© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

Kelionė į Baltarusiją 2012 m.

Minskas. Kadangi monetų Baltarusijoje nėra, į fontaną mėtomi popieriniai pinigai. Devalvacija yra milžiniška – per kelis pastaruosius metus pinigai sumenko tris kartus. Iš šiame fontane matomų pinigų milijono gal ir negalima būtų surinkti, bet dešimtys ar šimtai tūkstančių rublių tikrai bus.

 

BALTARUSIAI MĖGSTA DAŽYTI. Pravažiavome didelę pietvakarių Baltarusijos dalį, nuo Gardino iki Minsko ir visur matėme daugybę dažančių žmonių. Jie dažė viską: pakelės ir parkų medžius, kelių ženklus, namų fasadus, lempų ir šviesoforų stulpus, magistralių pakraščiuose gulinčius akmenis. Dažė net pievoje ištryptus pėsčiųjų takelius, lauke stovinčius betoninius elektros stulpus. Plačiuose, iki horizonto besitęsiančiuose laukuose tokių stulpų šimtai. Romantiškai bauginančiai atrodo mažutė moterėlė prie vieno iš jų su teptuku ir kibiru dažų... Gražūs tie nudažyti betoniniai stulpai. Po viso to nesunkiai galima įsivaizduoti ir žolę dažantį baltarusį. Baltarusiai turi labai daug dažų. Turbūt kažkur, kokiame dideliame mieste yra didelis didelis dažų fabrikas. Tą miestą nesunku atpažinti – jis turėtų būti labai labai spalvotas, nors lietuviui tikrai būtų sunku sugalvoti dar labiau spalvotus miestus, nei jie yra Baltarusijoje. Palyginus, lietuviškieji yra tikri pilkos depresijos įsikūnijimai ir daltonikų rojus. Dėl tų spalvų Minske net saulė ryškiau šviečia, nei kokiuose Šalčininkuose. Ar ne šaunūs tie milžiniški 15-30 aukštų namai Minsko pakraštyje išdažyti dešimtimis spalvų – balta, žalia, raudona ir, aišku mėlyna (tą spalvą jie ypač mėgsta) bei šimtais jų atspalvių. Negali nežavėti tų piešinių formos. Kvadratai, apskritinimai, juostos, trikampiai. Gražūs tie namai kaip pyragaičiai. Tiesa, nematėme tų daugiaaukščių apšiltintų, bet už tai visi labai gražiai nudažyti. O kaimuose tie spalvoti namukai. Jie sugriuvę, vargani, mažučiai, bet su ryškiai mėlynomis langinėmis, ir apraizgyti geltonai-raudonais dujų vamzdžiais, ant kurių džiaunamos kojinės. Dar yra gražios gražios tvoros. Tvorų čia labai daug, nes joms yra skiriamas išskirtinis valdžios dėmesys. Jų yra kokie 5 variantai ir kaimai pasirenka (arba jiems išrenka) tą variantą, kuris jiems gražiausias. Po kiek laiko jie gauna gražią dvispalvę ar trispalvę tvorą, kuri apjuosia visą kaimą. Neaišku kodėl baltarusiai taip daug dažo. Viena mergina, protinga kaip naujoji Minsko biblioteka, sakė, kad juos užveda tas specifinis aliejinių dažų kvapas. Aš tuo nelabai tikiu. Akivaizdu, kad tai mažina bedarbystę, nes dažytojų šalyje yra tūkstančiai. Be to, retai kada žmogus vienas dažo, dažniausiai jie dažo grupėmis, į kurias įeina ir daug „dažytojų pagalbininkų“: stebėtojų, kontrolierių, informatorių ir šiaip žioplių. Baltarusių polinkis dažyti primena lenkų polinkį į ryškias spalvas. Ypač Lenkijoje akį rėžią blizgančios ir ryškios reklamos. Baltarusijoje tokių nėra, bet spalvų trūkumą jie kompensuoja savaip.

 

Miras. Neseniai restauruota Radvilų pilis, su viduje įrengtu muziejumi.

 

BALTARUSIAI DAUG MOKOSI. Gardino universitete pirmo kurso studentų paskaitos kas dieną prasideda 8 val. ryto ir tęsiasi maždaug iki 14-15 val. ir taip šešis (o ne penkis) kartus per savaitę! Kad nebūtų per mažą, už kiekvieną praleistą paskaitą bauda, kuri siekia apie 3-5 litus. Jei praleidi tam tikrą kiekį paskaitų, tave meta iš universiteto ir išduoda specialią pažymą, dėl kurios tu sunkiai susirasi darbą šalyje. Fizinė kultūra privaloma. Dviejų semestrų trukmės kursas apie Antrąjį Pasaulinį karą – irgi. Angliškai studentai kalba silpnai, todėl mokymo programose angliška literatūra nenumatyta. Užsienio kalbų studijos irgi nenumatytos (tik pusė semestro tos kalbos, kurios mokėsi mokykloje). Sunku patikėti, bet studentai tvirtino, kad didelė dalis jų naudojamų vadovėlių yra iš sovietinių laikų. Tikėtis pusmetinės išvykos pagal Erasmus programą, aišku, jiems irgi nėra kaip. Ir iš viso, Vakarų Europa jiems tolimesnė nei mums Šiaurės Korėja, nors kas trečias ar ketvirtas studentas yra buvęs Lenkijoje ar Lietuvoje. Matyt, tai pasekmė to, kad aplink Gardiną daug kas turi Lenko kortą ir gauna nemokamas vizas į Lenkiją. Dėstytojams ne ką lengviau – kolegės alga su visais priedais 600 LT per mėnesį. Blogiausia, kad krūvis nežmoniškas – bent kelis kartus didesnis nei Lietuvoje. Dar blogiau tai, jog jiems išduodamos tokios mažos pilkos ir piktos knygutės, kurios surašyta ką ir kaip jie turi studentams pasakoti. Visoje šalyje tos knygutės vienodos... Be perspėjimo atėję kontrolieriai tikrina kas ir kaip yra pasakojama studentams paskaitų metu, ar viskas vyksta pagal iš aukščiau nuleistą planą. Sunku įsivaizduoti kaip dar efektyviau galima būtų bukinti tautą. Bet už tai išugdomi šaunūs specialistai, kurie nesunkiai gali atskirti XI ir XV amžiaus molines puodynes, kurias iškasa čia pat – Gardino pilies papėdėje. Nežinau kam to reikia, bet  tokie gebėjimai atrodo įspūdingai. Neabejotinai.

 

Naugardukas. Vaizdas nuo pilies kalno. Matosi viena žymiausių LDK laikų bažnyčių. Čia Jogaila susituokė su Alšėnaite ir susilaukė palikuonių, kurie vėliau buvo vadinami Jogailaičių dinastijos nariais. XVIII a. pabaigoje čia buvo pakrikštytas Adomas Mickevičius.

 

BALTARUSIAI TURI VIEŠBUČIŲ. Jie brangūs ir keisti. Minske jie tokie brangūs, kad net mūsų šaunūs mecenatai neturėjo tiek pinigų ir patalpino į hostelį miesto pakraštyje. Ten buvo daug apgriuvusių medinių ir ne visai medinių namukų, smėlėtas keliukas, o greta jokio baro nei restorano (vakare nebuvo kur nueiti išgerti, teko gerti hostelio virtuvėje). Įėjus į hostelį, prie durų reikėjo palikti batus, kas visus labai nustebino. Po namą vaikščiojome su kojinėmis. Kiekviename kambaryje buvo pakabintos instrukcijos iš penkių punktų, kurių pirmas draudė gerti, o antrasis draudė vaikščioti apsvaigusiems nuo alkoholio. Trečiasis draudė triukšmauti nuo 23 val. Na, o mes gėrėme ir žaidėme stalo tenisą iki pirmos, gal antros nakties. Kitas viešbutis, kuriame apsistojome pirmąją naktį Gardine, buvo visai kitoks. Iš pirmo žvilgsnio jis buvo panašus į normalų. Kai kuruose kambariuose buvo televizoriai (kai kurie net veikė), o kartais net šaldytuvai. Ir net pavadinimas jo buvo normalus – „Baltarusija“. Kiekviename viešbučio aukšte buvo po kambarinę, kuri duodavo raktus ir suskaičiuodavo stiklines, kai svečiai išvažinėdavo. Buvo viešbutyje ir baras, kuris dirbo nuo 19 iki 3.30 val. su pertrauka tarp 21 ir 21.30. Šis viešbutis turėjo ir savą prostitutę iš Uzbekistano, kuri apie vidurnaktį atsitempė į tą barą profesorių iš Minsko. Anas buvo su treningais ir kalbėjo angliškai, bet kadangi buvo girtas, tai supratome tik tai, kad jis meno istorikas, o gal filologas. Buvo viešbutyje ir vienas turistas, kuris primyžo koridoriuje. Jungtinėmis prostitutės ir apsaugininko pastangomis, kaltininkas buvo išaiškintas ir priverstas išvalyti ką pridirbo. Nežinau iš kur buvo tas turistas, bet galiu prisiekti kad ne iš Lietuvos. Girdėjau kažką sakant, kad jis buvo iš LENKIJOS...

 

Žymos:

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload