2019 m. sausis. Baltarusija ir jos suverenitetas

Paskutiniais mėnesiais stebimas reikšmingas įtampos padidėjimas tarp Minsko ir Maskvos. Konflikto esmė – naftos ir dujų kaina – nėra nauja problema. Rusija eilinį kartą ruošiasi pakelti kainas, bet tuo pat metu išlaikyti nuolaidas ir subsidijas savoje rinkoje. Baltarusija reikalauja „vienodų taisyklių“ (t.y. tokių pat sąlygų kaip Rusijos vartotojams) arba, bent jau, kompensacijų už galimus nuostolius.

Santykinai nauju fenomenu šiame konflikte yra informacinis fonas – plati ir emocinga diskusija Rusijos, Baltarusijos ir tarptautinėse medijose apie grėsmes Gudijos suverenitetui ir net apie galimą šalies inkorporaciją į Rusiją.

Santykių paaštrėjimo pike – 2018 m. gruodžio mėnesį – Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas prakalbo apie 1999 m. pasirašytos sutarties, numatančios Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sukūrimą, būklę. Šis dokumentas numatė vieningos valiutos įvedimą, bendrą muitinė ir kitus panašius dalykus. Atsakydami į tai, Baltarusijos valstybės atstovai kelias dienas vienareikšmiškai pasisakinėjo apie suvereniteto išlaikymo būtinumą.

Kiek pagrįsta yra baimė Baltarusijai netekti savo valstybingumo?

Be abejonės, Baltarusija išlieka labai nuo Rusijos priklausančia šalimi, gali būti, labiau nei bet kuri kita pasaulyje. Prekyba su Rusija sudaro pusę prekių apyvartos ir paskutiniais metais jos reikšmė tik auga. Rusija yra pagrindinė kreditų tiekėja. Nepaisant gerėjančių Baltarusijos santykių su Vakarais, bendradarbiavimo su ES, JAV ir NATO intensyvumas lieka labai žemas. Jis nesiekia ne tik Ukrainos, Moldovos ar Gruzijos, bet net Armėnijos, Azerbaidžano ir Kazachstano lygmens.

Vis dėl to, ekonominės priklausomybės nereikia pervertinti, kai kalba eina apie valstybės savarankiškumo ir suvereniteto išsaugojimą. Nepaisant didelio triukšmo ir spekuliacijų šia tema, tikimybė kad Baltarusija kaip valstybė išnyks „integracijos“ ar inkorporacijos į Rusiją pasėkoje išlieka labai maža. Tam yra savo ekonominės ir politinės priežastys.

Pirma, Baltarusijos inkorporacija yra paprasčiausiai labai brangus projektas. Niekas tiksliai negali pasakyti kiek tai kainuos, tačiau Maskvai tikrai reikės mokėti – pirkti valdininkus išmokant algas ir kyšius, mokėti už visuomenės lojalumą per socialines išmokas, o taip pat teikti subsidijas įvairios ekonomikos sritims, nuimti apribojimus prekybai ir taip toliau.

Antra, skirtingai nei Kryme ar rytiniuose Ukrainos regionuose, iškyla visuomenės lojalumo problema. Gali būti, kad didžioji visuomenės dalis į naują situaciją reaguos ramiai, tačiau be entuziazmo ir plataus palaikymo. Iki 30% visuomenės turi ir turės negatyvų požiūrį į inkorporaciją. Apie pusė demonstruoja nepastovų požiūrį ir jų nuotaikos priklausytų išimtinai nuo finansų ir informacinės kampanijos. Išimtinai prorusišką socialinę bazę sudaro tik apie 20% visuomenės. Tokiu būdu, jeigu politiniu ir ekonominiu požiūriu „inkorporacija“ neįvyks sklandžiai, po 2-3 metų Maskva gali turėti apie 2/3 nelojalių gyventojų ir visiška neaišku kaip ir už ką jie veiks ir balsuos.

Trečia, išlieka labai didelė tikimybė, kad valdžia ir politinis elitas priešinsis. Suprantama, kad Lukašenkos pasisakymų apie suverenitetą ir pasiruošimą jį ginti negalima traktuoti pažodžiui, tačiau bandymai inkorporuoti gali iššaukti aktyvų pasipriešinimą ir net karinį konfliktą.

Ketvirta, – užsienio politika. Bet koks naujas status quo pažeidimas regione ves į naują konfliktą ir konfrontaciją su Vakarais, sąjungininkų praradimą, naujas ekonomines sankcijas, poreikį didinti gynybos išlaidas ir kitus dalykus.

Visi aukščiau išvardinti faktoriai paverstų Baltarusiją ilgalaike ir brangia Rusijai problema, rimtai užaštrinančia ekonomines ir politines rizikas.

Koks yra labiausiai tikėtinas abipusių santykių vystymosi scenarijus?

Rusija stengsis gilinti integraciją ir riboti Baltarusijos santykius su Vakarais, o tuo pat metu bandys mažinti įvairias tiesioginio ir netiesioginio Baltarusijos ekonomikos subsidijavimo formas. Ekonominis ir informacinis Baltarusijos spaudimas bus šio proceso dalimi, tačiau nebus keliamas formalus suvereniteto apribojimo klausimas.

Baltarusijos interesai yra prieštaringi – tolesnės integracijos apribojimas, alternatyvių politinių santykių vystymas, o tuo pat metu, preferencijų ir subsidijų prekyboje su Rusija išsaugojimas. Galimos tam tikros integracinės nuolaidos, be to, labai tikėtina kad milžiniška ekonominė ir politinė priklausomybė išliks. Vis dėl to, suverenitetas nebus prekybos ar derybų objektu, o baltarusių valdžia stengsis išsaugoti politinę autonomiją net blogėjančios finansinės situacijos kaina.