2019 m. lapkritis. 2019 m. gyventojų surašymas: baltarusių visuomenės lakmuso popierėlis

Spalio 4-20 dienomis vyko jau trečiasis nepriklausomos Baltarusijos istorijoje gyventojų surašymas. Organizaciniu požiūriu, pagrindine tokio sudėtingo renginio naujove tapo galimybė užsiregistruoti internetu, kur nuo spalio 4 iki 18 dienos baltarusiai galėjo užpildyti surašymo anketas. Tam reikėjo nurodyti savo asmens kodą ir praeiti autorizaciją specialiai tam sukurtoje interneto svetainėje. Tačiau realybėje tai pasirodė ne taip paprasta. Daugelis skundėsi, kad ypač pirmosiomis surašymo dienomis svetainė buvo perkrauta. Vis dėl to, internetu susirašė daugiau kaip 2 milijonai gyventojų. Šis skaičius atitiko Belstato (Baltarusijos statistikos agentūra), numačiusio 20-30% aktyvumą, prognozes.

Tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių nesugebėjo surašymo anketų užpildyti internete, buvo pasiūlyta tai padaryti stacionariose surašymo vietose arba laukti, kol surašinėtojai ateis į namus. Reikia pastebėti, daugiausiai kainuojantis ir didžiausių darbo jėgos resursų reikalaujantis surašymo etapas t.y. lankymasis namuose, truko palyginus trumpai – tik nuo spalio 21 iki 30 d. Tomis dienomis buvo einama tik pas tuos žmones, kurie dar nebuvo sudalyvavę surašyme.

Kaip ir 2009 m., didžiausius nesutarimus sukėlė sąvokos „gimtoji kalba“ apibrėžimas. Pagal Belstatą, „gimtoji“ yra ta kalba, kurią žmogus įvaldė pačią pirmą, dar ankstyvoje vaikystėje. Tikėtina, kad tokia formuluotė nulėmė, kad prieš dešimt metų vykusiame surašyme tik 53% respondentų baltarusių kalbą pavadino gimtąja (1999 m. šis skaičius sudarė 73%). Namuose baltarusių kalba bendravo vos 23% piliečių. Charakteringa, kad dažniau šią kalbą kasdieniame gyvenime vartoja ne baltarusiai (26%), o lenkai (41%). Pagal 2009 m. duomenis, Baltarusijoje buvo apie 300.000 lenkų, kurie palyginus kompaktiškai gyveno Gardino krašte, tame tarpe prie Lietuvos esančiuose rajonuose.

Tikriausiai, tokia statistika nereikėtų stebėtis, kad ir dėl tos priežasties, jog nepriklausomoje Baltarusijoje katalikų bažnyčia, panašu, yra vienintelis institutas, kuris nuosekliai pirmenybę teikia baltarusių kalbai. Paskutiniais metais, kai kurių politologų nuomone, valstybė pasuko „minkštos baltarusizacijos“ keliu. Ši politika, deja, nėra vykdoma nuosaikiai. Rusų kalba ir toliau absoliučiai dominuoja visuomeniniame gyvenime ir viešojoje šalies erdvėje. Viso to pasėkoje, gimtosios kalbos (kaip pirmosios išmoktos ankstyvoje vaikystėje) apibrėžimas ne visai korektiškai atspindi etnoligvistinių procesų specifiką Baltarusijoje.

Surašymo išvakarėse atsirado iš karto net keletas iniciatyvų, kvietusių gyventojus būtent baltarusių kalbą įvardinti kaip gimtąją. Pavyzdžiui, vienintelis baltarusių kalba transliuojantis palydovinis kanalas „Belsat“ paleido visuomeninę iniciatyvą pavadinimu „Baltarusiškai kalbantis“. Kampanijos iniciatorių nuomone, tolesnė valstybės politika kalbos klausimu priklausys nuo to kiek gyventojų baltarusių kalbą įvardins kaip gimtąją. Įrašytos interviu su žinomais Baltarusijos kultūros veikėjais. Tarp jų buvo Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, pareiškusi, kad savo gimtąja kalba laiko baltarusių, nors gyvenime ir kūryboje vartoja rusų. Akivaizdu, tokia nuostata buvo palaikoma toli gražu ne visų.

