Kelionės į Baltarusiją 2004/2010 m.

Dabartinė Baltarusija - vienintelė šali iš buvusios Sovietinės sąjungos, išsaugojusi tiek daug sovietinio gyvenimo būdo bruožų. Tai muziejus po atvirumi dangumi- Grūto parkas tik daug didesnis ir su gyvais eksponatais.

Baltarusija vienintelė išaugojo sovietinę vėliavą ir herbą. Kiekviename didesniame mieste yra Lenino paminklas. Gatvėse ir įstaigose, kitose viešose erdvėse visur matyti raudonos žvaigždės, Lenino portretai ir kita sovietinė atributika. Berods, net įsakymas yra išėjęs Lukašenko portretą, himną, vėliavą ir herbą iškabinti visose įstaigose ir kiekviename kabinete.

Nuo sovietinių laikų išlikęs nemandagus aptarnavimas. Nors galima rasti gražiai atremontuotų ir įrengtų kavinių ir restoranų, tačiau aptarnavimo kultūra dažniausiai labai žema. Miesto transportas perkrautas, žmonės grūdasi. Baltarusojoje taip yra kiekviename didesniame mieste.

Parduotuvės gerokai kontrastuoja lyginant su Lietuvos. Išlikę daug smulkių, kur nėra savitarnos. Tiesa, prieš penkis metus jų buvo dar daugiau, dabar gi matosi, ypač kalbant apie maisto prekių parduotuves, jog persitvarko įvesdamos savitarną. Prekių pasirinkimas gerokai mažesnis nei Lietuvoje, o kainos tokios pat arba net didesnės nei pas mus. Gardine prieš keletą metų pastatė pirmą supermarketą. Buvo didelis įvykis. Dabar kalba, jo neužilgo atidarys antrą.

Pragyvenimo lygis irgi išlikęs sovietinis. Kiek kalbėjausi su vietiniais, algos maždaug 2-3 kartus mažesnės. Daugelio prekių kainos maždaug tokios kaip Lietuvoje. Tiesa, mažiau moka už benziną (maždaug trečdaliu), už šildymą (vidutiniškai turbūt kokį 100 LT per mėnesį). Pigiau gali įsigyti butą - tereikia kokius dešimt metų palaukti eilėje ir jis bus tavo už kokius 45 tūkstančius litų (dviejų kambarių, naujos statybos blokiniame name). Dėl tokios konjunktūros, Baltarusijoje klesti turgūs, kur, kaip suprantu, vidutiniai žmonės perka daugelį maisto ir kitų produktų.

***

Vienas iš keisčiausių dalykų šiuolaikinėje Baltarusijoje - ryškiai padidėjęs religingumas ir paraleliai besitęsiantis nuo sovietų laikų išlikęs kariuomenės aukštinimas.

Labai buvau nustebęs, kai Kijeve pamačiau ikonas intelektualų namuose. Po to jas pastebėjau žmonių darbo vietose, mikroautobusuose, ant parduotuvėse esančių kasos aparatų ir iš viso, visur kur tik fantazija neša. Tų ikonų yra net tvartuose. Galvojau, kad Baltarusijoje bus kitaip, juk čia prosovietinis Lukašenko. Klydau. Panašiai kaip Carinėje Rusijoje XIX a., kur religija buvo vienas pagrindinių imperiją vienijančių elementų, taip ir dabar Baltarusijoje pati valstybė skatina žmonių religingumą. Irgi, matyt, manoma, kad tai kažkaip vienys žmones, kels patriotizmą, stiprins centrinę valdžią. Jei dar prieš penketą metų geriausiai sutvarkytos ir suremontuotos buvo katalikų Baltarusijos bažnyčios (finansavo ir šiandien finansuoja lenkai), tai dabar stačiatikių ne ką joms nusileidžia. Be to, pati valstybė finansuoja naujų statybą. Labai keista buvo, kai pamačiau kaip visuotinai jie stengiasi laikytis pasninko. Pasninkas pasirodo tikrai aktualus- per centrinio kanalo vakaro žinias buvo atliekama apklausa, kur dauguma skambinusiųjų teigė, kad pasninko laikosi dėl religijos, nedidelė dalis- dėl mados ir dėl sveikatos. Čia įdomu tai, kad tokia apklausa Lietuvoje būtų iš viso neaktuali ir nesuprantama, o Baltarusijoje jai dėmesys skiriamas geriausiu vakaro laiku! Bažnyčiose, ypač palyginus su Lietuva, pilna žmonių. Panašu, kad šis religingumo pakilimas, sakyčiau savotiška mada, ypač sustiprėjo paskutiniais metais. Keli baltarusių intelektualai, su kuriais kalbėjau, tikina kad tai laikina. Sako, netrukus praeis.

