Kaip pavadinti Gudiją?

 

Ištrauka pirmosios lietuviškos Rūsčio Kamuntavičiaus Gudijos istorijos.

 

Gudija, Baltarusija, Baltoji Rusia, rusėnai ir kiti pavadinimai

 

XX amžiaus pradžioje lietuvių tautinis pasakojimas kėlė sau užduotį rasti ir aprašyti lietuvius istorijoje. Problema buvo ta, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gausu įvairiakalbių bendruomenių, kultūrų, identitetų ir religijų. Mažai kam anuomet rūpėjo, kuriai tautai, XX ar XXI amžiaus prasme, jie priklauso. Filologinis aspektas, t. y. kalba kuria bendrauja, nebuvo pagrindinis identifikacijos elementas. XVII amžiuje lietuviu galėjo vadintis Vilniuje gyvenantis vokietis liuteronas, namuose kalbantis vokiškai, o viešumoje – lenkiškai. Nepaisant tokių paradoksų, dabartinio lietuvių tautinio pasakojimo kūrėjai pasiekė savo – lietuviškai kalbantieji buvo dirbtinai atskirti nuo lenkiškai, gudiškai, vokiškai, rusiškai kalbančiųjų valstybės gyventojų, taip pat žydų. Elito atstovai, kurių dauguma XVI amžiuje atsisakė lietuvių kalbos ir vartojo lenkų, nors laikė save lietuviais, buvo atmesti. Retos išimtys padarytos kai kuriems Radviloms (pavyzdžiui, Jonušui, žinomam 1655 metų Kėdainių unijos iniciatoriui, kai buvo nutraukti santykiai su Lenkija ir užmegzta nauja unija su Švedija) ir kitiems didikams, ypač tiems, kurie gynė Lietuvos valstybingumą nuo Lenkijos. Visi kiti bendrapiliečiai, gyvenę greta, įskaitant gudus, galima sakyti, buvo ignoruojami ir užmiršti.

 

Gudų tautinis pasakojimas ėjo tuo pačiu taku kaip lietuvių – ieškojo ir vis dar ieško gudų įvairiaspalvėje istorijos mozaikoje. Šiandieniniuose mokyklų vadovėliuose aiškiai kalbama apie tai, kad savarankiškas gudų etnosas, arba gudų tautybė, susiformavo XIV–XVI amžiais. Tada Gudijos žemės buvo LDK sudėtyje, šalies branduolyje, ir tai kūrė politinį, kartu ir kultūrinį jų atskirumą nuo kitų rytų slavų. Tais laikais daug Gudijos gyventojų save vadino rusėnais, o kraštą – Rusia. Jie laikė save didžiosios Kijevo Rusios palikuonimis ir jautėsi artimi kitoms rytų slavų tautoms. Tiesa, identitetas nebuvo vienalytis, nei laike nei erdvėje. XVI–XVIII amžiais būta tokių formuluočių, kaip rusų kilmės lietuvis, graikų tikėjimo lietuvis, lietuvis-gudas ir kita. Vienas žinomiausių gudų kultūros veikėjų Pranciškus Skorina galėjo būti pavadintas litvinu-rusėnu iš Polocko. Prisiminkime, kad LDK pietvakariuose, istoriniame valstybės lopšyje, gudai ypač anksti, jau pirmaisiais LDK gyvavimo šimtmečiais, ėmė vadintis lietuviais. Pridurkime, kad užsieniečiai neretai visus krašto gyventojus vadino lietuviais, nes taip vadinosi valstybė. Šalia bendrinių pavadinimų, buvo ir lokalių. Pavyzdžiui, pietuose esančios Polesės pelkių gyventojai buvo vadinami polešiukais. Buvo ir kitų regioninių identitetų: polockietis, sluckietis ir daugelis kitų. 

 

Lietuvių tautinis istorijos pasakojimas neturi su Gudija ir gudais susijusių tvirtų ir aiškių pavadinimų tradicijos. Tik paskutiniais dešimtmečiais bendriems ukrainiečių ir baltarusių protėviams įvardinti lyg nusistovėjo rusėnai. Šioms tautybėms atsiskyrus, LDK žemėse maždaug nuo XVII amžiaus gyvenę rusėnai dabar vadinami baltarusiais. Nors ir yra kažkokia vidinė logika, tačiau prasminga dar kartą aptarti „gudų“ ir „baltarusių“ pavadinimus.

 

Vienas iš autoritetingiausių tekstų, aiškinančių „gudų“ kilmę ir raidą lietuvių kalboje, teigia, kad šiuo etnonimu baltai skirtingais laikotarpiais vadino įvairias tautas [E. Gudavičius, „Gudai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija]. Kilęs jis veikiausiai iš rekonstruoto gotų kalbos žodžio ghudas (plg. guththiuda – gotų tauta). Į baltų kalbas pateko I tūkstantmečio pradžioje, gotams gyvenant Vyslos žemupyje. Šis vardas ėmė reikšti apskritai svetimtaučius. Pirmojo tūkstantmečio viduryje gudais imta vadinti rytų slavus. Šiems suskilus į rusus, ukrainiečius ir baltarusius (tautybės galutinai susidarė XVII a.) gudais vis labiau buvo vadinami Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenantys rytų slavai, nuo XVII amžiaus – daugiausiai baltarusiai, nuo XIX amžiaus antrosios pusės – tik jie. XX a. penktojo dešimtmečio antrojoje pusėje etnonimas gudai oficialiai pakeistas etnonimu baltarusiai. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios etnonimas gudai neretai vartojamas kaip tradicinis.

 

Pavadinimas Baltarusija yra atėjęs iš slavų kalbų – Belaruś, Беларусь, Белоруссия. Lietuvių kalboje ilgą laiką jo nebuvo: K. Sirvydo Pirmajame lietuvių kalbos žodyne (pirmas leidimas 1620 m.) žodžio „Baltarusija“ nėra, vartojami Ruś, Ruthenia, Gudai. Nors Baltosios Rusios kraštas egzistavo nuo viduramžių, tačiau jo ribos ir vieta nebuvo aiškios. Per pastarąjį dešimtmetį šiai problemai skirti net du išsamūs moksliniai veikalai [O. Łatyszonek (2006) ir А. Белы (2000)]. Viduramžių pabaigoje Baltąja Rusia vadintas kraštas į šiaurę nuo dabartinės Gudijos, prie Naugardo. LDK laikais Baltoji Rusia buvo šiaurinė ir rytinė valstybės dalys – Vitebsko ir Dniepro pakrančių teritorijos. Labai anksti – jau 1382 metais Polockas kronikose vadinamas Baltosios Rusios miestu. Visa kita LDK dalis vadinosi Lietuva, o jos gyventojai, natūraliai, – lietuviais. Tai patvirtina netgi miestų ir miestelių pavadinimai: Lietuvos Brasta (pietvakarinis LDK taškas), Lietuvos Minskas (taip šimtus metų buvo vadinama dabartinė Gudijos sostinė), Lietuva – daugybė vietovių pietinėje ir rytinėje šiandieninės Gudijos dalyje. XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiuje Baltosios Rusios pavadinimas jau buvo išplitęs į visas gudiškas LDK žemes, nors dar XX amžiaus pradžioje dabartinės pietvakarinės Gudijos žemės – Brestas, Naugardukas, Gardinas, Slanimas – buvo priskiriamos „tikrajai“ Lietuvai ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jų gyventojai vadinosi lietuviais. 

 

Su visa dabartinės Gudijos teritorija ir joje gyvenančiais žmonėmis Baltarusijos pavadinimas sąmoningai ir kryptingai pradėtas sieti XIX amžiuje – Rusijos imperijos laikais. Vykdant tokią politiką, šalia kitų dalykų, buvo siekiama atskirti lietuvius, gudus ir lenkus vienus nuo kitų, supriešinti ilgaamžius sąjungininkus tikintis, kad juos suskaldžius bus lengviau valdyti. Be to, pats Baltarusijos pavadinimas suponavo artumą su Rusija, esą šis kraštas yra tik viena – „baltoji“ – jos dalis. Ilgainiui žodis baltarusiai pradėtas vartoti aprašant ir senesnius, LDK epochą menančius laikus, kai tokio vardo amžininkai nei žinojo, nei vartojo. Taip nejučiomis XIX amžiuje Baltoji Rusia virto Baltarusija – rytų slavų ir Kijevo Rusios simbolika buvo pakeista į Rusijos imperijos. Žlugus Sovietų imperijai ir paskelbus šalies nepriklausomybę oficialus valstybės pavadinimas buvo pakeistas iš Baltarusijos (Белоруссия) į Baltąją Rusią (Беларусь). Nepriklausomos Gudijos diplomatija įdėjo daug pastangų, kad anglų kalba šalies pavadinimas skambėtų Belarus, o ne Byelorussia, ir savo pasiekė.

