2020 m. kovas. „Draugystė“ priešinga kryptimi, arba kuo baigsis baltarusių–rusų „naftos karas“?

Baltarusijos bendrasis vidaus produktas 2020 m. sausio mėnesį sumažėjo 1,9%. Pagrindine to priežastimi tapo staigus naftos perdirbimo ir naftos chemijos gamybos apimčių sumažėjimas, ryšium su rusiškos žaliavos tiekimo į Baltarusijos naftos perdirbimo įmones sutrikimu. Naftos krizė yra vienas iš elementų bendroje Kremliaus strategijoje, kurios tikslas yra priversti Baltarusiją „pagilinti integraciją“.

2020 m. pradžia parodė, kad Aleksandro Lukašenkos atstovaujamas Minskas nėra pasiruošęs daryti kokias nors nuolaidas, nukreiptas į „integracijos pagilinimą.“ Tarp kitko, šiandieninė Rusijos vidaus darbotvarkė, susijusi su valdžios perdavimu Kremliuje, atrodo kur kas svarbesnė nei santykiai su Baltarusija. Panašu, kad Maskva kuriam laikui nusprendė nuolankiai nekreipti dėmesio į Minsko išsišokimus, nors Lukašenka nuo praeitų metų pabaigos negailėjo aštrių kritikos strėlių „prisiekusiojo sąjungininko“ pusėn. Tuo pat metu, baltarusių lyderis iš įpročio lyg ritualą nuolat kartojo, kad Minskas yra pasiruošęs integracijai, tačiau tik su sąlyga jei bus laikomasi visų lig šiol pasiektų susitarimų. Kovo pradžioje Baltarusijos Užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus pareiškė, kad darbas derinant integracijos su Rusija „kelių žemėlapius“ yra pristabdytas, kol bus išspręstas naftos tiekimo į Baltarusiją klausimas.

Šiame fone, Minskas pasirūpino alternatyvių naftos tiekimo variantų parengimu, tam kad, pasak Lukašenkos, „kiekvienais metais gruodžio 31 d. nestovėti ant kelių“ priešais Rusiją. Sausio mėnesį į naftos perdirbimo įmonę Novopolocke tranzitu per Klaipėdą buvo pristatyta pirmoji naftos partija iš Norvegijos. Sandorio kaina buvo apdairiai nutylėta, pabrėžiant tik „alternatyvų“ jo charakterį. Iš karto po to, Minske apsilankė Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su pasiūlymu intensyvinti abiejų šalių ekonominį bendradarbiavimą. Ekspertai paskaičiavo, kad pagal patį optimistiškiausią scenarijų per Baltijos uostus Baltarusija gali gauti apie 30% perdirbimo įmonėms reikalingos naftos. Vis dėl to, šiuo metu yra abejojama ekonomine tokio tiekimo būdo nauda.

Tačiau lietuvių delegacijos vizitas atsidūrė daug svarbesnio nepriklausomos Baltarusijos istorijoje susitikimo šešėlyje. Vasario 1 d. į Minską atvyko JAV Valstybės sekretorius Maiklas Pompeo. Reikia pastebėti, kad paskutinį kartą panašaus lygio amerikiečių delegacija Baltarusijoje lankėsi tolimais 1994 metais, dar prieš Aleksandrui Lukašenkai ateinant į valdžią.

Baltarusijos ir Rusijos akistatos fone Pompeo padarė keletą ypač svarbių pareiškimų. Pirma, pabrėžė, kad JAV yra suinteresuota Baltarusijos nepriklausomybės stiprinimu. Antra, paskelbė apie pasirengimą aprūpinti šalį „visa reikalinga nafta“ 100% ir, be to, konkurencinėmis kainomis. Jeigu pirmojo teiginio tikrumu sunku abejoti, tai antrasis, švelniai tariant, labai tolimas nuo realybės. Tikėtina, kad šis Pompeo vizitas leis Baltarusijai kiek pagerinti savo pozicijas sekančiame derybų su Kremliumi raunde.

Paskutiniu metu ypač eksploatuojama tema yra reversinis naftos tiekimas į Baltarusiją per „Draugystės“ naftotiekį iš Lenkijos. Pirmą kartą apie tokius planus paskelbė pats Aleksandras Lukašenka. Praeitų metų pabaigoje jis pagrasino „pasiimti“ du naftotiekio „Draugystė“ vamzdžius ir tuo pačiu apriboti rusiškos naftos eksportą į Europą. Lenkija tuomet pastebėjo, kad nėra techninės galimybės atlikti reversinį naftos tiekimą į Baltarusiją. Atrodo, kad ši tema dar nėra pilnai išsemta. Abi pusės yra pareiškusios, kad šiuo metu vyksta tokio tiekimo galimybių svarstymas. Lenkijos pusė teigia, kad pilnaverčiam reversinio tiekimo paleidimui reikalingos investicijos, nes būtina sukurti infrastruktūrą. Dar vienas tiekimo diversifikacijos variantas yra šiaurinės naftotiekio „Draugystė“ atšakos per Polocką – Ventspilį ir Polocką –Mažeikius paleidimas. Šiuo metu šis vamzdynas yra užkonservuotas. Baltarusijos lyderio žodžiais, pigų kreditą šių atšakų atgaivinimui gali suteikti JAV, o Baltarusijai tereikia pastatyti dvi-tris būtinas jungtis.

Vykstant tokiems svarstymams, Mozyriaus naftos perdirbimo fabrikas laukia žaliavos pristatymo iš pietų. Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija yra pasiruošusi pristatyti 250 tonų naftos. Pirmasis tankeris su azerbaidžanietiška nafta iš Turkijos uosto Džeichan jau išplaukė į Odesą. Iš ten nafta į Baltarusijos įmonę bus pristatyta naftotiekiu Odesa–Brodai. Žodžiu, būtent tokiu būdu 2012 m. buvo pristatoma Venesuelos nafta.

Artimiausiu metu galima laukti kai kuriu taktinių nuolaidų iš Rusijos pusės, susijusių su naftos tiekimu į Baltarusiją. Vasario 18 d. Minske įvyko Aleksandro Lukašenkos ir Rusijos naftos kompanijos Rosnieft’ vadovo Igorio Siečino susitikimas. Apie derybų rezultatus nieko nepranešta. Kai kurių ekspertų nuomone, Siečinas, geras Putino draugas ir sąjungininkas, galėjo atvežti kažkokį kompromisinį ginčo tarp Maskvos ir Minsko sprendimo variantą. Taip pat reikia turėti galvoje ir tą aplinkybę, jog būtent Rosnieft’ iki pastarojo meto buvo stambiausias naftos tiekėjas į Baltarusiją.

Kad ir kaip pasibaigtų šiandieninis „naftos karas“, aišku yra viena. Lukašenkos retorika faktiškai reiškia planus sukurti Baltijos ir Juodosios jūros kolektorių. Tokio projekto idėja buvo labai populiari vos sugriuvus Sovietų Sąjungai. Kolektoriaus idėjos rėmuose buvo siūloma sujungti Baltijos ir Juodosios jūros uostus su regiono valstybių teritorijose likusiais sovietiniais vamzdynais, siekiant užsitikrinti savą energetinę nepriklausomybę. Kaip rodo paskutinių 30-ies metų praktika, šis projektas vis dar jaudina politinius regiono valstybių elitus, tačiau iš esmės yra sunkiai įgyvendinamas sumanymas. Aleksandrui Lukašenko telieka tikėtis, kad kolektoriaus idėja eilinį kartą sužais svarbią Rusijos „atbaidytojo“ rolę.