2019 m. rugpjūtis. „Įstatymas apie atidėjimus“: bizūnas be meduolio

Rugpjūčio 10 d. Baltarusijoje oficialiai įsigaliojo įstatymas „Apie įstatymų, susijusių su efektyviu valstybės karinės organizacijos funkcionavimu, pakeitimus“. Žmonės dokumentą pavadino „įstatymu apie atidėjimus“. Naujoji valstybės iniciatyva jau spėjo sukelti didelį galvos skausmą 18-27 metų amžiaus Baltarusijos jaunuoliams.

Pati pagrindinė naujovė yra karinės tarnybos atidėjimas dėl studijų. Pagal naujas taisykles, kurios įsigalios jau per rudens šaukimus, atidėjimas gali būti vykdomas tik vieną kartą, kol jaunuolis mokosi koledže arba universitete. Norintieji tęsti studijas magistrantūroje arba doktorantūroje, pirma turės „atiduoti duoklę Tėvynei“.

Pagrindinis tokių pokyčių įvedimo lobistas yra Gynybos ministerija, kuri jau daug metų skundžiasi kasmetine kariuomenės papildymo kiekybe ir kokybe šalyje. Numatytos kariuomenės komplektavimo naujovės yra nulemtos absoliučiai per dideliu (palyginus su kitomis šalimis) atidėjimų skaičiumi. Dažniausia pasikartojanti priežastis – studijų pratęsimas. Vyriausias kariuomenės vadas palaikė šią kariškių iniciatyvą. Aleksandras Lukašenka, su jam būdingu tiesmukumu pareiškė, kad tik nepatenkinama šauktinio sveikatos būklė gali būti kliūtimi karo tarnybos atlikimui.

Tikrovėje, baltarusių kariuomenės realijos atrodo kiek kitaip. Dėl tos priežasties, kad masiškai nesurenkama šauktinių, medicininės komisijos jau seniai pro pirštus žiūri į jaunuolių sveikatos būklę. Neįtikėtinas atvejis įvyko šių metų liepos mėnesį. Nuo pilvo vėžio mirė 26-ių metų amžiaus Michailas Kunievičus, vos mėnesiu anksčiau paliestas iš Baltarusijos kariuomenės. Gynybos ministerija pareiškė, kad jaunuolio liga išsivystė jam einant karinę tarnybą ir neigiamai atsakė į šeimos prašymą atlikti atitinkamą patikrinimą.

Baltarusijos karinė vadovybė nelinkusi matyti akivaizdžių problemų, kurios labai kenkia armijos, kaip valstybės institucijos, prestižui. Kai savo piliečių atžvilgiu naudojamas terminas „šauktinių resursas“, kuriuo galima naudotis kaip patinka, nori nenori kyla asociacijos su rekrutais. Todėl logiška, kad šauktinio amžiaus Baltarusijos piliečiai ieško „skylių“, stengdamiesi išvengti tarnybos, kuri gresia jų sveikatai ir net gyvybei.

Kaip parodė „Koržičaus byla“, kai eilinis buvo privestas prie savižudybės, tokioms baimėms yra rimtas pagrindas. Pažymėtina, kad dėl šio nusikaltimo kaltinti ir kalėjimo bausme nuteisti buvo paprasti seržantai. Seniai žinoma, kad dedovščina armijoje egzistuoja su karininkų žinia. Šią problemą kariuomenės vadovybė taip pat linkusi ignoruoti. Kai nebėra kur trauktis, kaip tai įvyko su „Koržičiaus byla“, Gynybos ministerija bevelija rasti kaltuosius ir demonstratyviai juos nubaudžia.

Štai ir dabar, eilinį kartą, Baltarusijos kariuomenės vadovybė nusprendė pasielgti sau įprastu bizūno metodu. Potencialius šauktinius pastatė prieš įvykusį faktą, kad demografinių problemų sukeltas jaunuolių armijoje trūkumas bus kompensuojamas palyginus didele besimokančiųjų grupe.

Šiuo požiūriu, tikrai reikšmingai atrodo Švietimo ministerijos pozicija. Ten jau paskelbė, kad naujasis įstatymas jokiais būdais nekenkia studentų interesams, tame tarpe ir jų teisei įgyti išsilavinimą. Švietimo ministras Igoris Karpienko išreiškė dar aštresnę nuomonę – magistrantūros studijos nėra privalomos ir skirtos tik motyvuotiems žmonėms.

Toliau už visus savo pasisakymuose nuėjo parlamento deputatas Igoris Marzaliukas, kuris yra laikomas „svarbiausiu šalies istoriku“. Jis pareiškė, kad „labai dažnai magistrantūra ir doktorantūra yra naudojama tik tam, kad būtų išvengta tarnybos kariuomenėje“. Deputato žodžiai paradoksaliai paneigia vieną iš oficialios propagandos teiginių apie Baltarusijos aukštojo mokslo sistemos konkurencingumą. Motyvaciniu faktoriumi potencialiems šauktiniams, atrodo, galėtų būti asmeninis parlamentaro pavyzdys. Marzaliukas pastebėjo, kad atitarnavo armijoje po antrojo Mogiliovo universiteto Istorijos fakulteto kurso ir tai nesutrukdė jam tapti profesoriumi.

Kaip dažnai nutinka Baltarusijoje, „įstatymas apie atidėjimus“ buvo priimtas per maksimaliai suspaustus terminus ir be kokių nors visuomeninių konsultacijų. Reikia pažymėti, kad net dekoratyviame baltarusiškame parlamente atsirado įstatymo kritikai. Pagrindiniu įstatymo oponentu tapo Anna Kanopackaja, viena iš dviejų opozicionierių ir pagrindinė ramybės drumstėja Atstovų Rūmuose. Kanopackaja tapo vieninteliu deputatu, kuris pasiūlė įvesti savo papildymus į įstatymo projektą, tačiau kaip žinoma, vienas lauke – ne karys. Kitų įstatymo kritikų reakcija buvo gerokai labiau rezervuota. Tarp kitko, išsakyta mintis, kad toks įstatymas, įdiegtas be plačios visuomeninės diskusijos, bus negatyviai priimtas Baltarusijos žmonių.

Nepriklausomo karinio eksperto, Andrėjaus Porotnikovo, nuomone, pagrindinė naujojo įstatymo problema yra jo neišbaigtume. Naujasis įstatymas geba tik trumpam laiko tarpui išspręsti šauktinių problemą, kuri neišvengiamai vėl iškils po kurio laiko. Ekspertas prognozuoja, kad sekančiais Gynybos ministerijos žingsniais gali būti šauktinių amžiaus pailginimas ir sveikatos reikalavimų sumažinimas.

Akivaizdu, kad tikslinė šio įstatymo auditorija – jaunimas nuo 18 iki 27 metų amžiaus – sureagavo išskirtinai negatyviai. Pateikta 12 pareiškimų rengti pavienius protesto piketus. Tačiau, dėl baltarusiškos realybės, didžiausios protesto nuotaikos buvo perneštos į virtuvę ir į internetą. Galimas dalykas, kad dauguma potencialių šauktinių jau pradėjo ieškoti kitų tarnybos vengimo būdų. Tai savo ruožtu didina kitas rizikas. Pirmiausia, beveik neišvengiamai didėja korupcijos galimybės, visada egzistavusios šaukimų į armiją kontekste. Antra, Baltarusija gali prarasti dalį darbingų žmonių, pasirinkusių darbą užsienyje o ne tarnavimą kariuomenėje. Reikia pastebėti, kad naujajame įstatyme aprašytas mechanizmas, leidžiantis drausti išvykti iš šalies, jei jaunuolis nepasirodys kariniame komisariate net be rašytinio šaukimo. Į šauktinių „gaudymo“ procesą ruošiamasi įtraukti net užsienyje esančius Baltarusijos konsulatus ir pasiuntinybes.

„Įstatyme apie atidėjimus“ praktiškai nėra numatytos jokios piliečių, šaukiamų į karinę tarnybą, skatinimo sistemos. Įstatymas į privilegijuotą poziciją iškelia Gynybos ministerijos interesus. Tuo pat metu, visiškai ignoruojami didžiulės žmonių grupės interesai, kas ilgoje perspektyvoje negatyviai paveiks žmogiškąjį šalies kapitalą. Tačiau, esminių pokyčių sprendžiant šį opų klausimą artimiausiu metu neverta laukti, bent jau tol, kol už ministerijos vairo stovi žmonės, kurie apie savo piliečius mąsto išimtinai kaip apie „šauktinių resursą“.

Akivaizdu, kad nepagerinus Baltarusijos kariuomenės įvaizdžio, o, tai reiškia, jos nereformavus, ilgalaikėje perspektyvoje toks įstatymas yra pasmerktas žlugti, kaip tai jau atsitiko su dar vienu baltarusių valdžios išradimu – „įstatymu apie veltėdžius“. Abiem atvejais baltarusių valdžia naudojo tą pačią banalią sprendimų priėmimo logiką – bizūnas be meduolio.