 

Lietuvoje pavadinimas Baltarusija prigijo negreitai. Tarpukariu šis kraštas vadintas Gudija; oficialiai – keistai skambančia Gudijos Sovietų Socialistine Respublika. Baltarusijos pavadinimas įvestas į lietuvių kalbą ir užtvirtintas sovietiniu laikotarpiu, prasidėjusiu iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Taigi, galima teigti, kad lietuvių kalboje Baltarusija išstūmė Gudiją dėl sovietinių ir prorusiškų įtakų. Nors Sovietų Sąjunga subyrėjo prieš tris dešimtmečius, autoritarinis Lukašenkos rėžimas, tiesiogiai siejamas su sovietiniu paveldu ir prorusiškomis įtakomis, nesukėlė jokių diskusijų ir nedavė preteksto sukelti jų Lietuvos viduje. Taigi tarsi natūraliai esame kviečiami toliau šią šalį vadinti Baltarusija.

 

Greta tokios painiavos, lietuvių kalboje nėra vieno abstraktaus pavadinimo dabartinės Lietuvos ir šiuolaikinių lietuvių istoriniams kaimynams rusėnams–gudams–baltarusiams įvardyti. Tai gali būti dėl menko domėjimosi ir dėmesio stokos. Pasirinkimas labai didelis. Šalia jau minėtų vardų, paskutiniu metu viešojoje erdvėje girdėti siūlymų vadinti juos „baltaisiais rusais“ arba „baltrusiais“ (tiesioginis Беларусь valstybės gyventojų pavadinimo vertinys), „belarusais“ (sulietuvintas žodis, kuriuo jie patys save vadina), LDK laikus menančiais „licvinais“ ir kitaip. Keista būtų, jei įvestume visiškai naujus žodžius arba skolinius pavadinti kaimynams, su kuriais be perstojo bendraujame daugiau nei tūkstantį metų.

 

Vardan istorinio tikrumo ir autentiškumo, turėtume grįžti prie pavadinimų Gudija ir gudai vartojimo. Ypač tai pasakytina apie laikotarpį iki 1795 metų. Keistai ir nenatūraliai skamba kalbėjimas apie baltarusius Gedimino, Vytauto ar net Skorinos laikais. Tuo tarpu „rusėnai“ pradangina gudus bendrame rytų slavų areale. Tiesa, vieno aiškaus atskiro vardo apibrėžti gudiškai, t. y. baltarusiškai, kalbėjusiems LDK gyventojus nebuvo, tačiau „gudai“ yra artimiausias iš visų, kuriuos turime savo tradicijoje. Kiek sudėtingiau yra su XIX ir XX amžiais, nes „Baltarusija“ ir „baltarusiai“ lietuvių tradicijoje yra įleidę gilias šaknis. Matyt, racionalu būtų nedaryti brutalių pokyčių ir palikti šiuos vardus kaip sinonimą. Jie galėtų būti vartojami tuomet, kai kalbama imperinių, sovietinių arba moderniųjų laikų autoritarinėmis šalies istorijos temomis, nes tai yra tas lizdas, iš kurio kilo ir stiprėjo Baltarusijos, kaip priešingybės Gudijai, samprata. Taigi Gudija yra platesnis ir abstraktesnis pavadinimas, o Baltarusija – siauresnis, skirtinas tik rusiškajai ir oficialiai imperinei, sovietinei ir autoritarinei XIX–XXI amžių pusei akcentuoti. Baltarusija – tai ta pati Gudija, tik su rusišku-sovietiniu politiniu, kultūriniu ir ekonominiu prieskoniu.

 

Dviejų pavadinimų – platesnio Gudijos ir siauresnio Baltarusijos – vartojimas tuo pačiu metu ir, galima sakyti, tiems patiems  dalykams pavadinti neturėtų gluminti. Atvirkščiai, tai geriau parodo krašto identiteto ir istorijos specifiką, kurio esmė – gyvenimas iš karto dviejuose vienas kitam prieštaraujančiuose pasauliuose. Kitais žodžiais tariant, tai yra dar viena Gudijos idėjos apraiška.

