Michal Anempadystaŭ (1964-2018). In memoriam

Prieš keturiasdešimt dienų netekome Michalo Anempadystaŭ, grafiko ir dizainerio, poeto ir vertėjo, kuriam kovo 16 d. sueitų 54 metai. Žmogaus, be kurio sunku įsivaizduoti tiek šiuolaikinį baltarusių dizainą, tiek ir rokenrolą. M. Anempadystaŭ 1979-1983 mokėsi Minsko dailės mokykloje, kaip tik tais laikais, kada jame veikė „Baltarusiškos dirbtuvės“ („Bielaruskaja majstroŭnia“), klubas, kuris prisidėjo prie XX amžiaus 9-o dešimtmečio baltarusių tautinio judėjimo ištakų.

Pirmiausia M. Anempadystaŭ – dailininkas, grafikas ir dizaineris, kuris eksperimentavo su įvairiomis meninėmis formomis, tačiau visais gyvenimo etapais, nuo pat diplominio darbo, turbūt svarbiausia jo sritis – plakatai. Pats šio straipsnio herojus save pozicionavo būtent kaip dailininką. Vėlyvajame sovietmetyje jis prisijungė prie grupuotes „Šaka“ („Halina“), 1989 m. įsidarbino redaktoriumi-dailininku žurnale jaunimui „Beržėlis“ („Biarozka“), kuris, pagal amžininkus, tais laikais buvo kone įdomiausias periodinis leidinys Baltarusijoje. Net ir šiandien šio žurnalo autorių ir redaktorių sąrašas atrodo išties įspūdingai.

Kaip dizaineris M. Aniempadystaŭ apipavidalino aibę roko albumų viršelių, nuo vienos iš pirmųjų roko grupių Baltarusijoje – „Bonda“ iki amžių sandūroje populiariausių grupių - „N.R.M.“, „Novaje Nieba“; ir atlikėjų, kaip Zmicier Vaiciuškievič. Jo dailininko portfelyje randame taip pat ir muzikinių festivalių „Basovišča“, „Bardauskaja vosień” bei visuomeninės kampanijos „Budžma Biełarusami“, į kurią aktyviai įsitraukė kaip kultūros tyrėjas, grafinį dizainą.

Galima drąsiai sakyti, kad Baltarusijos roko muzikos istorija be M. Anempadystaŭ sunkiai įsivaizduojama, kurioje paliko gilią žymę ne tik kaip iliustruotojas, bet ir kaip tekstų autorius. Jo eiles savo dainose panaudojo tokios grupės kaip „N.R.M.“, „IQ48“, o ypatingai „Novaje Nieba“ su dainininke Kasia Kamockaja. Šios albume „Maja kraina” 10 iš 11 dainų – būtent jo tekstai, iš kurių tokios dainos kaip „Mano kraštas“ („Maja kraina“) ir „Kalėdų laukimas“ („Čakannie Kaliadaŭ“), įsirašė į Baltarusijos muzikos „klasiką“. Be to, jis nemažai poezijos ir dainų tekstų vertė iš lenkų kabos. Būtent poezijos ir dainų tekstų dėka, M. Anempadystaŭ 2009 m. tapo Baltarusijos „PEN centro“ nariu, o dar ankščiau 1997 m. tapo Baltarusijos dizainerių sąjungos nariu.

Svarbiausias M. Anempadystau kūrinys tai spektaklis, tapęs vienu iš įtakingiausiu naujausios, nepriklausomos Baltarusijos kultūros reiškinių – „Narodny Albom“ („Liaudies albumas“). Pasak paties autoriaus, šis kūrinys turėjo įtraukti į Baltarusijos viešąjį gyvenimą tarpukario Vakarų Baltarusijos mitą, ne tik iki šiol gyvavusią tarybinės Baltarusijos tradiciją. Antra vertus šis kūrinys tai reakcija į auganti antilenkiškumą Baltarusijos eteryje, nes tame laikotarpyje kaip tik prasidėjo oficialiosios Baltarusijos pasukimas Rusijos link. Dainose, tokiose kaip „Du lenkų šnipai“ („Dva polskich szpionau“) ar „Po ponų priespaudos“ („Pad pryhniotam panskim“) vienareikšmiškai juoktasi iš naujai kuriamo ir diegiamo antilenkiško naratyvo. Pagrindinis spektaklio siužeto personažas yra Lenkijos – Sovietų Sąjungos pasienio miestelis Rakovas, 1921-1939 m priklausantis Lenkijai. Šiai dienai tai gan niūrokas agromiestelis Minsko apskrities Valažino rajone, o iki antro pasaulinio karo jame verda gyvenimas… kontrabanda, prekyba, restoranai, viešnamiai...

Patį miestelį iki M. Anempadystau išgarsino lenkų rašytojas, glaudžiai susijęs su Vilniumi, Sergiusz Piasecki (beje jo kūryba pilna Vilniaus motyvų, iš kurių turbūt garsiausias knyga yra „Raudonosios armijos karininko užrašai“, kurioje aprašomi raudonarmiečio nuotykiai Vilniuje 1939 m. rudenį). Taigi, Rakove sukasi jo knygos „Kochanek Wielkiej Niedźwiedzicy“, sunkiai verčiamu į lietuvių kalbą pavadinimu „Didžiosios Lokės meilužis“ (Didžioji Lokė (lot. Ursa Major) – Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždynas), veiksmas. Knygoje, kurią inspiravo asmeniniai S. Piaseckio nuotykiai, aprašomas kontrabandininkų gyvenimas ties Lenkijos ir Sovietų Sąjungos siena, 33 varstuose tarp Rakovo ir Minsko. Tiesa, savo atsiminimuose M. Anempadystaŭ teigė, kad apie patį Piaseckio veikalą, sužinojo tik iš lenkų žurnalistų, kurie dešimto dešimtmečio viduryje dirbo Minske, kai jau kelios dainos iš būsimo projekto buvo parašytos.

„Liaudies albumas“ (nors jame įrašytos tik dvi liaudies dainos) greit tapo tikruoju liaudies albumu, kuris buvo skaitomas/klausomas kaip tikras Vakarų Baltarusijos folkloro rinkinys. Deja, albumas ne tiek dažnai buvo rodomas – spektaklis greit buvo įtrauktas į „juodajį sąrašą“, jei toks ir egzistavo nors ir neoficialiai, ir pačiame Minske jo sceninis gyvenimas baigėsi keliais pasirodymais. Taip gavosi, jog projektą buvo lengviau pamatyti Lenkijoje ar net Prancūzijoje. Būtent Lenkijoje 2016 m., spektaklio dvidešimtmečio proga, televizijos kanalo „Belsat“ dėka projektas buvo prikeltas antram gyvenimui, peraranžuotas, pritaikytas didžiajai scenai, bei pastatytas Bialystoke Palenkes Operoje ir Filharmonijoje. Pasirodymas buvo profesionaliai įrašytas ir išleistas DVD formate (įrašas taip pat patalpintas „YouTube“: „Narodny Albom“, Balstogė, 2016 m. rugsėjo 4 d.). Reikia paminėti, jog finalinė albumo daina „Paprasti žodžiai („Prostyja słovy”) per visą dvidešimtmeti pelnytai ir tvirtai įgavo liaudies dainos statusą.

Minskas, kuris M. Anempadystaŭ buvo gimtasis miestas, irgi tapo vienu iš jo meninių projektų, deja, neužbaigtu. Jo tikslas – miesto mitologijos sukūrimas. Minskas – miestas – visiškai sugriautas per antrą pasaulinį karą, atstatytas „stalino baroko“ stiliumi bei užpildytas naujų žmonių masėmis. Turbūt retai kuris miestas turi tiek problemų su savo tapatybe. Tiek dailėje, tiek literatūroje šis miestas reprezentuojamas itin retai, čia taip pat į pagalbą ateina jau minėtas Piaseckis ir jo „Vagiškoji trilogija“ – turbūt vienintelis literatūros kūrinys, kurio veiksmas vyksta būtent revoliuciniame Minske, kur ir rodo gyvenimą iš nusikaltėlių pasaulio perspektyvos.

Anot paties M. Anempadystaŭ, dizaineris turi sugebėti rasti atsakymą į bet kokią užduotį. Jis prieš maždaug dešimt metų aktyviai įsijungė ir į mokslinius, kultūrologinius tyrimus, kuriuos pristatinėjo „Skraidojančio universiteto“ veikloje, kuriame skaitė kultūrologijai plačiąją prasme skirtas paskaitas, bei vedė dizaino dirbtuvės.

Verta paminėti, jog musų pasakojimo herojus, kaip fotografas, tik vieną kartą parodė savo kūrinius plačiajai publikai, nors, kaip pats teigė, su fotoaparatu jis draugavo visą savo gyvenimą. Jo projektas „Under ground“ buvo pristatytas 2011 m. Minske, po to rodomas ir keliose kitose vietose už Baltarusijos ribų. Parodos objektu tapo šakninės daržovės (irgi „paprasti dalykai“), kurios puikiai iliustruoja baltarusių charakterį, būdą ir kultūrą. Kurie viską kas įdomiausiai ir gyvybingiausia slepia savyje, nerodydami nieko į išorę. Kurių pažinimui reikia nuvalyti simbolinį žemės sluoksnį. Tiek neoficialioji kultūra pilna pogrindžio, tiek oficialiajame diskurse ypatingą vietą užimą partizano(-avimo) etosas.

Tą tematiką jis vystė savo tyrimuose, analizuodamas Baltarusijos spalvas, jų atsiradimą šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje. Prieš metus pasirodė jo paskutinė knygą, lydinti parodą „Baltarusijos spalvos“, kurioje paliesti keli klausimai iš kultūros vizualizacijos.

Įgimta Baltarusijos spalva M. Anempadystaŭ laikė pilka. Ji ne tik idealiausia architektūrai ir dizainui, bet esti archajiška, subrendusi ir giliai įsišaknijusi kultūroje, nors dažniausiai pilka – spalvos nebuvimas, natūralumas. Baltarusijos pasakose pilki gyvūnai yra visada teigiami personažai: pilka ožka, pilkas kiškis ar pilka katė. Be to ji pastebimas visur – tai ir dangus, ir ežerai, ir baltarusiškas linas bei jo audiniai, pilkos kaimo trobos ir bajorų dvarai.

Savo tyrimuose, analizuodamas spalvų istoriją Baltarusijoje, jis išskyrė 5 spalvas (sąlyginiai 6, jei pilką/bespalvę priskirsim spalvoms). Pirmiausiai tai tradicinės, kiekvienoje kultūroje atsiradusios kaip pirmos, – juoda (tamsuma, keramika) ir balta (šviesa, pienas). Toliau eina raudona (karmazininė – kraujas, burokas, spanguolė), mėlyna (nuo bajoriškosios kultūros iki pakeltos poeto Maksimo Bahdanovičiaus rugiagėlės) ir auksinė (ši išskirtinai atėjo kartu su krikščionybe). Prie jų taip pat galima priskirti ir žalią, kuri natūroje egzistuoja tik augalijoje, o tarp tradicinių dažų, tokios spalvos nerasime.

Visi šie tyrimai taip ir liks neužbaigti, ir vargu ar kažkas dar pakels baltarusiškos „spalvotyros“ temą… Michal Anempadystaŭ mirė 2018 m. sausio 24 diena.