Kariuomenės aukštinimas yra labiau suprantamas. Lukašenko tęsią sovietinių laikų tradicijas. Vasario 23 d. rimtu veidu švenčiama kaip kariuomenės ir vyrų diena (taip buvo ir sovietiniais laikais). Gatvėse pilna reklamos, stendų, skirtų karių ir kariuomenės aukštinimui. Visur pilna žvaigždžių, paminklų sovietų kariams ir panašių dalykų. Jie ir toliau, panašiai kaip rusai, stato filmus apie Antrąjį Pasaulinį karą, dar daugiau, juos rodo (ir ganėtinai dažnai!). Mačiau roko grupių ir net rimtesnių atlikėjų, dainuojančių apie patrankas, katiušas ir kareivišką košę. Prieš maždaug penkis metus visuose Baltarusijos universitetuose buvo įvestas visiems privalomas kursas, skirtas Antrajam Pasauliniam karui. Išleisti vadovėliai, pagal kuriuos visi studentai yra mokomi ištisus du semestrus.

***

Manau, kad Baltarusijos kraštovaizdis nustebintų daugelį lietuvių. Jis ir kontrastingas ir egzotiškas net mums.

Čia išlikę daug laukinės gamtos - didžiuliai miškai, pelkynai. Jie neprivatizuoti, todėl baltarusiai šiandien pagrįstai didžiuojasi jog gali miškuose rinkti grybus, iškylauti ir pramogauti daug laisviau nei kitos Europos nacijos (išskyrus Rusiją ir ypač jos rytus, aišku). Čia likę Belovežo girios fragmentai, didžiausios visoje Europoje. Čia galima matyti begalinius laukus, kuriuose gyvulius gano kažkokiais tai būdais išgyvenę XIX a. piemenys. Kadangi kolūkiai čia buvo kuriami daug anksčiau nei Lietuvoje ir iki pat šių dienų nesunaikinti, todėl galima aptikti tokių archaiškų, beviltiškai atgyvensusių praktikų ir begalinį skurdą kaime. Pastarasis yra nepalyginamai ryškesnis nei Lietuvoje.

Įdomu, jog miestai atrodo labai tvarkingi, suremontuoti ir išgražinti. Lukašenko skyrė tam didžiulius resursus, ypač paskutiniais metais. Darbo jėgos, pasiruošusios dirbti už ypač menką atlyginimą čia daug ir valdžia tuo naudojasi. Todėl tie vargšai kasa ir vežioja sniegą iš gatvių, valo, šluoja, tvarko. Švaru kaip Vokietijoje. Dar daugiau, beveik visi vieši pastatai, o miestų centruose ir visi kiti esantys statiniai naujai suremontuoti, išdažyti. Miestų centruose gatvės išgrįstos, šaligatviai iš spalvotų plytelių, kartais net iš akmeninių ar marmurinių luitų! Ir tai ne tik didesniuose miestuose kaip Gardinas, bet netgi ir užkampiuose - kokiame Kobrine ar Drohičine. Problemos čia yra tik dvi: statyboms naudojamos pigios medžiagos, todėl namai greitai apskūra ir reikia remontą vėl pradėti iš naujo (bet baltarusiai tam jėgų negaili), ir, antra, blogai pas juos su architektais. Atsitinka taip, jog padaromos ryškiai per didelės aikštės (pvz., ką tik Gardine įrengta aikštė buvusios rotušės rajono vietoje), keistai suderinamos spalvos (visų miestų spalvos normaliems lietuviams atrodo mažų mažiausiai keistai ir sunku suprasti kas čia ne taip, bet akivaizdu jog blogai), statomi keistos architektūros pastatai (Baltarusijoje tikrai galima pasimokyti kaip pastatų nereikia statyti).

***

Nors masės iš esmės pritaria Lukašenkos valdymui, inteligentija yra suskaldyta. Nedrįsčiau pasakyti jog dauguma inteligentijos nusistačiusi priešiškai Lukašenkai. Greičiau, egzistuoja palyginus daug tokių, kurie nepritaria diktatūrai, bet jie tikrai nesudaro daugumos baltarusių elito. Be to, jie nenori ir neturi energijos aktyviai priešintis.

Mano kolega, Gardino dėstytojas, pastebėjo jog šalia oficialiosios cenzūros vis labiau pradeda augti ir stiprėti inteligentijos savicenzūra. Tai reiškia, jog žmonės labai galvoja ką sako - ar neįžeis valdžios, ar nesupykdys viršininko. Geriau jau nusišnekės ir kalbės akivaizdų melą, bet nepasakys to ką jie tiki iš tikrųjų, nuoširdžiai esant. Tai beje labai jaučiasi tiek oficialiuose renginiuose tiek kasdieniame bendravime. Kartais klausant kokį mokslinį pranešimą politikos, ekonomikos ar sociologijos tema atrodo, kad pranešėjas yra kaip tas ežiukas rūke. Kalba visiškas nesąmones ir tai supranta didesnė auditorijos dalis, o gal net ir pats pranešėjas. Bijoma laisvai išsakyti savą subjektyvią nuomonę. Tai labai smukdo ir neleidžia vystytis savitoms ir stiprioms asmenybėms. Ugdoma konformistinė provinciali kultūra, kurioje visiškai nėra vietos asmens ir minties laisvei. Žmonės, net žymūs intelektualai, atrodo užguiti, baikštūs, vargani, tylūs.

Visai neseniai Gardino universitete, pačiame vakarietiškiausiame, buvo įvesti skambučiai. Kituose Baltarusijos universitetuose jie buvo jau seniai. Ta pati situacija ir su studentų tėvų susirinkimais. Kažkodėl jie mano kad studentų tėvų susirinkimus kviesti yra normalu ir net būtina. Mačiau universitetuose daug sienlaikraščių, skirtų sveikam gyvenimo būdui (nerūkyti, sportuoti ir pan.), kariuomenei, motinystei ir t.t. Keisčiausia, kad, anot kolegų dėstytojų, patys studentai veržiasi juos kurti. Aš negaliu įsivaizduoti normalaus lietuvio studento piešiančio idealią lietuvišką šeimą ir kuriančio ją aukštinantį tekstą sename sovietiniame propagandiniame stiliuje. Tarp kitko, Baltarusijoje egzistuoja įstatymas, kad jei dėstytojas paskaitas dėsto baltarusių kalba, jam mokamas 10 procentų priedas prie algos. Kolegos sakė, kad nematė tokio dėstytojo kuriam būtų buvęs toks priedas mokomas, tačiau pats faktas apie baltarusių kalbos statusą verčia susimastyti.

***

Baltarusija yra įdomi dar keliais aspektais. Pirma, tai šalis su ilga ir turtinga istorija. Tik, aišku, panašiai kaip ir Lietuvoje, reikia žinoti kur važiuoti ir ką žiūrėti. Čia išlikusios ir baigiamos restauruoti pagrindinės Radvilų rezidencijos Nesvyže ir Mire. Tokio dydžio XVI-XVII a. rūmų Lietuvoje iš viso nėra. Yra daugybė kitų didikų rezidencijų ir jų griūvėsių, dvarų. Reikia pripažinti jog su LDK diduomene susijusio palikimo Baltarusijoje yra daug daugiau nei Lietuvoje. Nors Sovietiniais laikais labai stengtasi naikinti visus istorinius paminklus, tačiau net Breste yra ką žiūrėti - atkastą XII a. gyvenvietę, Gardine - neblogai išlikusį senamiestį su tipiška LDK laikų architektūrą, Pinske - įdomius LDK laikų ir tarpukario statinius, Naugarduke - pilies griūvėsius (kur, kaip manoma, buvo karūnuotas Mindaugas) su simpatišku senamiesčiu ir t.t.

Beje, jei lietuviams Baltarusija dar neatrasta, tai Baltarusijoje mačiau daug televizijos laidų ir skaičiau daug straipsnių laikraščiuose, skirtų Lietuvos politiniam, socialiniam ir ekonominiam gyvenimui. Susidaro įspūdis, jog vos ne kartą, gal dar dažniau, per savaitę būna kažkas sakoma ar spausdinama apie mus. Aišku, neretai ta informacija propagandinio pobūdžio- parodyti kaip Baltarusijoje gerai ir kaip Lietuvoje blogai.

Tačiau domėjimasis Lietuva kyla ir iš pačių žmonių. Labiausiai tai skaitina faktas, jog ir mes ir jie LDK laikome sava šalimi. Jie turi alų “Kunigaikštis Gediminas,” degtinę “Kunigaikštis Vytautas,” šampaną “Kunigaikštis Algirdas.” Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai dažnai girdimi baltarusiškoje aplinkoje. Vilnius laikomas dvasiniu ir istoriniu politiniu Baltarusijos centru. Tai galima išskaityti jų kultūros ir istorijos knygose. Iš kitos pusės, keli baltarusių intelektualai juokaudami sakė, kad ir gerai jog Vilnių lietuviams atidavė, jei būtų buvęs baltarusių, jis būtų išgriautas ir virtęs betono ir stiklo monstru, kaip koks Minskas ar Gomelis.

Įdomu, jog baltarusių kalba yra vienintelė, kur LDK laikų lietuviams pavadinti naudojami du skirtingi žodžiai - Літоўцы (lietuviai) ir Ліцвiны (litvinai). Pirmieji - tai tie, kurie kalbėjo lietuvių kalba, antrieji - tie kurie kalbėjo baltarusiškai, bet laikė save lietuviais. Istoriškai, didelė dalis šiandieninės Baltarusijos teritorijos gyventojų, beveik iki pat Dniepro, LDK laikais save laikė lietuviais. Ta tradicija išliko dar XIX a. ir net XX a. pradžioje. Todėl šiandien išgirdus per radiją baltarusišką tautinę dainą “licvinka dzievčynka” (lietuvaite, mergaite), nereikia galvoti jog jie dainuoja apie lietuvius, - jie galvoje turi baltarusiškai kalbančius “licvinus.”

Baltarusijoje labai stipri teorija, jog baltarusiai susidarė baltams susimaišius su slavais. Kadangi jie ypač pabrėžia savo baltiškąjį pradą bei akcentuoja LDK palikimą, todėl susidomėjimas dabartine Lietuva yra visai natūralus. Baltarusiai mokosi lietuvių kalbos, paskutiniu metu ypač aktyviai. Tiesa, visai neaišku ant kiek masinis šis fenomenas. Reiktų gal kokį tyrimą padaryti- būtų įdomu.