2019 m. spalis. Kalinausko perlaidojimas Baltarusijoje: už ir prieš

Rugsėjo mėnesį Baltarusijoje vyko aktyvios diskusijos apie tai, kur perlaidoti Kosto Kalinausko palaikus, rastus Gedimino kalne Vilniuje. Nepriklausomi baltarusių visuomenės atstovai atviru laišku kreipėsi į Lietuvos valdžią, kviesdami leisti juos pervežti į Baltarusiją. Tarp pasirašiusiųjų buvo žinomi dabartinės baltarusių kultūros veikėjai, tokie kaip Nobelio premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič, muzikantas Liavonas Volskis, vyriausias laikraščio „Naša Niva“ redaktorius Andrėjus Dynko ir kiti.

Kaip pasakė vienas iš pagrindinių kreipimosi iniciatorių, filosofas Uladzimiras Mackievičus, pradžioje pati lietuvių pusė, per savo diplomatinius kanalus, išreiškė pasiūlymą Kalinausko palaikus perduoti baltarusiams. Oficialusis Minskas tylėjo, todėl nuspręsta išstoti su nepriklausomu kreipimusi. Tuo pat metu Mackievičus paaiškino Lietuvos intencijas, kurių esmė – neraminantis integracijos tarp Baltarusijos ir Rusijos pagilėjimas. Oficialaus Minsko sutikimas reikštų, kad baltarusių valdžia laiko Kalinauską savo nacionaliniu herojumi, o tai savo ruožtu kviestų manyti, kad Baltarusijos suverenitetas yra absoliuti vertybė.

Toks žingsnis – pagal pasirašiusiųjų logiką – turėtų didelę simbolinę reikšmę nepriklausomai Baltarusijos visuomenei. Kalinausko palaikai, kai kurių baltarusių inteligentų nuomone, netgi turi tautą kuriančią funkciją. Anot tos pačios Sviatlanos Aleksijevič, „Kalinauską reikia palaidoti Baltarusijoje, kad galų gale atsirastų tokia vieta, kurioje baltarusiai galėtų save pajausti baltarusiais.“ Dar daugiau, Kalinausko sugrįžimas būtų pirmas žingsnis kuriant baltarusių nacionalinį nekropolį. Prie progos taip pat buvo prisimintas baltarusių poetas Maksimas Bagdanovičus, palaidotas Jaltoje. Netrukus po kreipimosi pasklido gandai apie galimą Kalinausko palaikų perlaidojimo vietą Baltarusijoje. Viena iš tokių įvardintos kapinės šalia Šv. Roko bažnyčios Minsko centre.

Kalinausko palaikų perlaidojimo iniciatyva iš karto stipriai padalino baltarusių pilietinę visuomenę. Perlaidojimo priešininkai savo poziciją grindė tokiais argumentais: Kalinausko asmenybė yra nepageidaujama oficialaus Baltarusijos istorinio naratyvo požiūriu, todėl perlaidojimo klausimą reikia atidėti iki labiau tinkamų laikų. „Tinkami laikai“, natūraliai, yra siejami su tokia baltarusių valdžia, kuri pradės etnocentrinės tautinės valstybės kūrimą. Istorikas Aleksėjus Smaliančukas pastebėjo, kad dabartinės Baltarusijos valdžios atminties politika greičiau remiasi Vilniaus general-gubernatoriaus Michailo Muravjovo palikimu, žiauriai numalšinusio 1863-1864 m. sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Reikia pastebėti, kad sovietinė istoriografija, žvelgdama iš klasių kovos perspektyvos, Kalinausko asmenybę vertino pozityviai, darydama jį baltarusių valstiečių gynėju. Tačiau panašu, kad dabartinis oficialus baltarusių istorinis naratyvas siekia jį marginalizuoti. Įdomu, kad 2004 m. iš valstybinių apdovanojimų sąrašo pradingo patvirtintas Kosto Kalinausko ordinas. Nei vienas žmogus šiuo ordinu niekuomet taip ir nebuvo apdovanotas. Praeitais metais baltarusių pilietinės visuomenės protestus sukėlė bandymai mokykliniuose vadovėliuose 1863-1864 m. sukilimą įvardinti kaip „lenkišką“. Tokia formuluotė buvo pavadinta kolonijine ir susieta su rusų istoriografine tradicija. Tuomet į polemiką įsijungę „pagrindinis valstybinis istorikas“ Igoris Marzaliukas, išsakęs mintį, kad Kalinausko vadovaujamo sukilimo tikslas buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienose. Marzaliuko nuomone, kai kurių „nacionalistinių istorikų“ bandymai padaryti iš Kalinausko išimtinai baltarusių patriotą yra bandymas modernizuoti istoriją.