Deklaratyviai baltarusių kalbą palaikė ir Aleksandras Lukašenko. Jau surašymo metu prezidento spaudos tarnyba išplatino pranešimą, kad šalies lyderis užpildė surašymo anketą rusų kalba, tačiau grafoje „gimtoji kalba“ pažymėjo baltarusių. Dviprasmiška Lukašenkos pozicija kalbos atžvilgiu jau seniai yra žinoma. Iš prezidento lūpų baltarusių kalba galima išgirsti tik tada, kai jis užsipuola taip vadinamuosius „sąmoninguosius“ (kalbėdamas rusiškai, šį žodį jis įterpia baltarusiškai) – nacionališkai orientuotą baltarusių opozicijos dalį.

Tačiau tokia pozicija gali būti susijusi su aktualiomis politinėmis problemomis. „Integracijos pagilinimo“ su Rusija derybų fone, toks pareiškimas gali būti traktuojamas kaip signalas Kremliui, o taip pat patriotiškai nusiteikusiems Lukašenkos oponentams šalies viduje. Tiesą sakant, be jokių abejonių, ankstyvoje vaikystėje pirmiausiai jis įsisavino būtent kalbinį baltarusių kalbos variantą. Baltarusijos prezidento rusų kalba iki pat dabar turi savyje visą eilę fonetinių savitumų, būdingų tik baltarusių kalbai.

Gyventojų surašymas tapo Baltarusijos lenkų mobilizacijos faktoriumi. Surašymo išvakarėse startavo akcija su lozungu “Pamiętam kim jestem“ (Pamenu kuo esu), inicijuota Vroclavo fondo “Młode Kresy”. Fondo aktyvistais yra lenkų kilmės studentai iš Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos. Dėmesio pritraukimui į internetą buvo patalpinta gana originali agitacinė medžiaga su tokių žymių Baltarusijos sūnų, kaip Adomas Mickevičius ir Tadas Kosciuška, portretais (iliustracija straipsnio pradžioje). Lenkų aktyvistai išstojo su kvietimu prisiminti savo lenkišką tautybę ir savo gimtąją lenkų kalbą. Tuo pat metu kreipimosi autoriai leido suprasti, kad, jų nuomone, lenkų skaičius Baltarusijoje iš metų į metus dirbtinai yra valdžios mažinamas. Reikia pastebėti, kad į šią akciją buvo sureaguota toli gražu ne vienareikšmiškai. Kai kurie komentatoriai įžiūrėjo joje „Maskvos ranką,“ pravesdami paraleles su įvykiais rytų Ukrainoje.

2019 m. gyventojų surašymas tapo savotišku lakmuso popierėliu baltarusių visuomenei. Kai kurie piliečiai visiškai sąmoningai pasirinko šios procedūros vengimą, kadangi baltarusių teisė nenumato jokios atsakomybės už nedalyvavimą surašymo kampanijoje. Tam tikros baltarusių dalies baiminimasis buvo susijęs tuo, kad surinktoji informacija gali būti perduota teisėsaugos organams arba mokesčių inspekcijai. Nepadėjo net daugkartiniai Belstato vadovės Inos Medvedevos pareiškimai, kad piliečių asmeniniai duomenys yra pilnai apsaugoti ir jų nebus galima platinti. Pirmuosius surašymo duomenis Belstatas planuoja paskelbti iki 2020 m. vasario. Tačiau pati diskusijos specifika, atsiradusi surašymo kontekste, duoda stiprų pagrindą mąstyti apie stiprią baltarusių visuomenės atomizaciją ir aukštą nepasitikėjimo valstybe lygį.