© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

2018 m. liepa. Kas bus po Lukašenkos?

Liepos mėnesio pabaigoje Rusijos masinės informacijos priemonėse, kurios skelbia gaunančios informaciją iš pirmų lūpų, pasirodė žinutė, kad Lukašenką ištiko insultas. Jo būklė yra sunki ir neaišku ar galės valdyti šalį. Ši naujiena plačiai nuskambėjo Baltarusijoje ir sukėlė diskusijų bangą apie artimiausią šalies ateitį.

 

Gretai paaiškėjo, kad tai buvo melaginga žinia. Prezidento sveikatai ir gyvybei, atrodo, niekas negresia. Vis dėl to, aktyvios diskusijos nesibaigė, o pats šis įvykis dar kartą iškėlė Baltarusijos valdžios stabilumo problemą.

 

Ši problema nėra nauja ir nuolat Baltarusijoje svarstoma nuo 2006 m., kai Lukašenka trečią kartą tapo prezidentu ir galutinai tapo aišku, kad savo poste jis planuoja likti iki gyvenimo pabaigos. Tam, atrodo, neliko jokių juridinių, politinių ar etinių kliuvinių.

 

Kai rinkimai neveikia kaip valdžios perėmimo mechanizmas, politinė sistema stipriai centralizuota ir sukoncentruota vieno žmogaus rankose, opozicija nustumta į politinio gyvenimo periferiją, o vidiniai procesai (arba skirtingų grupių kova) artimiausioje prezidento aplinkoje neskaidrūs (be to, sukasi aplink vieną asmenį) – atsiranda rimta valdžios perėmimo problema. Baltarusijoje šiuo klausimu nėra jokio aiškumo.

 

Problema ne tik tame, kad staigus Lukašenkos pasitraukimas gali sukelti vidinę politinę destabilizaciją, netikrumo laikotarpį ir net klaninį „visų prieš visus“ karą. Be to, tokie įvykiai gali iškelti aštrų Baltarusijos suvereniteto klausimą ir atverti Rusijai plačias įsikišimo į vidaus politiką galimybes, o pagal pačius pesimistiškiausius scenarijus tai galėtų reikšti netgi Baltarusijos inkorporaciją į Rusiją.

 

Kokiu gi būdu bus perduodama valdžia Baltarusijoje? Į visus šiuos klausimus šiandien nėra vieno aiškaus atsakymo. Bent jau tokio, kuris būtų atviras ir viešas. Pagal Konstituciją, ypatingose situacijoje valdžia pereina ministrui pirmininkui. Tačiau Andrėjų Kabiakovą, kuris užima šias pareigas nuo 2014 m., sunku pavadinti įtakinga figūra. Kartais įpėdiniu įvardijamas užsienio reikalų ministras Ǔladzimiras Makiejus, kuris 2008-2012 m. buvo Prezidento administracijos vadovas, tačiau tai, atrodo, daugiau susiję su jo atvirumu masinės informacijos priemonėms ir aktyviu bendravimu su žurnalistais. Bet kokiu atveju, posovietinių kraštų patirtis rodo, kad asmenys, kurie ilgą laiką svarstomi tokiame kontekste, retai kada ateina į valdžią.

 

Valdžios perėmimo diskusijose medijos daug dėmesio skiria Lukašenkos sūnums, prognozuodamos arba užsimindamos apie situacijos vystymąsi pagal Azerbaidžano scenarijų. Nepaisant didelio visuomenės dėmesio šiai temai, tokia įvykių eiga mažai tikėtina. Panašu, kad Baltarusijos laukia Uzbekistano arba Turkmėnistano scenarijus – naujas vadovas bus kilęs iš esamo aukščiausio establišmento, tačiau tai nebus žinoma ir, galimas atvejis, net ne vieša persona. Valdžios perėmimas reikš politinę destabilizaciją. Gali būti, kad ji truks neilgai, bet krizė gali užtrukti ir ilgesnį periodą. Rusija valdžios perėmimo procese turės labai didelę įtaką. Išorinė Baltarusijos priklausomybė padidės, tačiau inkorporacija ir esminis suvereniteto apribojimas neturėtų būti įvykdyti.

 

Bet kokiu atveju, visi šie scenarijai tėra spekuliatyvaus pobūdžio. Faktas yra tas, kad perėmimo mechanizmai Baltarusijoje lieka neapibrėžti, o diskusijos ir sprendimai sistemos viduje neskaidrūs. Visa tai yra problema, kuri didina nestabilumą, politines ir ekonomines rizikas aplink Baltarusiją. Net pagal pačius optimistiškiausius scenarijus, staigus Lukašenkos pasitraukimas prives prie esminio politinės ir ekonominės sistemos darbo sutrikimo, o blogiausiu atveju tai reikš aštrią politinę destabilizaciją, išorinę priklausomybę ir net dalies suvereniteto praradimo grėsmę. Baltarusijos politinė sistema, nepaisant išorinio monolitiškumo, išlieka trapi ir pažeidžiama.

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload