Gudijos revoliucija. Trečioji savaitė: 2020.08.24-30


Iliustracija paimta iš @trohihirovato


Pirmosios dvi Gudijos revoliucijos savaitės buvo permainingai dinamiškos ir intensyvios. Tris naktis vykusius protestus, kuriuos lydėjo žiaurūs taikių demonstrantų persekiojimai, suiminėjimai ir kankinimai, pakeitė dienomis rengiami mitingai, įkvėpti moterų ir merginų, nešusių gėles. Protestuojančių ir žygiuojančių žmonių kolonos tapo Minsko ir kitų Gudijos miestų ir miestelių kasdienybe. Kas vakarą sostinės Nepriklausomybės aikštėje vykdavo daugiatūkstantiniai susibūrimai. Protesto kulminacijomis tapo sekmadieniniai (16 ir 23 d.) šimtatūkstantiniai mitingai Minsko centrinėje dalyje. Iš esmės decentralizuotas ir lyderių neturintis protestas antrąją savaitę konsolidavosi ir aplink lydere pasiskelbusią vis dar Vilniuje esančią S. Cichanoŭskają susibūrė Minske suformuota Koordinacinė Taryba.


Abi savaites Lukašenka malūnsparniu skraidė virš šimtatūkstantinių minių ir puikiai matė protesto mastą, tačiau tai niekaip nepaveikė jo pozicijos. Jis neparodė jokio noro tartis, ieškoti kompromisų ar daryti kokias kitas nuolaidas sostines gatves užpildžiusių, jo žodžiais tariant, „žiurkių“ atžvilgiu. Minske ir kituose šalies miestuose valdžia organizavo savus mitingus, kuriuose matėsi Rusijos valstybinių, „koloradinių“ ir įvairių Rusijos nacionalistinių organizacijų vėliavos, taip pat po gatves gainiojo automobilių, dažnai be identifikacijos numerių, kolonas su valstybinėmis Baltarusijos vėliavomis. Lukašenka ignoravo bet kokius Vakarų valstybių tarpininkavimo siūlymus, tačiau primygtinai spaudė Putiną išreikšti savo paramą Baltarusijos režimui. Savotiška kulminacija tapo paskutinis sekmadienis (23 d.), kai, išsigandęs savo tautos, į Minską diktatorius įvedė reguliarią kariuomenę, o pats apsiginklavo ir „įsitvirtino“ Nepriklausomybės rūmuose.


Svarbiausi įvykiai: nuo 16-os iki 22-os protestų dienos


Trečią revoliucijos savaitę mitingai ir protestuojančių žmonių kolonos nenustojo drebinti Minsko ir kitų Gudijos miestų kasdienybės. Tradiciškai, kas vakarą žmonės – tūkstantis, du tūkstančiai ir daugiau – rinkdavosi į Nepriklausomybės aikštę. Įvairiose sostinės vietose mitingavo mokytojai, dėstytojai, gydytojai ir kitų profesijų atstovai. Gatvėmis žygiuodavo streikuojantys darbininkai. Tiesa, darbo dienomis vykusios manifestacijos buvo kiek vangesnės nei pirmosiomis savaitėmis, tačiau ne ką mažiau entuziastingos ir viltingos. Visą šeštadienį Minsko centrinės dalies gatvėse, ypač Nepriklausomybės prospekte, žygiavo moterų kolonos. Jas nesėkmingai ir komiškai bandė vaikyti OMON’o daliniai. Sekmadienį, jau trečią iš eilės, vyko masinė demonstracija Minsko centre – Nepriklausomybės ir Nugalėtojų prospektuose, šalia Stelos ir gretimose gatvėse. Ji vėl surinko šimtus tūkstančių dalyvių. Kaip ir praeitą sekmadienį, Lukašenka į sostinę vėl sutraukė OMON’o dalinius, kurie užtvėrė Nepriklausomybės aikštę ir Respublikos rūmus. Pagelbėti atvyko kariškiai su tanketėmis ir kita technika. Kad būtų dar „baisiau ir įtaigiau“, oficiali propaganda vėl išplatino nuotraukas, kuriose matomas Lukašenka, einantis su karine ekipuote ir automatu.


Režimas nevykdė atvirų masinių taikių protestuotojų persekiojimų, sumušimų ir suėmimų. Tačiau savaitės viduryje suėmė apie 50 užsienio žurnalistų, o vien sekmadienį – iki 200 mitingo dalyvių. Koordinacinės tarybos Prezidiumo nariai vienas po kito buvo kviečiami pasiaiškinti. Du iš septynių pasodinti 10-iai parų. Matydami, kad tokiu būdu visi jie gali būti išgaudyti, Koordinacinės tarybos nariai priėmė sprendimą padidinti narių skaičių nuo maždaug 70 iki 1000. Visą savaitę vyko pavieniai mitinguotųjų sulaikymai. Gatvėse buvo pilna civiliais apsirengusių milicijos pareigūnų, kurie atvirai filmavo protestuojančiuosius, taip darydami psichologinį spaudimą. Tie patys, neuniformuoti pareigūnai, vadinamieji „tichari“, nukabinėja ant namų pakabintas balta-raudona-balta vėliavas, sulaiko ir sumuša pavienius demonstrantus.


Pirmąją revoliucijos savaitę prasidėjo įmonių streikai, o šis judėjimas savotišką emocinį piką pasiekė antrą savaitę. Nors trečią savaitę streikai ir darbininkų solidarumo judėjimas vis dar tęsiasi Minske ir kitose Gudijos vietose, tačiau grasinimai baudžiamąja atsakomybe, masiniai atleidimai iš darbo ir suėmimai bei įkalinimai kiek apramino darbininkų entuziazmą.


Šalyje nuolat blogėja ekonominė situacija. Nacionalinės valiutos kursas sparčiai krinta. Per savaitę visi pagrindiniai bankai sustabdė kreditų teikimą fiziniams asmenims. Aktyviai protestuoja IT įmonės, kuriomis Lukašenka ypač didžiavosi. 12 Gudijos IT kompanijų paskelbė, kad šiuo metu kraustosi iš šalies, 59 kompanijos vykdo dalinį darbuotojų iškėlimą iš Gudijos, 112 kompanijų svarsto išsikėlimo iš Gudijos planus.


Opozicija visą laiką ieško naujų kovos su režimu būdų. Trečiąją revoliucijos savaitę Koordinacinė taryba paskatino žmones kreiptis į savo deputatus, teirautis apie situaciją ir negavus norimų atsakymų inicijuoti jų atšaukimo procedūras. Tokia piliečių teisė yra numatyta įstatymuose. Tiesa, deputatai visais įmanomais būdais vengia tokių pokalbių su rinkėjais, o savo tylėjimą dažnai argumentuoja tuo, kad atostogavo, ir nežino, kas dedasi šalyje.


Įkyrūs nusižeminusio Lukašenkos skambinėjimai į Maskvą ir pagalbos prašymai suteikė Putinui papildomas galimybes. Tiesa, kas iš tiesų vyksta Putino galvoje, nežinome. Buvo skelbiama, kad Rusija yra pasiruošusi kalbėtis su Koordinacine taryba ir džiaugtasi, kad ši nesiruošia nutraukti santykių su didžiąją kaimyne. Trečiosios savaitės metu Putinas paskelbė, kad Rusijoje suformuoti kariniai daliniai, pasiruošę ateiti į pagalbą režimui. Tiesa, tokia pagalba būtų suteikta tik iškilus realiai grėsmei. Be to, jis oficialiai pripažino Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatus, o sekmadienį pats paskambino Lukašenkai, pasveikino su 66-uoju gimtadieniu ir abu susitarė dėl susitikimo.


Kas bus toliau?


Bendros ilgalaikės Gudijos, kaip valstybės, ateities prognozės iš esmės nepakito. Ji vis labiau grimzta į dumblą. Kuo ilgiau Lukašenka lieka valdžioje, tuo labiau krašto likimas priklauso nuo svarbiausių regiono žaidėjų – Rusijos ir Europos Sąjungos – susitarimų. Savo paties piliečių nepalaikomas režimas yra pažeidžiamas ir netvarus, o laikas eina ne jo ir ne valstybės naudai. Tam, kad atsvertų Rusijos politines ir kultūrines įtakas, diktatoriaus pasitraukimo atvejui Vakarų valstybėms, atrodo, jau sufleruojama pasiūlyti tam tikrą „Maršalo planą“, nes akivaizdu, kad paršiuko Nif-nifo šiaudinės trobelės pavyzdžiu suręsta Baltarusijos ekonomika neatlaikys griūvančios Lukašenkos valdžios „vertikalės“ pasekmių. Vakarų finansinė parama padėtų pertvarkyti ekonomiką, o tuo pačiu palaikytų demokratijos, parlamentarizmo ir atvirumo tendencijas.


Trumpalaikėje perspektyvoje nusimato bent vienas akivaizdus dirgiklis – rugsėjo 1 d. Prisiminkime, kad rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų metu daugelis ėjo balsuoti būtent į mokyklas. Mokytojai skaičiavo balsus ir skelbė laimėtojų sąrašus. Absoliuti dauguma atvejų, kuomet jie pasirašydavo falsifikuotus, Lukašenkai palankius, rezultatus. Alyvos į ugnį įpylė pats diktatorius, šią savaitę paskelbęs, kad iš mokyklų turi būtų atleisti visi, kurie nepritaria valstybinei ideologijai. Žmonės nusiminę ir sutrikę – į kieno rankas jie atiduos savo vaikus? Jau dabar kviečiama rinktis privačias mokyklas, o valstybinėse likusių mokinių tėvai skatinami neleisti savo vaikų į pro-valstybines jaunimo organizacijas, ignoruoti tėvų susirinkimus ir oficialius įvykius, neskirti pinigų renginiams, remontams, dovanoms ir savo iniciatyva organizuoti „gėdos lentas“, kuriose būtų spausdinamos mokytojų-falsifikatorių pavardės.


Gresiantys neramumai, susiję su pradinėmis ir vidurinėmis mokyklomis – tai tik dalis viso vaizdo. Rugsėjo pirmą savaitę į universitetus suvažiuos studentai, kurie turėtų būti nusiteikę dar radikaliau. Be to, visi tie, kurie iki šiol dalyvavo mitinguose, eitynėse ir protestuose, nė nemano nusiraminti ir susitaikyti su „ūsuotu tarakonu“. Neabejotina, kad ketvirtą protestų savaitę vėl kažkas vyks.


© 2017-2020 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas