• Pavel Ablamski

2020 – Didžiojo lūžio metai


Gruodžio mėnesį Gardino viešose erdvėse pasirodžiusiuose plakatuose Vytautas Didysis yra pasidabinęs balta-raudona-balta ženkleliu, o užrašas skelbia: „Nenuleidau rankų, net kai viskas buvo prieš mane. Kovok kiekvieną dieną. Vytautas.“ Paimta iš https://t.me/nexta_tv/10415


Tikėtina, kad po kelių dešimtmečių 2020 m. įvykiai Gudijoje paklius į mokyklinius vadovėlius ir taps intensyviu istorikų ir sociologų diskusijų objektu. Gali būti, kad šie specialistai pavadins 2020-uosius metus kokiu nors gražiu žodžių deriniu. Jau galima išgirsti nuomonių, kad galutinė Sovietų Sąjungos griūtis Baltarusijoje įvyko visai nesenai, o 2020-ieji tapo savotišku atskaitos tašku gudų tautos formavimosi procese. Žvelgiant iš toliau matyti daugiau, todėl retrospektyvoje adekvačiai įvertinti 2020-uosius metus turės būti daug lengviau.

Paskutiniais metais mes pripratome „sėkmingas revoliucijas“ pirmiausiai sieti su karnavalais aikštėse, besikeičiančiais kaip paveikslėliai kaleidoskope su masinės prievartos scenomis. Tokios schemos kulminacija dažniausiai tampa „tautos lyderio“ atsistatydinimas arba, dar geriau, pabėgimas iš šalies. Kaip parodė praktika, po šio „sėkmingos revoliucijos“ etapo šalyje pasikeičia tik dekoracijos. Gudijoje šis šablonas buvo sulaužytas, tačiau ir revoliucija klasikine šio žodžio prasme čia neįvyko. Vis dėl to, tai nėra priežastis nevadinti 2020-ųjų metų lemtingais Gudijos istorijoje.

Protestai Gudijoje pirmiausiai nustebino savo veržlia saviorganizacija. Šalyje, kurioje jau daugiau kaip du dešimtmečius politikos kaipo tokios nėra, valdžiai nepastebint susiformavo dauguma, kuri nenori gyventi „po senovei.“ Netikėtai pasirodė, kad vos per keletą mėnesių galima nueiti kelią nuo namų šeimininkės iki demokratinės Gudijos lyderio, kuris susitinka su Vakarų pasaulio lyderiais. Išskirtinai taikus masinių gudų protestų charakteris palieka viltį, kad gresiantys pokyčiai šalyje bus esminiai.

Savo valdžią jėgos pagalba išlaikantis Baltarusijos režimas prarado bet kokį legitimumą šalies viduje. Kracho pradžia tapo COVID-19 epidemija, kurią Lukašenkos režimas nusprendė atšaukti ir peršokti besiremdamas išimtinai savo paties charizma. Kaip visada, vietomis buvo netgi juokinga, tačiau iš esmės visiškai neįtikinama. Epidemijos mastų nutylėjimas ir atviras gudų sveikatos nepaisymas tapo geru postūmiu visuomenės saviorganizacijai.

Toliau, sėkmingai masiniu tapęs memas apie 3% reitingo procentus, aišku, yra mitas, tačiau susidariusioje situacijoje valstybės propaganda nesugebėjo nieko efektyvaus jam priešpastatyti. Panašu, jog pirmą kartą per du dešimtmečius permainų šalininkai pajuto, kad jie yra daugumoje. Nepakitę liko tik viena – tai protesto semiotika. Balta-raudona-balta simbolika, kuri nuo 1995 m. buvo atgrasi Lukašenkos režimui, užpildė Gudijos miestų gatves.

Per du dešimtmečius suformuota ir konsoliduota autoritarinio režimo „valdžios vertikalė“ išsilaikė, tačiau mes kol kas negalime įvertinti permainų proceso, kuris vyko ir vis dar vyksta jos viduje. Tik jėgos struktūros dar kuriam laikui gali pratęsti Lukašenkos režimo egzistavimą. Beje, paskutiniaisiais mėnesiais jos kaip tik tuo ir užsiima.

