2020 m. gegužė. Prezidento rinkimai 2020: Lukašenka, opozicijos fiasko ir nauji veidai

Gegužės 8 d. oficialiai startavo rinkimų kampanija, o rugpjūčio 9 d. įvyks šešti nepriklausomos Baltarusijos istorijoje prezidento rinkimai. Nepaisant dviprasmybių, susijusių su baltarusiška „rinkimų“ samprata, ši kampanija žada būti pačia įdomiausia, bent jau paskutinio dešimtmečio kontekste.

2020 m. rinkimai įvyks koronaviruso pandemijos, kurios visomis išgalėmis stengiasi nepastebėti Aleksandras Lukašenka, fone. Ignoruoja jis ir dalies baltarusių visuomenės apatiją, susijusią su permainų šalyje nebuvimu. Neabejotinai, nuotaikas šalyje kaitins ne tiek „puiki“ oficialaus Minsko kova su COVID-19 pandemija, kiek globalios ekonominės krizės pasekmės. Turint galvoje, švelniai tariant, nepaprastus Lukašenkos ir Rusijos santykius labai sunku bus palaikyti nekonkurencingą Baltarusijos ekonomiką.

Tikėtina, kad ši kampanija galutinai užbaigs liberalios ir tautinės-demokratinės opozicijos egzistavimą, bent jau dabartiniame jos pavidale, nes ji nustojo būti net nominalia egzistuojančio Baltarusijos rėžimo varžove. Per paskutinius du dešimtmečius tradicinė opozicija padarė viską, kad susiaurintų savo socialinę bazę ir galų gale nusibodo tiek savo potencialiam elektoratui, tiek egzistuojančiai valdžiai. Tradicinės opozicijos fiasko puikiai apibendrino taip vadinami „preliminariniai rinkimai,“ kurie liko atmintyje tik savo skandalais ir konfliktais pretendentų grupės viduje kovoje dėl „vieningo kandidato“ titulo. Pirmiausiai, iš dalyvavimo preliminariuose rinkimuose buvo pašalinta Anna Konopackaja, viena iš dviejų nepriklausomų deputačių praeito šaukimo parlamente. Konopackaja, beje, pareiškė kad į rinkimus eis kaip nepriklausoma kandidatė, užsitikrinusi kai kurių opozicinių partijų paramą.

Prie opozicijos susiskaldymo savo ranką prikišo ir baltarusių valdžia, pasiuntusi į susitikimus regionuose savo žmones su užduotimi balsuoti išimtinai tik už vieną kandidatą – Jurijų Gubarėvičų. To išdavoje iš „preliminarinių rinkimų“ pasitraukė du iš penkių kandidatų, tame tarpe ir pagrindinis favoritas – Pavelas Severinecas. Po to, „preliminariniai rinkimai“ pilnutinai persikėlė į internetą. Per mėnesį savo balsus už likusius kandidatus atidavė kiek daugiau nei 4,5 tūkstančio vartotojų, kas nedviprasmiškai parodė menką baltarusių visuomenės susidomėjimą šiuo įvykiu. Apeliuojant į koronavirusą, „vieningo“ kandidato nuspręsta nekelti, pabrėžus, kad „rinkimų organizavimas koronaviruso epidemijos įkarštyje yra nepriimtinas ir nusikalstamas.“ Vis dėl to, likę „preliminariųjų rinkimų“ dalyviai, pademonstravę dvigubo požiūrio pavyzdį, sėkmingai užregistravo savo iniciatyvines grupes ir gali pradėti parašų rinkimą.

Paskutinių dvidešimt metų laikotarpyje, opozicija darė sisteminę klaidą savo darbą su valdžia nepatenkintu elektoratu demonstruodama tik rinkimų kampanijos įkarštyje. Gudijoje, kur masinių protesto akcijų galimybės yra labai menkos, šis elektoratas koncentruojasi internete. Galbūt tuo galima paaiškinti videoblogerio, youtube kanalo „Kraštas gyvenimui“ kūrėjo, Sergėjaus Tichanovskio populiarumą. Videoblogeris pagarsėjo savo laidomis iš įvairių Gudijos regionų, kur atkreipė dėmesį į socialines ir ekonomines šalies problemas. Tichanovskis pareiškė apie savo planus balotiruotis prezidento rinkimuose, tačiau nespėjo paduoti paraiškos, nes buvo pasodintas 15-ai parų už dalyvavimą nesankcionuotame mitinge. Netrukus blogeris buvo netikėtai paleistas ir Centrinis rinkimų komitetas užregistravo jo žmonos – Svetlanos Tichanovskos – iniciatyvinę grupę. Kol kas nėra aišku kokių būdu ir, ar iš viso, Tichanovskių šeima dalyvaus rinkimų kampanijoje. Įdomu yra kitkas, – kaip naujųjų medijų panaudojimas paveiks rinkimų procesus Gudijoje ir kokios yra jų galimybės mobilizuoti elektoratą, tolimą nuo tradicinės opozicijos.

Galų gale, reikia prisiminti dar du kandidatus, kurie iki pastarojo meto buvo anapus Gudijos politinės arenos. Pirmasis – Valerijus Ciepkalo, dirbęs Lukašenkos komandoje 1994 m. rinkimų metu, o vėliau Baltarusijos pasiuntinys JAV 1997-2001 m. Šalyje Ciepkalo labiau žinomas kaip Baltarusijos aukštųjų technologijų parko iniciatorius ir įkūrėjas. Save Ciepkalo išsikėlė motyvuodamas visų šalies sferų modernizavimo poreikiu, perimant technologijas ir išsivysčiusių šalių naujausias patirtis. Charakteringai, viename savo interviu Ciepkalo pabrėžė, kad jis nėra dabartinės valdžios opozicijoje. Sprendžiant iš pirmų pareiškimų, Ciepkalo yra technokratas ir autoritarinės modernizacijos – tokios kaip Singapūre ar Malaizijoje – šalininkas.

Antrasis kandidatas – tai bankininkas Viktoras Babarikas, iki pastarojo meto Belgazprom banko valdybos pirmininkas. Babarikas vengia aštrių pasisakymų dabartinės valdžios atžvilgiu, o jo programos esmę galima nusakyti vienu sakiniu „už viską kas yra gero ir prieš viską kas yra blogai.“ Pavyzdžiui, kandidatas pareiškė, kad netiki masine balsavimo rezultatų falsifikacija, tačiau numano, kad ji yra galima 10-20% ribose. Įdomu, kad Babarikas vos per kelias dienas surinko pačią didžiausią tarp visų alternatyvių kandidatų iniciatyvinę grupę – apie 9.5 tūkstančio žmonių.

Vis dėl to, išlieka atviras klausimas: kas yra tie naujieji 2020 m. rinkimų veidai – realios figūros ar Lukašenkos kandidatai-triukšmadariai, iškelti tik tam, kad būtų sukurta alternatyvos iliuzija. Gali būti, kad atsakyti į šį klausimą bus įmanoma tik pasirodžius galutiniam kandidatų sąrašui. Šiuo metu visi pretendentai turi mėnesį, kad surinktų 100 tūkstančių parašų, kurie yra būtini kandidato į prezidentus registracijai.