2020 m. sausis. Nepakeliama integracijos našta

Rusijos ir Baltarusijos „integracijos pagilinimo“ tema dominavo visą gruodžio mėnesį. Derybų metu Minskas ir Maskva padarė daug prieštaringų pranešimų. Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas susitiko du kartus. Tačiau ginčytinų klausimų išspręsti nepavyko.

Tik 2018 m. Kremlius netikėtai rimtai susimąstė, ką daryti su ilgai užtrukusiu „Sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės“ integraciniu projektu. Nuspręsta atlikti abiejų šalių santykių reviziją. Tam tikslui į Minską pasiuntiniu paskirtas „Putino žmogus“ – Michailas Babičius, kuris per mažiau nei metus įsiminė visa eile skandalingų pareiškimų. Rusijos diplomatas ne kartą priminė apie finansinę Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos. Minskas atsakydavo nervingai, tai pavadindamas Babičių „vilčių teikiančiu sąskaitininku,“ tai – vos ne pagrindiniu „dviejų broliškų tautų“ santykių griovėju.

Įkandin Babičiaus 2018 m. gruodžio mėnesį Minską suglumino tuometinis (dabar jau buvęs) Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. „Medvedevo ultimatumas“ numatė arba „integracijos pagilinimą,“ arba – status quo, tačiau be finansinės ir ekonominės paramos iš Rusijos pusės. Integraciniai Kremliaus planai iššaukė pilnai suprantamą Alenksandro Lukašenkos pyktį. Baltarusijos lyderis tuomet tiesiai pareiškė, kad energetinio šantažo keliu Rusija bando įvykdyti Baltarusijos inkorporaciją.

Kaip tinka prisiekusiems draugams, visus praeitus metus Minskas ir Maskva kaltino vienas kitą nenoru vykdyti integraciją abipusiai naudingomis sąlygomis. Šiame fone vyko darbas derinant taip vadinamus integracijos „kelių žemėlapius.“ Šių dokumentų turinys iki šiol nėra nežinomas plačiajai visuomenei. Minskas ryžtingai atmetinėjo žiniasklaidos spekuliacijas, kurios skelbė apie kokių nors virš nacionalinių institucijų sukūrimą. Kremlius Dmitrijaus Medvedevo lūpomis kalbėjo priešingai, pareikšdamas, kad dalies suvereniteto atsisakymas vardan integracijos yra normalus reiškinys.

Metų pabaigoje Minske įvyko iš viso nematyti dalykai. Į gatves išėjo integracijos su Rusija priešininkai. Šiuos protestus sunkiai galima pavadinti masiniais, tačiau turint galvoje politinio Baltarusijos rėžimo charakterį, jie buvo pakankamai reikšmingi. Be to, protestų dalyvių niekas nevaikė ir net nesulaikė. Reikia pastebėti, kad protestuotojai susilaikė nuo aštrios kritikos baltarusių valdžios atžvilgiu, tačiau netrūko akivaizdžiai anti rusiškų lozungų. Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad daugeliu atžvilgiu supranta protestų dalyvius, tačiau tuo pat metu leido suprasti, kad būtent jis, kaip prezidentas, yra svarbiausias Baltarusijos suvereniteto gynėjas ir garantas. Toks situacinis vidaus politikos konsensusas Baltarusijoje yra gana lengvai paaiškinamas. Susiklosčius sudėtingai padėčiai užsienio politikoje, Lukašenkos rėžimas ne kartą naudojo nacionalistinę retoriką. Vis dėl to, panašu kad vėliau Baltarusijos lyderis persigalvojo ir … patys aktyviausi protestų dalyviai buvo pasodinti paroms, o mažiau aktyviems buvo paskirtos gana didelės piniginės baudos.

Susitarti su Maskva iki metų pabaigos Lukašenkai taip ir nepavyko. Kaip ir tikėtasi, pagrindine problema tapo į Baltarusiją pristatomų energijos šaltinių kaina. Galų gale, tik gruodžio 31 d. abi pusės suderino dujų kainą pirmiesiems dviems 2020 m. mėnesiams. Gana simpatiška, kad tą pačią dieną Gazpromas pasirašė penkiametį dujų tranzito per Ukrainos teritoriją kontraktą.

