Belaruś ar Belorussija: šalies pavadinimo problema gudų akimis

Polesės kraštas, Turovas

Pandemijos metu svarbiausios batalijos persikėlė į internetą. Vienas iš klausimų, keliančių aistringas emocijas, gudams yra valstybės pavadinimo problema. Ši tema neįtikėtinai dažnai pasirodo įvairiose interneto diskusijose. Vos tik kas nors, net pačiame nekalčiausiame kasdieninės buities kontekste, pavartoja žodį Belorussija, tuojau pat – geriausiu atveju – jam/jai primenama, kad tokios šalies jau seniai nebėra, o blogiausiu – ne visuomet cenzūruotai pasiūloma išvažiuoti į tą pačią Belorussiją. Idant būtų galima geriau suprasti šią problemą, reikia išskirti du problemos kontekstus: Gudijos vidinį ir tarptautinį.

Tikriausiai problema nebūtų tokia aštri, jeigu ne… ypatingai pažengusi Gudijos rusifikacija. Rusų kalba de facto yra pirmoji didžiajai gudų daugumai. Jau šiame lygmenyje atsiranda tam tikrai įvairovė. Esmė tame, kad tradicinis rusiškas šalies pavadinimas yra Belorussija (Белоруссия), atitinkamai gudų kalboje – Bielaruś (Беларусь). Tačiau 1991 metų rugsėjo mėnesį, kai Sovietų Sąjunga gyveno savo paskutinius mėnesius, Gudijoje buvo priimtas nutarimas rusų kalba valstybę vadinti Respublika Belarus’ (Республика Беларусь), arba sutrumpintai Belarus’ (Беларусь). Po 1991 metų naujieji piliečiai jau turėjo Belarusios pilietybę, tačiau vadovaujantis rusų kalbos taisyklėmis, kurios buvo visuotinai diegiamos mokyklose, jie ir toliau buvo belorusais (белорусы) ir kartais netgi galėjo bendrauti belorusų (белорусский) kalba.

Reikalai galutinai buvo supainioti liūdnai pagarsėjusiame 1995 metų referendume, kai rusų kalbai suteiktas valstybinis statusas. Tai reiškė progudiškos kultūros politikos pabaigą. Pavartojus pakankamai grubią analogiją, galima sakyti, kad Gudijos kalbinė situaciją kažkuo priminė Airiją ­– visose gyvenimo sferose absoliučiai dominavo anglų (atitinkamai, rusų) kalba, o vietinė kalba funkcionavo tik kaip folklorinis ir etnografinis reiškinys. Vis dėlto visuotinė rusifikacija gudų nepavertė „vakarų“ rusais. Veikiau gudų identiteto vystymosi vektorius buvo performatuotas, tapo gerokai mažiau nei kaimyninėse šalyse paremtas tautine kalba ir kažkokiu bendru istoriniu pasakojimu.

Naujoji karta, jau rusakalbė pagal nutylėjimą, nuėjo dar toliau. Jeigu jau šalis vadinasi Belarus’, tai ir rašyti reikia belarus (беларус, о ne belorus–белорус) ir belarusų (беларуский, o ne belorusų–белорусский), atitinkamai lietuvių kalboje gudas ir gudų. Tokią rašybą vartoja, pavyzdžiui, gana populiarus, tačiau Gudijos teritorijoje valdžios blokuojamas interneto portalas kyky.org.

Akivaizdu, kad rašybos klausimas jau seniai peržengė gryną kalbos problemą ir perėjo į tautinės identifikacijos paieškos lygmenį. Per paskutinius du dešimtmečius susiklostė gana akivaizdi tendencija: jaunoji karta, gimusi ir išaugusi nepriklausomoje valstybėje, vartoja Belarus’ ir išvestinius belarus/belarusų. Tačiau vyresni žmonės, vis dar jaučiantys nostalgiją Sovietų Sąjungai, dažniau vartoja žodį Belorussija. Oficialiuose dokumentuose, spaudoje ir televizijoje sutinkamas pavadinimas Belarus’, tačiau pilietybė ir kalba lieka belorusų (ne belarusų).

Vis dėlto, galimas daiktas, kad aprašytasis dualizmas yra tautinis gudų bruožas. Vienas labiausiai provokuojančių šiuolaikinių gudų rašytojų Adamas Hlobusas kartą pastebėjo: „gudams patinka viskas, kas yra sudvejinta: kad būtų antroji sostinė – nesvarbu, Maskva, Varšuva ar Kijevas, – su viena jie niekaip negali; kad būtų dvi kalbos – dėl visa ko, gudų ir rusų, gudų ir lenkų, o jei kas – tai nors gudų ir polesiečių (Polesė yra pietinis šalies kraštas su stipriu regioniniu identitetu ir savitu dialektu – R.K.), svarbiausia, komplektas.“

Gudijos valstybės pavadinimo problema turi ir tarptautinę dimensiją. Rusijoje, pavyzdžiui, toliau naudojamas žodis Belorussija, nors pagal oficialų rusišką pasaulio šalių klasifikatorių teisingai vis dėlto yra Belarus’. Tarp kitko, Kremlius visuomet šiuo klausimu laikėsi gana konservatyvios pozicijos. Kai kurie gudai, be abejonės, tame įžiūri imperinį šovinizmą. Oficialaus Minsko pozicija, atvirkščiai, greičiau yra abejinga. Užtenka prisiminti, kad 2014 metais vieno iš susitikimų Maskvoje metu priešais Aliaksandrą Lukašenką buvo pastatyta lentelė su užrašu Respublika Belorussija, tačiau gudų delegacijai tai nepadarė jokio įspūdžio. Panašias problemas su pavadinimais rusų kalboje turi ir kitos posovietinės šalys, pavyzdžiui Kirgizija/Kirgizstanas, Moldova/Moldavija.

Vakarų Europos kalbose gudų valstybės pavadinimas dažniausiai yra Belorussija vertinys. Pavyzdžiui, vokiškai – Weißrussland, o itališkai – Bielorussia. Tačiau net šiose valstybėse paskutiniu metu jaučiamas judėjimas pavadinimo keitimo link. Forma Belarus jau yra vartojama vokiečių kalboje, nors dar ne taip dažnai kaip Weißrusland.

Gudijos kaimynių tarpe situacija nėra vienareikšmiška. Lenkai vartoja formą Białoruś ir jokių diskusijų šiuo klausimu nenusimato. Ukrainiečių kalboje oficialiai patvirtinta Bilorus’ (Білорусь), tačiau daugelis ukrainiečių kasdieniame bendravime toliau vartoja kalkę Bilorusija (Білорусія). Lietuvių ir latvių kalbose įsišaknijusios formos Belorussija kalkės – atitinkamai Baltarusija ir Baltkrievija. Lietuviška situacija ypač keista, nes daugelį amžių glaudžiai sugyvendami su gudais, susikūrėme unikalų pavadinimą, kurį tik po Antrojo pasaulinio karo iš lietuvių kalbos išstūmė rusiška sovietinė tradicija. Daugiau skaitykite: Rūstis Kamuntavičius „Kaip pavadinti Gudiją?“ – https://www.gudija.lt/gudija-pavadinimas