Kartu su 2020-aisiais į nebūtį pasitraukė kai kuriuose Vakarų pasaulio sluoksniuose populiarus mitas apie tai, kad Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės nuo Rusijos garantas. Metai prasidėjo nuo iki tol nematyto santykių tarp Minsko ir Maskvos atšalimo, tačiau kai situacija iš tiesų tapo kritiška, būtent Lukašenka kreipėsi pagalbos į „vyresnįjį brolį.“ Iš tikrųjų, panašu, kad būtent žodiniame lygmenyje reiškiama Putino parama padeda Lukašenkai išsaugoti kažkokį legitimumą jėgos struktūrose, valdžios aparate ir kai kuriuose labiausiai pro-rusiškuose jo elektorato segmentuose. Charakteringa ir tai, kad bandymuose nuslopinti taikų protestą vis aiškiau yra matoma rusiška įtaka: Russia Today propagandistų komandiravimas į Baltarusiją, bendradarbiavimo sutarties su „Rosgvardija“ pasirašymas, pokalbiai apie įstatymo „apie užsienio agentus“ priėmimą. Kol kas sunku įvertinti tendencijos stabilumą, tačiau „ypatingų santykių su Rusija“ šalininkų procentas gudų visuomenėje paskutiniais mėnesiais ženkliai sumažėjo. Atskiras klausimas yra susijęs su ekonomika, kurios Rusija nėra pasiruošusi subsidijuoti mainais už nusibodusią režimo retoriką apie „broliškus santykius“.

Panašu, kad režimas nepadarė jokių išvadų ir vėl bandys valdyti senais metodais. Gruodžio mėnesį Lukašenka suintensyvino savo tradicines „rūpestingo tėvo“ išvykas po šalį. Ypač dažnai jis lankėsi ligoninėse, kur gydomi COVID-19 pacientai, taip pat įvairiose įmonėse ir bendravo su jėgos struktūromis. Mėnesio pabaigoje buvo paskelbta apie sausumos sienų uždarymą – uždrausta išvykti iš šalies savais automobiliais, nors keliauti lėktuvais leidžiama. Oficialiai tai buvo susieta su pandemijos grėsme, tačiau žmonėms tai pasirodė kaip dar vienas teisių į mobilumą suvaržymas, nukreiptas prieš opoziciją.

Viena vertus, balta-raudona-balta simbolikos demonstravimas, dešimčių žmonių protesto eitynės ir net senjorų mitingai vyksta kiekvieną savaitę. Kita vertus, protestų aktyvumas akivaizdžiai smuko. Gruodžio mėnesį tradicinėmis tapusios eitynės ir mitingai jau nebuvo rengiami centrinėse Minsko gatvėse, o tik miegamuosiuose rajonuose ir gerokai mažiau skaitlingi. Visa tai, galimai kuria iliuziją, kad bendrai situaciją šalyje režimui pavyko suvaldyti. Savo Naujametiniame kreipimesi Lukašenka pasiūlė simboliškai „atverti naują istorijos puslapį.“ Deja, po rinkimų įvykę žiaurūs persekiojimai taikių protestuotojų atžvilgiu ir iki pat dabar besitęsiantis teisinės sistemos žlugimas sukėlė kolektyvinę gudų visuomenės traumą ir faktiškai nulėmė jos santykių su Lukašenkos režimu trajektoriją. Visuomenės procentas, kuris vienokiu ar kitokiu būdu perėjo per represinę autoritarinio režimo mašiną, pasirodė pakankamai didelis ir tai daro neįmanomu sugrįžimą į padėtį „iki rugpjūčio 9 d.“

Naivus pasirodė tikėjimas, kad pirmasis Baltarusijos prezidentas bus pajėgus blaiviai įvertinti susidariusią situaciją. Jo paskutinis sprendimas – 2021 m. vasario mėnesį sušaukti Visos Baltarusijos liaudies susirinkimą, kuris vaidins kažkokį „visuomenės dialogą“, tik patvirtina tokią nuomonę. Režimas linkęs nepastebėti, kad nuo 2020-ųjų rugpjūčio didžiulė gudų visuomenės dalis išgyveno veržlią evoliuciją ir tapo subjektu. Jau yra akivaizdu, kad naujasis vietoje Lukašenkos atėjęs lyderis bus jo antipodas. Pirmojo Baltarusijos prezidento epocha bus įvertinta kaip du su puse „prarastų dešimtmečių“. Dabartinė patinė situacija, kuri susidarė šalyje, reiškia tik viena – 2021 m. Gudija vėl gali pasirodyti pirmuose svarbiausių pasaulio laikraščių puslapiuose.

Lukašenkos režimo vėliavos dažnai matomos ant tiesiogiai su represijomis siejamų objektų. Tokiose mašinose – „autozakuose“ – vežami į kalėjimus ir kankinami taikūs protestuotojai. Paimta iš https://t.me/nashaniva/23126

© 2017-2020 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas