© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

2019 m. liepa. "Informacinis triukšmas". Svarbiausi klausimai, susiję su Konstitucijos pakeitimais

„Informaciniu triukšmu“ galėtume pavadinti visas tas netikėtas, prieštaringas, skandalingas ir, dažniausiai, pagrindo neturinčias žinias, kurios su trenksmu pasirodo viešojoje erdvėje, sukelia aršias diskusijas, o vėliau tyliai išnyksta. Pastaraisiais metais šis fenomenas Baltarusijoje ypač suintensyvėjo. Prisiminkime „Zapad“ pratybas 2017 m. vasarą. Tarptautinė bendruomenė taip ir nesuprato, kiek ten buvo realios grėsmės, o kiek tuščios isterijos dėl plataus masto Rusijos agresijos Baltarusijoje ir Baltijos šalyse. Kitas puikus pavyzdys – jau daug mėnesių besitęsianti baimių lavina dėl Baltarusijos inkorporavimo į Rusiją. Apie tai jau rašėme sausio mėnesį. Visa tai atrodo, kaip kažkokių piktų jėgų bandymai zonduoti krašto ir tarptautinę reakciją, mastant ir formuojant ateities geopolitinius veiksmus. Kiek tame yra tiesos, kas visą tai užveda ir kam tai yra naudinga, iki gali nėra aišku. Įtarimai krenta ant Rusijos, nors kai kurie židiniai gali būti ir Minske.

 

Dalis šio „informacinio triukšmo“ yra nukreipta tiesiogiai į Gudijos visuomenę, per daug nesitaikant į užsienio auditoriją. Matome tuos pačius procesus: sukuriama pokyčių regimybė, lūkesčių viltis, užvedamos diskusijos, mobilizuojama visuomenė, bet… nieko neįvyksta, arba, tiksliau, viskas rutuliojasi sena ir įprasta vaga. 2018 m. pabaigoje rašėme apie valstybės ir pilietinės visuomenės santykių kaitos pažadintas viltis (1 dalis, 2 dalis). Kita nuolat iškylanti diskusijos tema – pokyčiai Baltarusijos konstitucijoje, kur bandoma teisinės valstybės formą pritaikyti autoritariniam kraštui. Akivaizdu, kad tokio tipo viešos diskusijos iššaukia niekuo nepagrįstus lūkesčius ir formuoja iliuzijas, kurių siekis – nukreipti dėmesį nuo daug svarbesnių klausimų. Vis dėl to, kadangi mums įdomu kas vyksta kaimyninėje šalyje ir kokios yra valdžiai bei visuomenei aktualios temos, paanalizuosime svarbiausius aspektus.

 

Politinė reforma ir pokalbiai apie Konstitucijos pokyčius tampa vis populiaresne tema. Gegužės mėnesį apie tai pasisakė A. Lukašenko, Konstitucinio teismo pirmininkas Piotras Miklaševičius ir Vyriausiosios rinkimų komisijos vadovė Lidija Jermošina. Gyvai tema yra diskutuojama ir ekspertų bendruomenėje. 

 

Vis dėl to, prezidento ir kitų valdininkų pasisakymai šia tema yra labai aptakūs, dažnai nuklystantys į antraeilių momentų akcentavimą, arba į klausimų, nereikalaujančių Konstitucijos keitimo, pusę. Tai, pavyzdžiui, kalbos apie rinkimų sistemos, vietos valdžios rinkimų, Konstitucinio teismo ir pan. pakeitimus. Iš esmės, visame šiame „informaciniame triukšme“ yra tik trys esminiai klausimai, kurių sprendimas reikštų reikšmingą politinę reformą. Svarbu pabrėžti, kad visi jie susiję su valdžios perdavimo problema. Šiuo metu visos galios yra sukoncentruotos vieno žmogaus rankose ir sunkiai įsivaizduojama kas atsitiktų su valstybe, jei jis netikėtai pasitrauktų (šią aktualią ir plačiai svarstomą temą gvildenome jau prieš metus). Taigi, įvairių geopolitinių grėsmių, ypač kylančių iš rytų, akivaizdoje valstybė ir visuomenė bando apsidrausti ieškodama papildomų saugiklių suvereniteto išsaugojimui. Tokia yra diskusijų, susijusių su Konstitucijos pakeitimais, giluminė priežastis.

 

Pirma: dekretas, įsakas, įstatymas

 

Tam kad suprastume politinę Baltarusijos Konstitucijos esmę, turime ją pradėti skaityti nuo galo. VIII skyriaus „Baltarusijos Respublikos Konstitucijos galiojimas ir jos pakeitimų tvarka“ 137-ame straipsnyje yra numatyta, kad „tais atvejais, kai [prezidento] dekretas arba įsakas prieštarauja įstatymui, įstatymas turi viršenybę tik tada, kai dekreto arba įsako paskelbimo įgaliojimai buvo suteikti įstatymo.“

 

Formuluotė yra labai neaiški, tačiau jos politinė esmė yra labai paprasta: prezidentas turi visišką įstatymų leidimo galią – teisę skelbti normatyvinius aktus, kurie reguliuoja visų visuomenės sričių veiklą. Be to, ji turi prioritetą prieš visų kitų valstybinių organų skelbiamus normatyvinius aktus, tame tarpe ir prieš tuos, kurie išeina iš parlamento. 

 

Jeigu, teoriškai, parlamentas gali atšaukti dekretus, tai prezidento įsakų parlamentas atšaukti negali. Nepaisant daugybės oficialiųjų teisininkų pastangų nustatyti įsakų priėmimo sferą, jos ribos liko išskirtinai teorinėje plotmėje. Įsakas gali būti priimtas dėl bet kokios priežasties ir jo juridinė galia bus didesnė nei bet kokio įstatymo ar kodekso. Bent jau susidaro toks įspūdis, nes Konstitucijoje kokių nors apribojimų nėra.

