Kodėl baltarusiai nekalba baltarusiškai?

Šiandieninio Minsko realybė. Kelio ženklų užrašai šalyje yra baltarusiški. Tačiau nemokėdami baltarusių kalbos, „rašytojai“ daro akivaizdžias klaidas. Viename skaitome „Акрамя … транспарту“, kitame – „Акрамя … транспарта“. Frazė parašyta baltarusiškai, tačiau pirmu atveju taisyklingai, o antru – su rusiška galūne. Alisos Müller nuotraukos.

Šiandien Baltarusijoje, ypač miestuose, visiškai nesigirdi baltarusių kalbos. Gatvėje, įstaigose, mokyklose ir valstybės institucijose kalbama rusiškai. Išimtys tik išskirtinėse erdvėse – tam tikrose kavinėse, klubuose ar organizacijose.

Dar XX a. pradžioje šiandieninės Baltarusijos teritorijoje dominavo baltarusių kalba. Turbūt dėl šios priežasties Pirmojo Pasaulinio karo metais, Vokietijos okupacinė valdžia buvo palanki baltarusiams. 1915-16 m. Vilniuje buvo įsteigta pirmoji baltarusiška mokykla, o netrukus ir gimnazija (1919 m.). 1918-1919 m. gyvavo Baltarusijos liaudies respublika, kur gudų kalbą buvo paskelbta oficialia.

Kalbinė situacija iš esmės pradėjo keistis nuo Pirmojo Pasaulinio karo, kai teritorija buvo pasidalinta tarp Sovietų Rusijos ir Lenkijos.

Trečiajame dešimtmetyje Sovietų valdžia baltarusių kalbos atžvilgiu buvo nusiteikusi pozityviai. 1921 m. J. Stalinas viešai pareiškė, kad turi būti skatinamas gimtosios kalbos mokymasis ir vartojimas. Tokios pat politikos buvo laikomasi ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse, nes taip buvo tikimasi sukelti žmonių palankumą ką tik užgimusiam komunistiniam rėžimui. Buvo sunormuota baltarusių kalba, leista daug laikraščių, kūrė poetai ir rašytojai, veikė mokyklos ir net universitetas. Svarbiu faktoriumi buvo ir tai, jog pirmą kartą istorijoje atsirado valstybė „Baltarusijos“ pavadinimu. Tiesa, tai buvo tik SSSR dalis, bet būtent nuo šio momento prasideda modernaus gudų valstybingumo istorija. Tuo metu Baltarusijoje egzistavo 4 oficialios kalbos – rusų, lenkų, jidiš ir gudų. Dominavo, aišku, pastaroji.

Ketvirtajame dešimtmetyje sovietų valdomose Baltarusijos žemėse padėtis ėmė keistis. Vystantis miestams, ten įsigalėjo rusų kalba. Dėl ekonominių, kultūrinių ar kitų pragmatinių priežasčių kaimo gyventojai migravo į miestus ir surusėdavo. Įsivyravo išimtinai rusiškos mokyklos. Tokiu būdu kultūrinis ir politinis elitas rusėjo. Prie to dar prisidėjo J. Stalino laikų valymai, kurių metu sąmoningai žudyti ir tremti vietiniai šviesuoliai, o į jų vietą kėlėsi Rusijos gyventojai.

Lenkijos valdomoje Baltarusijos dalyje (tai kas šiandien vadinama vakarų Baltarusija) vyko kiek kitokie procesai. Čia nebuvo baltarusizacijos laikotarpio, kaip sovietinėje dalyje trečiame dešimtmetyje. Lenkijos valstybė stengėsi polonizuoti gyventojus, baltarusių kalba niekinamai vadinta „chamų“ kalba. Ketvirtajame dešimtmetyje sparčiai uždarinėtos baltarusių mokyklos. Šie procesai kėlė antilenkiškas nuotaikas, daugelio baltarusių patriotų akyse kaimyninė sovietinė valdžia buvo tikras rojus. Vyko netgi migracija iš Lenkijos į sovietų Baltarusiją. Vis dėl to, Antrojo pasaulio karo išvakarės absoliuti dauguma Lenkijos šiaurės-rytinės dalies gyventojų save laikė baltarusiais arba tuteišais ir kalbėjo gudų arba maišyta kalba („trasianka").