 

Dar reiktų pridurti, kad senojoje lietuvių tradicijoje žodis „gudas“ kartais buvo vartojamas paniekinama prasme (plg. iš tautosakos: „Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, bet muški gudą, kaip šunį rudą“). Klausiama, ar prasminga žeminantį ir niekinantį terminą prikelti naujam gyvenimui? Argumentai „už“ Gudiją yra dvejopi. Pirma, pats žodis „gudas“ turi ne tik negatyvią, bet ir pozityvią prasmę: prityręs, įgudęs (Lietuvių kalbos žodyne: "Žmogus gùdas, kurs pagudęs, prigudęs darbus dirbti J. Kurs suguñda su kits kitu greit, tas gùdas J."). Antra, ir svarbiausia, vargu ar pasaulyje yra bent vieno etnoso pavadinimas, turintis išimtinai pozityvią reikšmę. Ypač tai pasakytina apie kaimynines tautas, su kuriomis nuolat vyko trintys ir intensyvus bendravimas. Kuo vardas turi ilgesnę istoriją ir gyvą tradiciją, tuo jis yra sodresnis, prieštaringesnis, drauge turtingesnis ir prasmingesnis. Būtent tokie yra „gudas“ ir „Gudija“.

 

Pravartu prisiminti dar kelis svarbius su pavadinimais susijusius aspektus. Istoriografijoje yra vartojamas, nors šaltiniuose retai aptinkamas Juodosios Rusios pavadinimas, kuris žymi pietvakarines Gudijos žemes (Gardinas, Naugardukas, Slanimas, Brestas). Šios žemės  amžininkų dažniausiai buvo laikomos Lietuva, arba „tikrąja Lietuva“, t. y. LDK branduolio dalimi. Nėra iki galo aišku, kuo remiasi „Juodosios“ ir „Baltosios“ pavadinimai. Galbūt balta spalva tais laikais reiškė rytus, o juoda – vakarus. Balta spalva taip pat galėjo būti susijusi su žmonių plaukų ar rūbų spalva. Be to, Baltąja Rusia vadino tą rytų slavų gyvenamos teritorijos dalį, kurios nepuolė nei kryžiuočiai, nei mongolai. Galbūt žodis „baltoji“ reiškė laisvę ir nepriklausomybę. Vėliau, kai tose, dabartinės Vakarų Rusijos, žemėse įsitvirtino despotiška Maskva, Baltosios Rusios terminas vartotas pasienyje, LDK teritorijoje buvusioms rytų slavų žemėms pavadinti. Vis dėlto, tai tik hipotetiniai vienareikšmių patvirtinimų šaltiniuose neturintys pamąstymai.

 

Pabaigai šiek tiek grįžkime prie Gudijoje vartojamų pavadinimų. Kadangi plačiai paplitusi nuomonė, kad LDK buvo gudiška valstybė, nes čia vyravo gudai, daroma išvada, jog būtent jie turi vadintis lietuviais. Jei gudai vadinosi lietuviais (gudiškas žodis licvinai), tai kaip tuomet pavadinti kalbėjusiuosius lietuviškai? Čia randamas paprastas sprendimas – lietuvisai (ліетувісы), iš žodžio „lietuvis“. Sekama nuostata, kad tautos turi būti vadinamos taip, kaip pačios save įvardina. Pirmieji bandymai įvesti tokį pavadinimą siekia XX amžiaus pradžią, kai Lietuvos lenkai jį sugalvojo nenorėdami atsisakyti vadintis lietuviais. Kitas variantas – litoŭcai (gudiškai літоўцы, rusiškai литовцы), rusų kalbos žodis, reiškiantis lietuvį. Diskusijos dėl terminų vis dar aktualios šiandieninėje Gudijoje ir kol kas neaišku, kaip baigsis. Tikėtina, kad tradicija savo LDK laikų protėvius vadinti licvinais, o lietuviškai kalbančiuosius litoŭcais ateityje tik plis. Litoŭcai turėtų išstumti lietuvisus, kurie skamba kaip nesusipratimas. Tokios tendencijos glumina lietuvius, ir jie jaučiasi apvagiami. Suprantama, jog tai veda prie konfrontacijos, nes, lietuvių požiūriu, taip gudai juos išstumia iš LDK palikimo perėmėjų pozicijos. Atsiranda realūs konkurentai dėl praeities, į kurią pretenzijos išsakytos pirmajame Lietuvos Konstitucijos sakinyje ir dėl kurios šimtą metų kovota su lenkais.