2020 m. birželis. Ilgas istorijos šešėlis, arba kam Slovakijos pasiuntiniui reikėjo baltarusiško ord

Birželio 15 d. Aliaksandras Lukašenka pasirašė įsakymą apie Pranciškaus Skorinos ordino įteikimą Jozefui Migašui, buvusiam Slovakijos pasiuntiniui Baltarusijoje. Pagal oficialią formuluotę, pasiuntinys buvo apdovanotas „už esminį asmeninį indėlį į draugiškų santykių stiprinimą ir bendradarbiavimo vystymą tarp Baltarusijos ir Slovakijos.“

Migašas pasižymėjo tuo, kad buvo vienas iš dviejų Europos Sąjungos valstybių atstovų, apsilankiusių gegužės 9 d. parade Minske pačiame koronaviruso pandemijos įkarštyje. Oficialioji Bratislava pareiškė, kad pasiuntinys pažeidė komunikacijos su savo sostine principus. Diplomatas savo pasirinkimą sudalyvauti parade pagrindė tuo, kad buvo partizano ir antifašisto sūnus. Vis dėl to, konflikto pasėkoje jis buvo priverstas atsistatydinti. Tikėtina, kad Migašo krizė pirmiausia buvo iššaukta tuo, kad pandemijos metu nebuvo paisoma saugos. Visą pasaulį apskriejo kadrai, kaip kaukėta ir pirštinėta Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputová skiria naują vyriausybę. Tokiu būdu, oficialioji Bratislava pasiuntinį galėjo interpretuoti kaip COVID-disidentą tik dėl to, kad jis pasirodė parade.

Netrukus už į nemalonę patekusį diplomatą užsistojo kitas žinomas COVID-disidentas Aliaksandras Lukašenka. Jis incidentą pavadino tarptautiniu skandalu, o kiek vėliau apdovanojo Migašą ordinu. Neabejotinai, Slovakijos pasiuntinys yra artimas Baltarusijos prezidentui savo pasaulėžiūros ypatybėmis. Sovietiniais laikais Migašas studijavo mokslinį komunizmą Kijeve, netgi parašė mokslinį darbą pavadinimu „Komunistinė pasaulėžiūra ir dirbantis jaunimas.“ Tačiau, reikia pastebėti, kad baltarusių lyderis padarė apgailėtiną istorijos fakulteto absolventui klaidą, pareiškęs, kad „mes (t.y. Baltarusija ir Slovakija – Pavel Ablamski) kartu kariavome.“ Kaip yra žinoma, Antrojo Pasaulinio karo metais Slovakija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o slovakų daliniai, nors ir nenoriai, tačiau dalyvavo Rytų fronto kariniuose veiksmuose.

Reikia prisiminti, kad gegužės 9 d. parado pravedimo Minske idėja koronaviruso pandemijos metu buvo kritiškai vertinama ne tik užsienyje (pirmiausia, Maskvoje) bet ir baltarusių visuomenės viduje. Vis dėl to, Lukašenka griežtai stojo už paradą Minske. Būtina pabrėžti, kad tokio sprendimo svarbiausia priežastimi toli gražu nebuvo noras „nušluostyti nosį“ Rusijai, kurią paskutiniu metu taip aršiai kritikavo baltarusių prezidentas.

Gegužės 9 d. parado pravedimas Minske ir Slovakijos pasiuntinio apdovanojimas ordinu organiškai įsipaišo į valstybinės atminties politikos – vykdomos Baltarusijoje porą paskutinių dešimtmečių – logiką. 1941-1945 m. vykęs „Didysis Tėvynės Karas“ yra tapęs pagrindiniu įvykiu aplink kurį dabartinė baltarusių valstybė bando sukonstruoti pasakojimą apie nuosavą istoriją. Paimkime kad ir oficialią Baltarusijos Nepriklausomybės dieną, kuri yra švenčiama liepos 3 d. Prieštaraujant bet kokiai logikai, ši data nėra pririšta prie Sovietų Sąjungos sugriuvimo ir net prie bandymų sukurti gudų valstybę 1918 ar 1919 m. Juk, būtent 1944 m. liepos 3 d. Raudonoji Armija „išvadavo“ Minską iš vokiečių okupacijos. Panašia logika baltarusių lyderis vadovavosi keisdamas valstybinę simboliką. Tautiniai Gudijos simboliai – balta-raudona-balta vėliava ir Vytis – buvo paskelbti susipurvinusiais kolaboravimu su Vokietija nacionalistų ženklais. Reikėjo naujų, kuriais tapo šiek tiek modifikuoti Baltarusijos Socialistinės Sovietų Respublikos vėliava ir herbas. Priminsime, kad 1994 m. į valdžią atėjęs Lukašenka jau po dviejų metų inicijavo visuotinį referendumą, kuriame buvo priimtas nutarimas apie Nepriklausomybės dienos perkėlimą ir valstybinės simbolikos pakeitimą.

Baltarusijos lyderis savo retorikoje, nukreiptoje prieš Vakarus, daug kartų apeliavo į istoriją. Anot Lukašenkos, baltarusiams nereikia demokratijos, ypač tokios kuri yra primesta išorinių jėgų, kaip tai įvyko 1941 m. kai užpuolė Vokietija. Dar vienas ypač populiarus argumentas yra vokiečių okupacijos metais patirti žmogiškieji nuostoliai. Lukašenkos prezidentavimo laikais ši statistika stebuklingu būdu transformavosi iš „kas ketvirto“ į „kas trečią“ karo metu žuvusį baltarusį. Tokie baisūs skaičiai turi įtikinti, kad Vakarų šalys neturi jokios moralinės teisės kritikuoti baltarusių valdžios veiksmų. Reikia pastebėti, kad paskutiniais metais dėl didėjančios santykių su Rusija įtampos, baltarusių lyderis vis rečiau laido kritinius komentarus Vakarų pusėn. Panašu, kad į nebūtį grimzta ir žymusis Lukašenkos išsireiškimas Kremliaus atžvilgiu – „kartu apkasuose puvome,“ – kuris buvo naudojamas kaip kertinis argumentas, pagrindžiantis būtinumą lengvatinėmis kainomis teikti rusišką naftą ir dujas į Baltarusiją.

Istorinės atminties politika didelę įtaką daro infrastruktūros ir turizmo investicijoms. Lukašenkos laikais buvo suremontuota ir atgaivinta daugybė karą menančių objektų, o taip pat pastatyta naujų. Kasmet tūkstančiai vietos ir užsienio keliautojų aplanko netoli Minsko esančią „Stalino liniją.“ Tai tarpukaryje įrengtų įtvirtinimų kompleksas, kuriame galima apžiūrėti to laikmečio karinę techniką, karo infrastruktūros objektus ir pasinerti į sovietinę propagandą. Tačiau niekas negali prilygti 2014 m. atidarytam „Didžiojo Tėvynės Karo“ muziejui Minsko centre. Milžiniškoje teritorijoje išsidėsčiusiame pastate eksponuojama didvyriška baltarusių liaudies kova prieš vokiškuosius grobikus. Pastato ir viso komplekso formos primena bombos sprogimą, kurio centre dominuoja Berlyno Reichstagą primenantis kupolas su iškelta milžiniška raudona Sovietų Sąjungos vėliava.

Reikia pastebėti, kad Baltarusijos prezidento demonstruojamas specifinis praeities interpretavimas dažnai meta šešėlį ir ant aktualių dabarties įvykių. Štai ir dabar, prezidento rinkimų įkarštyje, Lukašenka pareiškė, kad fašizmas po demokratijos vėliava Baltarusijoje nepraeis. „Fašistais“ čia, aišku, yra politiniai oponentai, kurie kėsinasi sulaužyti ir sunaikinti viską, kas šalyje buvo sukurta per paskutinį ketvirtį amžiaus.

Paskutiniais metais Baltarusijoje yra vykdoma ne tik Pergalės Dienos bet ir „Didžiojo Tėvynės Karo“ pradžios – birželio 22 d. – memorializacija. Šiais metais tą dieną Lukašenka apsilankė Breste, pabrėžęs atminties apie karo įvykius išsaugojimo svarbą, pareikšdamas, kad „kai tik mes pamiršime, mes vėl pasinersime į chaosą, anarchiją, destabilizuosime šalį ir sukelsime naują karą.“ Visa tai rodo kokią svarbią vietą istorinės paralelės užima baltarusių prezidento retorikoje ypač politinės krizės, kuri po truputį įsisiautėja šalyje, fone.

Jau šiandien (šio straipsnio paskelbimo dieną) – birželio 24 d., – baltarusių prezidento laukia Pergalės parade Maskvoje. Nustebinti savo iškalba vietos publiką nebus lengva, nes potraukis istorijai netikėtai prabudo ir pas Vladimirą Putiną, kuris neseniai išdėstė savo Antrojo Pasaulinio karo priežasčių matymą.