 

Jeigu būtų bandoma įvesti valdžių atskyrimo principą, kurio dabar Konstitucijoje visiškai nėra, reiktų peržiūrėti išskirtines prezidento įstatymų leidimo galias. Reikia konstatuoti, kad jokių diskusijų šiuo klausimu nebuvo, nors be šito visos kalbos apie parlamento galių sustiprinimą ir valdžios atskyrimo principo įvedimą neturi jokios politinės reikšmės. 

 

Akivaizdu, kad prezidento įsakai neturi turėti jokio „virš įstatyminio“ charakterio. Taip pat svarbu apriboti arba iš viso panaikinti galimybę priimti laikinus dekretus (nors šis paskutinis variantas atrodo mažai tikėtinas).

 

Antra: vyriausybės formavimas

 

Turėdamas pilną įstatymų leidimo galią, prezidentas mėgaujasi ir visa vykdomąja valdžia. Tiesa, ministro pirmininko – kuris formaliai vadovauja vykdomajai valdžiai – paskyrimui yra reikalingas Parlamento pritarimas. Tačiau tai tik formalumas, ir ne tik dėl parlamento lojalumo. 

 

Prezidentui yra suteikti įgaliojimai vienašališkai paskirti ministro pirmininko pavaduotojus, visus ministrus ir kitų valdžios organų vadovus, o šalia viso to ir vietos valdžios organų vadovus (formaliai, kandidatūras turi patvirtinti vietos Taryba). Praktiškai, prezidentas taip pat suderina daugybę kitų paskyrimų: ministrų pavaduotojų, valstybinių komitetų vadovų, ir daugybės kitų valstybės tarnautojų. Turint galvoje tokią situaciją, Ministrų tarybos vadovo asmenybė ir nuomonę neturi praktinės reikšmės.

 

Vyriausybė – tai pirmiausia yra kolegialus organas. Ministro pirmininko galimybė daryti įtaką politikai, jei jis neturi ministrų paramos, yra labai apribota jei iš viso įmanoma. 

 

Net jei įsivaizduotume, kad vyriausybės galva tapo nuoseklus reformatas ir net jei jis turėtų daugumos paramą parlamente, tokia figūra vis tiek negalėtų priimti jokio svarbaus sprendimo.

 

Kalbant apie vykdomosios valdžios galių paskirstymą, esminis klausimas yra susijęs su tuo, kas ir kaip išdalina pareigybes. Visi kiti klausimai yra antraeiliai. 

 

Taigi, jeigu būtų užsiimta tokio pobūdžio Konstitucijos pakeitimais, galimi du keliai – parlamento galių arba ministro pirmininko autonomijos sustiprinimas. Pavyzdžiui, galima numatyti, kad būtų būtinas parlamento pritarimas skiriant ministrus, arba premjerui suteikti įgaliojimus skirti arba bent jau siūlyti ministrų kandidatūras. 

 

Sprendžiant pagal retus ir labai aptakius prezidento pasisakymus šiuo klausimu, galima spėti, kad yra svarstomas antrasis variantas.

 

Trečia: Konstitucijos pakeitimai per referendumą ar per parlamentą?

 

Trečiasis esminis klausimas yra susijęs su procedūriniais reikalais, tačiau gali turėti ilgalaikes pasekmes tolimesnei valstybės politinei raidai. 140-as straipsnis tame pačiame VIII-ame Konstitucijos skyriuje numato, kad svarbių jos skyrių pakitimai gali būti atliekami tik referendumo keliu.

 

Tai rimtas kliuvinys, siekiant įvykdyti pakitimus. Atminkime dar ir tai, kad Baltarusijos valdžia labai atsargiai žiūri į visuomenės politizavimą ir laisvą nuomonės reiškimą. 

 

Jeigu atsiras galimybė daryti Konstitucijos pakeitimus išvengiant referendumo, tai ateityje sudarys galimybę vykdyti politines reformas praktiškai visuomenei net to nematant, tylaus parlamentinio balsavimo būdu ir be jokios politizacijos rizikos. 

 

Visuomeninių diskusijų šiuo klausimu niekuomet nebuvo, tačiau ši problema ir jos sprendimo būdas gali labai stipriai paveikti valstybės politinį vystymąsi. 

 

Panašu, kad Lukašenka nėra pasiruošęs revoliuciniams pokyčiams

 

Taigi yra trys pagrindiai klausimai, susiję su galimais Konstitucijos pokyčiais: įstatymų leidžiamosios valdžios padalijimas tarp prezidento ir parlamento, vyriausybės narių paskyrimo mechanizmas ir Konstitucijos pakeitimų procedūra. 

 

Nepaisant kalbų, susijusių su Konstitucijos keitimo poreikiu, tik antrasis iš trijų svarbiausių klausimų kažkokiu būdu tapo diskusijų objektu. Kiti yra ignoruojami.

 

Ar yra įmanomi tokie principiniai pokyčiai? Klausimas yra sudėtingas ir, panašu, valdžia dar nėra apsisprendusi. Ryžtis tokiems pakitimams – reiškia įvykdyti iš esmės revoliucines transformacijas, lydymas galimos politinės rizikos.

 

Turint galvoje Baltarusijos politinę sąrangą, egzistuojančią nuo 1996 m., atsargų ir rezervuotą valdžios požiūrį į bet kokias reformas ir pokyčius, o taip pat dabartinio prezidento gebėjimų ir noro trūkumą vesti sudėtingą politinį žaidimą, galima prognozuoti, kad Konstitucijos pakeitimai yra mažai tikėtini.

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload