikliu tapo rugpjūčio 9 d. Prezidento rinkimai. Priešrinkiminė kampanija aiškiai parodė, kad Lukašenka neturi daugumos paramos. Nors jam pavyko jėgos ir melo pagalba sudoroti pagrindinius konkurentus, tačiau nepasitenkinimas buvo toks didelis, kad žmonės susibūrė aplink tris niekuomet neplanavusias ir net nemąsčiusias apie politinę veiklą moteris, vedamas Sviаtlanos Cichanoŭskajos. Tai buvo vienintelė opozicijos atstovė, kuri oficialiai balotiravosi į prezidentus. Kai buvo paskelbta, kad už Lukašenką balsavo 80% rinkėjų ir tik 10% už Cichanoŭskąją niekas, net ištikimiausi diktatoriaus šalininkai, nepatikėjo tokiais skaičiais.

Pirma naktis

Akivaizdu, kad valdžia rinkimų dieną laukė protestų bangos, todėl nuo pietų Gudijoje buvo atjungtas internetas. Tris dienas – iki pat 12 d. ryto – neįmanoma buvo atsiskaityti banko kortelėmis, bendrauti internetu, gauti operatyvias žinias ir t.t. Tačiau žmonės vienas su kitu susisiekdavo telefonu, o dar tą patį vakarą išmoko apeiti blokadą ir prisijungti prie Telegram kanalų. Vis dėl to, šiuos technologinius triukus buvo įvaldę toli gražu ne visi.

Cichanoŭskajos štabas pakvietė žmones budėti prie savo rinkimų apylinkių, kurios pradėjo užsidarinėti rugpjūčio 9 d. apie 20.00 val. Tik kelios dešimtys jų (iš daugybės tūkstančių) paskelbė sąžiningus rezultatus, kuriuose matėsi aiški Cichanoŭskajos pergalė. Kitos apylinkės visai nepaskelbė jokių rezultatų tą vakarą, arba išdrįso viešai paskelbti sufalsifikuotus. Daug rinkiminių komisijų iš „darbo vietos“ turėjo evakuotis su milicijos ir OMON (Specialios paskirties milicijos daliniai) pagalba.

Naktį žmonės pradėjo koncentruotis įvairiuose Gudijos miestuose ir skirtingose Minsko dalyse. Didžiausias susibūrimas įvyko prie „Stelos“ – Didžiojo Tėvynės karo muziejaus Nugalėtojų prospekte. Žmonės spietėsi greta esančiame Mašerovo prospekte, o taip pat Nugalėtojų prospekte iki pat Lenino ir Niamihos gatvių. Tikriausiai, Stela buvo pasirinkta todėl, kad tai atvira vieta palyginus netoli nuo centro, kur nėra lengva į kampą įsprausti dideles protestuotojų grupes. Vaikomų ir į mažas frakcijas suskaldytų demonstrantų likučiai galų gale, apie 2–3 val. nakties, buvo užspiesti siauroje miesto centre esančioje gatvelėje „Lieninhradskaja“.

Į protestų vietas buvo sutrauktos didelės specialios milicijos ir kitų jėgos struktūrų pajėgos, kurios naudojo šviesos-garso granatas ir šaudė į protestuotojus guminėmis kulkomis. Internete – daugiausiai Telegram kanaluose – iš karto pradėjo plisti video vaizdai apie susidorojimus su demonstrantais. Šie buvo žiauriai mušami, tempiami į sulaikymui skirtus sunkvežimius ir vežami į specialius kalėjimus – Akresciną ir Žodziną. Jau pirmą naktį ten pakliuvo apie 3000 protestuotojų.

Antra naktis

Diena prasidėjo įprastai – per naktį buvo sutvarkyti visi neramumų pėdsakai. Internetas neveikė, tačiau žmonės daugiau mažiau nutuokė apie nakties susidorojimus, kurie vyko ne tik Minske, bet keliose dešimtyse kitų didelių ir mažų Gudijos miestų.

Vakare grupės žmonių ėmė rinktis kiek toliau nuo centro esančiuose gyvenamuosiuose rajonuose. Didžiausia koncentracija buvo šalia metro Puškinskaja ir Surhanavo gatvėje, šalia prekybos centro „Ryga.“ OMON ir kitos pajėgos iš karto gausiai ėmė naudoti šviesos-garso granatas ir šaudyti guminėmis kulkomis. Susidarė įspūdis, kad šią naktį protestuotojų ir saugumo pajėgų priešstata buvo intensyvesnė nei praeitą naktį. Surhanovo gatvėje netgi buvo statomos barikados. Fragmentiškai matėsi, kad protestuotojai mėto „molotovo“ kokteilius ir automobiliais taranuoja milicininkus. Oficialiai paskelbta, kad per protestus tokių taranavimu buvo įvykdyta apie 10.

Protestai vyko visame krašte, tikriausiai, apie 50-yje vietovių. Rytų Gudijoje jie buvo tiek pat intensyvūs kaip ir vakarinėje dalyje. Čia kai kurios vietovės: Baranavičiai, Barysavas, Salihorskas, Mogiliovas, Gomelis, Brestas, Kobrynas, Pinskas, Glubokas. Svarbu pastebėti, kad į gatves jau antrą naktį išėjo ne tik didelių bet ir mažų miestų gyventojai. Kai kur, ypač Mogiliove, Breste ir Gardine ateidavo žinios, kad susidorojama buvo ypač žiauriai, nors nežmogiško smurto niekur netruko.

Protestuotojai suprato, kad bus mušami ir kalinami, todėl po truputį ėmė naudoti „partizaninę taktiką“ – kai pasirodydavo milicininkai, jie bėgdavo ir slėpdavosi, o po to vėl susiburdavo. Laiptinių duris jiems atidarydavo greta esančių namų gyventojai, o vakarinėje Gudijoje buvo pranešimų, kad kunigai atverdavo bažnyčias. Visoje šalyje, ypač Minske, automobiliai nuo pat neramumų pradžios važiuoja vis įsijungdami garsinį signalą ir daro tai ypač intensyviai kai mato šalia saugumo pajėgas.

Pasaulis greitai pamatė neramumus Gudijoje. Nuo praeito vakaro vyksta protestai prie daugybės Baltarusijos pasiuntinybių. Šiandien Jungtinių Tautų Organizacijos vadovas kreipėsi į Pasaulio bendruomenę. Daug kur užsienyje organizuojami palaikymo mitingai, tame tarpe ir Vilniuje.

Trečia naktis

Ryte paskleista žinia, kad išvakarėse Cichanoŭskaja ėjo į Centrinę Rinkimų Komisiją pateikti skundą dėl pažeidimų, tačiau buvo įtraukta į pokalbį su neaiškiais žmonėmis ir naktį Baltarusijos saugumo pajėgos ją išvežė iš Gudijos į Lietuvą. Iš viešai paskelbto pareiškimo matyti, kad Minske ji buvo prigąsdinta ir demoralizuota.

Dienos metu, panašiai kaip vakar, gatvėse daug milicijos ir kitų jėgos struktūrų, tačiau jos gaudo, muša, suima ir veža į sulaikymo vietas pavienius žmones daug intensyviau nei praeitomis dienomis. Neaišku kaip juos atsirenka, bet tai vyksta nuolat ir labai skirtingose vietose. Dažniausiai suimamai jauni vaikinai, kartais merginos. Šiandien ypač daug suimama žurnalistų. Į jų tarpą patenka ne tik vietiniai bet ir atvykusieji iš Rusijos. Vakarų šalių piliečių Gudijoje šiuo metu labai mažai, nes dėl COVID apribotas keliavimas.

Nuo pietų prasidėjo kvietimai į visuotinį streiką. Jau nuo vakar apie tokį paskelbė didžiulė metalurgijos gamykla Žlobine (pietrytinė Gudija). Šiandien prisijungė dar apie 10 įvairaus dydžio įvairiose šalies vietose. Vis dėl to, masinių streikų dar nėra – tai tik pirmosios kregždės.

Vakare neramumai prasidėjo nuo maždaug 22.00 ir aktyvi jų fazė truko maždaug tris valandas. Naktiniai protestai truko trumpiau ir ne taip aktyviai kaip praeitą naktį. Matyt, tai buvo nulemta aktyvių persekiojimų ir suėmimų dienos metu. Minske pagrindiniai įvykiai Sierabrankoje (HIPPO supermarketas), Kamennaja gorka, o taip pat Nacionalinės Bibliotekos rajone Nepriklausomybės prospekte. OMON vėl buvo labai aktyvus: šaudo, žiauriai muša, vaikosi, grūda į sunkvežimius ir veža į izoliatorius. Protestuotojai stato improvizuotas nedideles barikadas.

Ketvirta diena

Prasidėjus darbo dienai valdžia pajungė internetą ir dabar jau visi žmonės pamatė tris paskutines dienas šalyje vykdytus žiaurumus. Dabar jie galėjo lengviau dalintis naujienomis ir organizuotis.

Jau ryte Minske, prie Kamaroŭsko turgaus susirinko baltai apsirengusių moterų ir merginų protesto mitingas. Jis nebuvo vaikomas. Dienos metu įvyko daug kitų moterų mitingų visoje šalyje. Prie jų prisijungė gydytojai, dėstytojai, menininkai ir kitų specialybių žmonės.

Ketvirtą dieną buvo oficialiai patvirtinta pirmoji protestų mirtis – prie Puškinskaja metro stotelės. Iš karto ten pradėjo rinktis žmonės, kurie neša ir deda gėles. Faktiškai, jos matomos visame Prityckio prospekte – nuo Puškinskajos iki Kamennaja gorka metro stotelių.

Dienos metu OMONo siautėjimų mažai. Tačiau tie kurie vykdomi, pasižymi tuo, kad apie 10-20 kareivių gaudo vieną žmogų, jį stipriai muša ir kiša į sulaikymui skirtą sunkvežimį. Aplink visi šaukia, mašinos jungia garso signalą, kartais aplinkiniai puola ginti ir „atmuša“ sulaikytąjį.

Apie 20.00 Žodzine įvyko minios pokalbis su miesto meru (visi merai Baltarusijoje yra Lukašenkos statytiniai). Jis nusprendė palikti mitingą, kai protestuotojas visų dalyvių paklausė, „kam mums reikalingas meras, kuris žinojo apie OMON smurtą, bet nieko nedarė?“ Šis susitikimas davė impulsą kitoms Gudijos vietovėms rengti panašius „pokalbius“ su valdininkais. Tiesa, masiniu reiškiniu tai nevirto.

Vakaro ir nakties įvykiai ramesni. Žmonės renkasi daugybės miestų miegamuosiuose rajonuose ir vaikšto po gatves. Faktiškai, vyksta taikios demonstracijos be didesnių susidūrimų su milicija. Kai atvažiuoja milicija ar OMON, visi išsibėgioja. Kai jėgos struktūros išvažiuoja, visi vėl susirenka.

Penkta diena

Visame mieste nuo ryto buriuojasi žmonės, jungiasi į kolonas, vaikšto. Automobiliai važiuoja įsijungę garso signalus – visas Minskas tiesiog gaudžia. Panašiai kaip praeitą dieną, ypač aktyviai protesto eisenose dalyvauja moterys. Atsitiktiniai žmonės joms dovanoja gėles.

Kaip ir vakar, OMON ir milicijos patrulių nėra daug, tačiau dienos metu vis pasitaiko staigių, sunkiai paaiškinamų bet labai žiaurių išpuolių, kur mušami ir į kalėjimus vežami taikūs žmonės net nedalyvaujantys protestuose.

Vėlai vakare iš Akrescino ir Žodzino izoliatorių pradėjo paleidinėti suimtuosius. Skelbiama, kad iš viso sulaikytųjų yra virš 7000. Daugybė žiauriai sumušti, fiziškai ir dvasiškai palaužti, sužeisti ir traumuoti. Jie pasakoja savo baisias istorijas. Kamerose po 4 lovas, tačiau sukiša iki 50 ar net 150 žmonių, nuolat minimi vyrų ir moterų kankinimai. Internete masiškai plinta video įrašai.

Pats Minsko centras vis dar apgultas saugumo pajėgų – milicijos ir OMON. Vakarinių mitingų metu žmonės buriasi į grupes po kelias dešimtis miegamuosiuose Minsko rajonuose, o taip pat eina į gatves daugybėje miestų ir miestelių.

Šešta diena

Nuo ryto vyksta masinės demonstracijos, tačiau nei milicija nei OMON jau nepersekioja. Žmonės mitinguoja visose Minsko centro ir priemiesčių vietose, darosi selfi su OMON’o kariais Nepriklausomybės aikštėje. Tokių didelių demonstracijų, turbūt, nei Minske nei Gudijoje dar niekuomet nebuvo.

Iki šiol ignoravęs šalį purtančius įvykius, Lukašenka pradėjo daryti aštrius pareiškimus. Jis paniekinamai atsiliepė apie įmonėse ir fabrikuose vykstančius streikus ir viešai tarėsi su kariuomenės, saugumo ir milicijos vadovais apie neramumų tramdymą.

Šiandien, tikriausiai, buvo ta diena, kai mitinguose galutinai pereita nuo siekio teisingai suskaičiuoti rinkėjų balsus prie politinių reikalavimų, svarbiausia – Lukašenkos atsistatydinimo. Cichanoŭskaja po ilgos tylos paskelbė pareiškimą iš Lietuvos. Ji paragino kurti laikiną tarybą valdžios perėmimui iš Lukašenkos. Reikia tokio organo, nes protestai nėra kontroliuojami ir neturi vieno centro, kuris būtinas sėkmingam revoliucijos užbaigimui ir tirono nuvertimui. Susidarė tokia situacija, kad net jei panorėtų, Lukašenka nesurastų jokios įgaliotos protestuotojų grupės, su kuria galėtų derėtis ir tartis. Ta pati problemų būtų ir tuo atveju jei pakalbėti užsimanytų užsienio valstybės.

Septinta diena

Visą dieną protestai ir mitingai visoje šalyje. Automobiliai nenustoja važinėti su įjungtais garso signalais. Keliamos, nešamos ir demonstruojamos balta-raudona-balta vėliavos, kurių netrūko nuo pirmosios dienos, bet šiandien jų dar daugiau ir masiškiau. Visoje Gudijoje miestų ir miestelių centruose iškeliamos tautinės vėliavos. Gardine ant operos nuleista valstybinė ir iškelta tautinė vėliava.

Lukašenka dar ryte pareiškė, kad jam reikia pasikalbėti su Putinu. Pokalbio turinys nėra žinomas, tačiau Baltarusijos pusė išplatino užtikrinimą, kad Rusija yra pasirengusi padėti. Putino propaganda, tuo tarpu, paskelbė, kad atvyks padėti tik tuo atveju jei Gudijai grės užsienio agresija. Rusijos šaltiniai praneša, kad Lukašenkos aplinka domisi apie pasitraukimo į Rusiją galimybes.

Kaip ir vakar, visą dieną dalinamasi pasakojimais ir video apie žiaurius protestuotojų ir atsitiktinių žmonių – kurie kalėjo ir vakar-šiandien išleidžiami – sumušimus ir kankinimus. Kalbama, kad ypač žvėriškai buvo elgiamasi Akrescine. Išleisti toli gražu ne visi. Sunku suskaičiuoti, nes tikslių duomenų nėra. Tikriausiai, iki šio vakaro paleido apie 2000 iš 7000 sulaikytųjų. Arti šimto yra dingę be žinios, o apie pusė tūkstančio – ligoninėse.

Prie Puškinskaja metro stotelės daugiatūkstantinis atsisveikinimas su pirmu oficialiu žuvusiuoju - Aliaksandru Taraikoŭskiu. Vakare pasirodė jo žūties video - protesto metu jis ėjo link OMON karių pakeltomis rankomis, nieko jose neturėjo, tačiau vis tiek buvo pašautas.

Aštunta diena

12.00 val. Nepriklausomybės aikštėje prasidėjo valdžios organizuotas mitingas. Iš visos Baltarusijos – nuo Vitebsko iki Bresto – važiavo užsakyti traukiniai ir autobusai. Apšildomoji programa truko apie dvi valandas. Ten viena menininkė kalbėjo apie savo sapnus, maža mergaitė dainavo Lukašenkai dainą, kažkokia ukrainietė pasakojo apie revoliucijų žalą, darbininkas porino apie darbo svarbą gyvenime, o moteris iš Bresto – apie savo svajonę kada nors pamatyti jūrą.

14.00-14.40 mitinge pasisakė Lukašenka. Emocinga kalba, kurios esmė ta, kad jis išgelbėjo Baltarusiją dešimtame dešimtmetyje nuo bado ir nusikaltėlių. Jis paaukojo 25 metus jos stiprinimui ir išsaugojimui. Jeigu dabar jo nebus, Baltarusija žlugs. Oficiali propaganda sako, kad susirinko 70.000 žmonių, nors, realiai, ten buvo ne daugiau 10.000. Beje, tai buvo pirmoji jo vieša kalba prieš minią – nuo pirmųjų prezidentavimo metų jis slėpėsi kabinetuose ir konferencijų salėse. Pranešta, kad prieš savo pasisakymą Lukašenka kalbėjosi su Putinu. Baltarusijos prezidentas vis dar deda viltis į Rusiją, tikėdamasis jos pagalbos.

Paraleliai, nuo 14.00 žmonės pradėjo burtis į vakar suplanuotą ir anonsuotą visuotinį opozicijos mitingą. Rinkosi prie Stelos iš visų miesto vietų, kol jų ten buvo apie 200-400 tūkstančių. Apie 19.00 ilgomis kolonomis jie atėjo iki Nepriklausomybės aikštės, kur tarp įprastų šūkių – „Išeik“ ir „Tegyvuoja Gudija“ – girdėjosi „Į tribunolą“ ir „Paleisk“ (politinių kalinių tema).

Kas bus toliau?

Lukašenka yra įsijautęs į Baltarusijos gelbėtojo rolę ir nerodo jokių atsitraukimo požymių. Tačiau matosi, kad jis išvargęs, išsigandęs ir pasimetęs. Kalba apie įvairias grėsmes iš užsienio. Prieš rinkimus nuolat kartojo apie pavojų iš Rusijos. Tačiau per paskutines kelias dienas grėsmė ėmė kilti iš Čekijos, Olandijos, Lietuvos, Latvijos ir kitų Vakarų šalių. Rusija staiga tapo pagrindiniu draugu. Neaišku kas dedasi jo galvoje ir kokie gali būti tolimesni žingsniai. Galima laukti savižudybės, atsistatydinimo, pabėgimo, masinių žudynių, karo Latvijai paskelbimo… t.y. bet ko.

Kaimynų reakcijos prognozavimas taip pat yra nepatogus ir miglotas. Atrodo, kad Rusija tikrai neturi jokio intereso įsikišti į Gudijos reikalus, nes dar nesusitvarkė su daug mažesne ir gerokai labiau pro-rusiška Krymo problema. Be to, paremdama opoziciją ji gali tikėtis, kad iš tirono gniaužtų išsivadavusi šalis vykdys jai palankią politiką. Tuo tarpu Europos Sąjunga jau spėjo pasmerkti persekiojimus ir paskelbė apie sankcijas, tačiau negalvoja atvirai kištis, nes tai suteiktų Lukašenkai papildomus argumentus apie Vakarų paramą ir „valdymą iš užsienio.“ Tačiau, jei Rusija vis dėl to nuspręs ateiti į pagalbą Lukašenkai, ką darys Vakarai? Paliekame šį klausimą atviru.

Daug kas priklauso nuo to, ar opozicijai pavyks išsirinkti lyderius, kurie imsis atsakomybės vesti Gudiją dvivaldystės ir, galimai ne už kalnų esančiu, pereinamuoju laikotarpiu. Šiuo metu tokių lyderių desperatiškai ieškoma, tačiau panašu, kad mažai kas nori imtis atsakomybės. Du šimtmečiai Rusijos persekiojimų padarė savo ir elitai vis dar yra baikštūs. Yra galimybė, kad griuvus Lukašenkai, aukščiausioji valdžia liks buvusios nomenklatūros rankose. Neaišku, ką tai gali reikšti, tačiau reakcijos rizika akivaizdžiai yra.

Vis dėl to, po savaitę trukusių įvykių galime pasakyti keletą tikrų dalykų. Pirma, gudų tauta konsolidavosi ir niekas jau negali pasakyti, kad ji nesubrendusi, pabirusi ir pati nežino kuo yra arba ko nori. Antra, vienintelis būdas šiuos žmones palaužti – tai fiziškas jų išnaikinimas, nes jie jau nebepatikės propagandos ar naujo tirono melu.

Ši Gudijos revoliucija yra lyginama su Ukrainos Maidanu, Arabų pavasariu, ir kitais panašiais pastarųjų dešimtmečių įvykiais. Tačiau yra keletas jau dabar plika akimi matomų specifinių bruožų. Pirma, nėra vieno centro. Tiesą sakant, nėra iš viso jokių centrų. Įvykiai vyksta visiškai decentralizuotai, chaotiškai ir spontaniškai visoje šalyje vienu metu. Antra, tūkstančio žmonių kolona žygiuodama per miestą sustoja prie raudono šviesoforo signalo, o per masinius protestus nesudaužyta nei viena parduotuvės vitrina. Apie tai ateityje bus rašoma vadovėliuose.

Žemėlapis: Gudijos revoliucija. Pirma savaitė. Minskas