Daug blogesnė padėtis yra su naftos tiekimu į Baltarusiją. Rusija įvykdė taip vadinamą „mokestinį manevrą,“ kurio pasėkoje vidaus rinkoje liekanti nafta gerokai pabrango. Kadangi Baltarusija pirkdavo naftą tokiomis pat kainomis kaip ir kiti Rusijos žaidėjai, paskaičiuota, kad iki 2024 m. jos nuostoliai bus nuo 8 iki 12 milijardų JAV dolerių. Derybos dėl šių nuostolių kompensavimo baigėsi visišku fiasko. Reikia prisiminti, kad prekyba naftos produktais sudaro pagrindinę Baltarusijos eksporto eilutę. Net trumpalaikis naftos perdirbimo fabrikų Novopolocke ir Mozyriuje pristabdymas reiškia dideles problemas visai valstybei.

Nepatenkintas Aleksandras Lukašenka tada pareiškė, kad naftą pirks pasaulinėje rinkoje. Baltarusija jau turi naftos pirkimo iš alternatyvių šaltinių – Azerbaidžano ar Venesuelos – patirtis, tačiau ekonominė tokios prekybos nauda yra abejotina. Nuo 2020 m. sausio mėnesio naftos tiekimas į Baltarusiją yra vykdomas tik per kompaniją, kontroliuojamą Rusijos milijardieriaus Michailo Gucerijevo, kuris yra artimuose santykiuose su Aleksandru Lukašenka.

Kaip galima paaiškinti tokį atkaklų Rusijos valdžios siekį „pagilinti integraciją“ su Baltarusija? Dar neseniai dauguma politologų manė, kad tokiu būdu Kremlius ruošiasi išspręsti „2024 m. problemą.“ Būgtai, iki to laiko bus sukurta kažkokia konfederacinė valstybė. Jos vadovu taps Vladimiras Putinas, kuris pagal konstituciją nebegalės būti Rusijos prezidentu. Tačiau paskutiniai įvykiai Maskvoje rodo, kad tokia įvykių eiga mažai tikėtina. Putinas apsieis be Baltarusijos. Greičiausiai, jis paseks Nursultano Nazarbajevo pavyzdžiu, kuris lygtai išėjo, tačiau vis tiek liko politikoje.

Tuo pat metu Kremlius duoda labai aiškų signalą, kad pavargo nuo santykių su Lukašenka ir Baltarusija iki šiol buvusiame formate. Paskutinius du dešimtmečius Aleksandrui Lukašenkai sėkmingai pavyko konvertuoti „dviejų broliškų tautų“ retoriką į gana įspūdingą ekonominę paramą iš Rusijos pusės. Panašu, kad Maskva galutinai įgavo imunitetą Lukašenkos siekiams Baltarusijos ir Rusijos tarpvalstybines derybas pervesti į santykių tarp dviejų tautų lygmenį. 2020 m. pradžioje Kremlius užėmė laukimo poziciją, suprasdamas, kad Minsko manevro galimybės yra labai ribotos. Reikia taip pat suprasti, kad 2020 m. Baltarusijoje vyks prezidento rinkimai ir Kremliaus pozicija turės labai didelę reikšmę.

Baltarusija, tuo tarpu, užsiėmė alternatyvių naftos tiekimo šaltinių paieška. Apie pasirengimą garantuoti tokį tiekimą jau pareiškė Klaipėdos nafta. Pastarosiomis dienomis Minske su darbo vizitu apsilankė Latvijos ministras pirmininkas, kuris taip pat išsakė suinteresuotumą naftos importu į Baltarusiją per Baltijos jūros uostus. Akivaizdu, kad alternatyvūs naftos tiekimo būdai negalės konkuruoti nei kaina nei apimtimis su rusiškais. Tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Tuo metu, Aleksandras Lukašenka pasirašė įsakymą apie ekologinio mokesčio tranzitinei Rusijos naftai įvedimą. Panašu, kad artimiausiomis savaitėmis reikia laukti naftos ir dujų krizės eskalacijos Rusijos ir Baltarusijos santykių fone.