2018 m. gegužė-birželis

Restoranas prie Stalino represijų vietos. Birželio pradžioje Kurapatuose, XX a. 4 dešimtmečio masinių žudynių vietoje šalia Minsko, vėl prasidėjo visuomeninių ir politinių aktyvistų protestai. Paskutinė panaši akcija vyko 2017 m. pavasarį ir pasibaigė tuo, kad buvo atsisakyta greta komplekso pastatyti ofisų pastatą. Šį kartą protestus iššaukė restorano „Pavalgysim ir važiuosim“ atidarymas šalia Kurapatų.

Kurapatų kompleksas – tai Stalino epochos masinių sušaudymų vieta. Jis išgarsėjo prieš 30 metų, 1988 m. birželį, kai būsimas Baltarusijos nacionalinio fronto lyderis Zianonas Pazniakas ir archeologas Jaŭgienijus Šmygalioŭas publikavo straipsnį „Kurapatai: mirties kelias“, kuriame pirmą kartą prakalbta apie IV ir V dešimtmečio įvykius. Ši istorija iššaukė didelį rezonansą ne tik Baltarusijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje ir tapo vienu kovos su „baltosiomis istorijos dėmėmis“ ir stalinizmu simboliu. Per trumpą laiką žudynių vietoje atsirado spontaniškas memorialinis kompleksas, kuris tapo kultūrinių ir politinių įvykių vieta.

Nuo pat pradžių valdžios pozicija naujos atminties vietos atžvilgiu buvo ganėtinai negatyvi. Stalino represijų faktas niekuomet nebuvo oficialiai pripažintas ir visuomenei buvo aiškinama, kad sušaudymus vykdė vokiečiai Antrojo Pasaulinio karo laikais, nors patikimų įrodymų niekad nebuvo pateikta.

Vėliau, jau po A. Lukašenkos išrinkimo prezidentu, buvo vykdomo tyrimai ir patikrinimai, kurių rezultatai nebuvo pilnai išviešinti. Valdžia taip ir nepripažino Stalino represijų fakto, tačiau ir nepaneigė jo. Kurapatai taip ir netapo pilnaverčiu istorinės atminties kompleksu (nors specifiniai žingsniai ta kryptimi buvo daromi) ir toliau funkcionuoja kaip neoficialios atminties apie sovietinių laikų represijas vieta.

2001-2002 metais rekonstruojant Minsko apvažiavimą, komplekso egzistavimui iškilo grėsmė. Tai iššaukė aktyvius protestus, ir netgi politinių ir visuomeninių aktyvistų susidūrimus su milicija. Visuomenės atstovams vis dėl to pavyko apginti Kurapatus, vieta buvo išsaugota ir paskelbta išskirtine zona.

Diskusija vėl atsinaujino 2017 m. pavasarį, kai šalia atminties vietos prasidėjo ofisų pastato statybos. Nors protesto akcijos nebuvo labai skaitlingos, statybų idėjos buvo atsisakyta ir netgi oficialiai buvo paskelbta apie planus galutinai memorializuoti kompleksą. Vis dėl to, greitu laiku šis reikalas „pakibo“.

Naujas konflikto etapas prasidėjo 2018 m. birželį, kai greta Kurapatų atsidarė restoranų kompleksas „Pavalgysim ir važiuosim“. Tai sukėlė aštrią Minsko gyventojų reakciją. Šio komplekso atidarymo idėja buvo žinoma senai, tačiau kurį laiką visuomenės primiršta. Nuo pat atidarymo iki šio momento prieš restoraną vykdomi piketai ir kitokios protesto akcijos. Šis įvykis sukėlė didelį visuomeninį rezonansą ir prieš restorano atidarymą pasisakė daug kultūros ir biznio atstovų, o taip pat visuomenės aktyvistai ir politikai. Buvo netgi bandymai užmegzti dialogą tarp visuomenės atstovų ir komplekso savininkų.

Valdžia į visą tai reagavo ribotomis represijomis. Dalyviams buvo išrašomi protokolai, skiriamos baudos. Atvirų protestų slopinimų nevyko. Situacija iš esmės yra atsidūrusi akligatvyje ir atveria naują diskusijų apie istorinę atmintį etapą. Tuo pačiu, dar kartą išjudinami klausimai apie praeitį ir istorinius kompleksus, bei sudėtingus santykius tarp šios srities veikėjų: valdžios, visuomenės ir biznio.

Paminklo T. Kosciuškai atidengimas. Vis dažniau Baltarusijos istorinė atmintis tampa ne valstybės, o visuomenės rūpesčio sritimi. Šiame kontekste svarbus įvykis – T. Kosciuškos paminklo atidengimas 2018 m. gegužę. Tai pirmasis paminklas šiai svarbiai istorinei asmenybei – Lenkijos-Lietuvos sukilimo prieš Rusiją vadui – Baltarusijos teritorijoje. Paminklas pastatytas Kosciuškos gimtinėje – Mieračoŭščynos kaime, Ivacevickių rajone, netoli Kosovo miestelio. Svarbiu įvykiu čia tapo ne tiek pats Baltarusijos valdžios leidimas paminklo statybai, bet tai kad pinigai paminklui buvo surinkti iš privačių aukų naudojant internetines crowdfunding platformas. Be to, lėšų rinkimas vyko rekordiškai trumpą laiką – visa reikalinga suma buvo sukaupta per du mėnesius. Gegužės 12 d. įvyko iškilmingas paminklo atidarymas, kurio eigoje plevesavo balta-raudona-balta vėliavos ir dalyvavo apie 500 žmonių. Įvykis turėjo palyginus didelį visuomenės atgarsį.

Svarbu, kad 2017 spalį T. Kosciuško paminklas buvo atidengtas Šveicarijos mieste Zoloturne. Tai vieta, kur jis numirė ir buvo palaidotas. Pinigai paminklui buvo surinkti baltarusių diasporos užsienyje.

Įdomu, kad Lietuvoje T. Kosciuškos paminklo nėra. Nepaisant to, kad jis kilo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, dalyvavo nepriklausomybės kovose JAV ir tapo vienu žymiausių visų laikų pasipriešinimo Rusijai simbolių. Priežastimi, matyt, yra tai, kad jis nekalbėjo lietuviškai, todėl, faktiškai, buvo „atiduotas“ Baltarusijai ir ypač Lenkijai, kur jau du šimtmečius garbinamas greta kitų žymių tautos didvyrių.