Gana aštriai Kalinausko perlaidojimą iniciatyvą sukritikavo vienas iš Baltarusių Tautinio Fronto įkūrėjų, Zenonas Pazniakas, pavadinę ją „neprotinga ir nekultūringa“. Politikas, kuris nuo 1996 m. yra emigracijoje, palaikė lietuvių planą įamžinti sukilimo dalyvių atmintį, argumentuodamas tuo, kad visas Kalinausko gyvenimas ir veikla buvo susiję su Vilniumi, o kiekvieną „Mužikų tiesos“ laikraščio numerį jis pasirašydavo slapyvardžiu „Jaska gaspadorius nuo Vilniaus“.

Paskutinio mėnesio įvykiai tik patvirtina nuomonę, kad Baltarusijos valdžia siekia atsiriboti nuo Kalinausko asmenybės. Tikėtina, kad Igoris Marzaliukas išsakę poziciją, artimiausią oficialiajai, ir tai buvo… Zenono Pazniako tezės. Pirmoji tezė: Kalinauskas turi būti palaidotas Vilniuje, mieste, kurį jis mylėjo. Antroji tezė: Vilnius yra neatsiejama Baltarusijos istorijos ir kultūros dalis. Tokiu būdu, Marzaliuko atsakymas gerai sutelpa į formulę „ir vilkai sotūs ir avys sveikos.“

Šia proga reikia atkreipti dėmesį į dar vieną siužetą, kuris atsirado diskusijos apie galimą Kalinausko perlaidojimą Baltarusijoje metu. Daug interneto komentatorių lietuvių pusės pareiškime įžvelgė nenuoširdumo ir konjunktūros dėmenis, būgtai nori atiduoti Kalinauską, kad sumažintų baltarusių ir baltarusiškumo kiekį Vilniuje. Aišku, sunku rimtai komentuoti tokius balsus, tačiau Lietuvos–Baltarusijos santykiuose visuomet verta atsižvelgti į „baltarusiško Vilniaus“ faktorių.

Panašu, kad visi taškai ant „i“, šioje baltarusių diskusijoje apie Kosto Kalinausko palaikų perlaidojimą, bus sudėlioti Vilniuje. Lietuvos pusė paskelbė, kad sukilimo dalyvių palaikai bus iškilmingai perlaidoti lapkričio 22 d. Rasų kapinėse. Pilietinės visuomenės atstovai jau kreipėsi į baltarusius, kviesdami tą dieną vykti į Vilnių ir sudalyvauti iškilmėse. Užsienio reikalų ministras Uladzimiras Makėjus patvirtino, kad baltarusių pusė kontaktuoja su lietuvių kolegomis ir turėtų būti iškilmėse pristatyta „aukštame lygyje, nes tai svarbus Baltarusijos istorijos įvykis.“ Tikėtina, kad oficialaus Minsko sprendimas dalyvauti lapkričio 22 d. renginiuose gali būti kompromisinio pobūdžio. Greičiausiai, oficiali delegacija atvyks į Vilnių, tačiau – kaip mėgsta kartoti Aleksandras Lukašenka – „draugauti prieš Rusiją“ baltarusiai nesiims.