Laikotarpyje po Antrojo Pasaulini karo ir iki 1991 m. rusifikacijos procesai dar sustiprėjo. Vyko sparti Baltarusijos industrializacija, kuri reiškė miestų gausėjimą. Minskas tapo greičiausiai augančiu Europos miestu. Laikotarpyje tarp Antrojo karo pabaigos ir 1991 m. jis išaugo apie 10 kartų ir turėjo apie 2 mln. gyventojų. Baltarusių mokyklos tiesiog buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus, o baltarusių kalba laikyta prastuomenės ir kaimo gyventojų realybės dalimi, nepritinkama viešai oficialiai ar kultūrinei erdvei. Nors tose žemėse, kur prieškariu buvo sovietų valdžia baltarusių mokyklų visiškai neliko, buvusiose Lenkijos žemėse kelis dešimtmečius po karo jų buvo nemažai. Šios steigtos lenkiškų mokyklų vietoje. Tačiau ir jos brandžiuoju sovietmečiu buvo uždarytos. Vis dėl to, pokario gudiškų mokyklų egzistavimas, geografinis atstumas nuo Rusijos ir tarpukariu egzistavusios laisvesnės nei Sovietų Sąjunga santvarkos palikimas lėmė, kad susiformavo kiek kitoks mentalitetas. Šiandiena vakarinėje šalies dalyje išliko daug daugiau baltarusiškai kalbančiųjų nei rytinėje.

1991 m. sukūrus nepriklausomą demokratinę Baltarusiją valdžion atėjo tautiškai nusiteikę politikai, kuriems svarbiu tikslu buvo baltarusių kalbos sureikšminimas. Gerokai surusėjusi visuomenė, panašu, nebuvo tam pasirengusi. Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl 1994 m. taip entuziastingai valstybės vadovu buvo išrinktas A. Lukašenkas, atvirai pasisakęs už rusų kalbos ir sovietinės praeities grąžinimą.

Apie 2005 m. A. Lukašenka ėmė keisti savo požiūrį į Baltarusijos istoriją ir kalbą. Rėžimo politinė strategija visuomet buvo laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų. Pajutus akivaizdžią Rusijos persvarą, buvo atsigręžta į kai kurias kertines vertybes, kurias siūlė opozicija. Tai buvo baltarusių kalbos šioks toks sureikšminimas, kaip atsvara rusų kalbai ir kultūrai, ir LDK istorijos susigrąžinimas. Panašiai kaip ir kalba, LDK istorijos „savinimasis“ šiandieninės Baltarusijos rėžimui reiškia Vakarietišką dimensiją. Šių procesų pasėkoje, baltarusių kalbos vartojimas jau nebėra vien opozicijos bruožas. Ji matoma ant kelio ženklų, institucijų pavadinimų, firmų reiklamų, TV laidose ir t.t. Vis dėl to, absoliuti dauguma baltarusių namuose ir viešame gyvenime vartoja tik rusų kalbą, o baltarusių išlieka dalies opozicinių grupelių, siaurų akademinių sluoksnių ir kai kurių kaimo gyventojų bendravimo priemone.

Šiandien Baltarusijoje tvirtai įsišaknijusi nuomonė, kad tikras baltarusis yra dvikalbis. Ta dvikalbystė savotiška: baltarusių kalba yra paveldėta iš tėvų ar senelių, beveik užmiršta ar ypač retai vartojama; rusų kalba yra kasdienis bendravimo įrankis. Tačiau egzistuoja gana tvirtas įsitikinimas, jog nepaisant tokio rusų kalbos įsiviešpatavimo, baltarusiai nėra rusai. Gudija nėra „Rusų pasaulio“ dalis.