© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

Vilniaus Stepono Batoro universiteto baltarusiškosios studentijos saviidentifikacijos problemos

Vilniaus Stepono Batoro universitetas (SBU) tarpukario šiaurės-rytų Lenkijoje buvo vienintelė klasikinė aukštoji mokykla, todėl natūralu, kad tapo pagrindine visame regione, apimančiame didelę dalį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes. SBU, kaip ir Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas, VDU), savo ištakų ieškojo 1569 m. įkurtame Vilniaus universitete. Galime sakyti, kad šios institucijos, kartu su įsteigtu 1921 m. tarybiniame Minske Baltarusijos valstybiniu universitetu, užpildė buvusių LDK žemių gyventojų troškimą turėti savo alma mater, be kurios kraštas gyveno nuo 1832 m. Tiesa, tie trys Lietuvos, Lenkijos bei Tarybų Baltarusijos universitetai, jų veikla bei raida, puikiai iliustruoja nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos bei tarybinės Baltarusijos valstybių ir visuomenių raidą. Visų pirma tarpvalstybiniai santykiai, kaip ir mokslininkų (juolab ir studentų) kontaktai, buvo labai riboti, bet negalime sakyti, kad tokie visai neegzistavo. Visgi, troškimas pažinti kaimyną, atskirtą naujai nubrėžta dažniausiai dirbtine siena, buvo didelis, ypatingai tarp akademinio jaunimo.

 

Tiek Vilniuje, tiek ir Kaune, universitetuose neišsivystė rimtomis kaimyninių šalių studijomis užsiimantys akademiniai vienetai. Bet bandymai SBU įkurti lituanistikos bei baltarusistikos katedras buvo, taip pat ir pradinis lietuviškas Vilniaus universiteto statuto projektas numatė polonistikos ir baltarusistikos katedras. Tam tikra išimtimi galima laikyti veikiantį 20 a. ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje Rytų Europos mokslinių tyrimų institutą, bei jo didaktinę įstaigą - Politinių mokslų mokyklą, kurių tyrimai bei didaktika buvo nukreipti į Tarybų Sąjungos bei Baltijos šalių pažinimą. Nors formaliai šios institucijos buvo atskirtos nuo Stepono Batoro universiteto, jų veikla dažnai persipindavo, jas jungė tas pats akademinis personalas, o tarp instituto darbuotojų nemažai buvo ir universiteto absolventų. Tiesa, studijuoti nebuvo lengva, pvz. tarpukario Vytauto Didžiojo universitetą pavyko pabaigti tik vienam baltarusiui iš bent 12 (tiek pavyko nustatyti remiantis archyviniais šaltiniais). Stepono Batoro universitete tie skaičiai buvo kur kas didesni - bendras studijuojančių kiekis buvo apie 300 baltarusių per visą universiteto veikimo laikotarpį.

 

Studijos buvo gan brangios. Neturtingos šeimos neturėjo galimybių išlaikyti studentą, pastarasis turėjo papildomai dirbti, negalėdamas skirti pakankamai laiko mokslui. Todėl, ypatingai tarp tautinių mažumų atstovų, didelį vaidmenį turėjo įvairios savišalpos organizacijos ir fondai. Šiuo aspektu išskirtiniais galima laikyti SBU lietuvių studentus, kurie buvo puikiai organizuoti ir, kas svarbiausia, turėjo galimybę (ne be paramos iš Kauno) gauti padorias stipendijas mokslui. Tokiu būdu, geriausiais laikais, XX a 4-ąjąme dešimtmetyje lietuvių ir baltarusių studentų kiekis SBU buvo panašus (su nežymia persvara lietuvių naudai) ir svyravo apie 100 studentų. Nors vaivadijose,  apimančiose buvusias LDK žemes: Vilniaus, Balstogės, Naugarduko ir Polesės, pagal oficialiąją 1931 m. statistiką, santykis tarp baltarusiškai ir lietuviškai kalbančių gyventojų buvo 12:1.

 

Tokio menko baltarusių atstovavimo universitete priežastys buvo kelios. Pirmiausiai reikėtų paminėti ekonomines priežastis - tai didžiąja dauguma buvo labai neturtingi kaimo žmonės, su labai dideliu beraščių nuošimčiu. Kita priežastimi galėtumėme įvardinti neišplėtotą baltarusiškųjų mokyklų tinklą, su vos keturiomis gimnazijomis, kuriose mokymas vyko baltarusių dėstomąja kalba (tuo tarpu lietuviai turėjo dvi gimnazijas). Gimnazijos Radaškovičiose, Klecke ir Naugarduke greit buvo uždarytos, o nuo 1934 m. vienintele vieta Lenkijoje, kur buvo galima gauti edukaciją baltarusių kalba, išliko Vilnius.

 

Iš Vilniaus Baltarusių gimnazijos absolventų susidarė pagrindinis būsimųjų studentų kolektyvas. Tiesa, patys mokiniai – būsimieji studentai, ypatingai ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, buvo kilę iš daug platesnio regiono nei Vilniaus apylinkės. Tai puikiai atspindi Baltarusių studentų sąjungos įtakos geografija, kurią galima gan tiksliai nustatyti tyrinėjant studentų aktyvumą provincijoje, kuri buvo apribota praktiškai iki Vilniaus bei Naugarduko vaivadijos, retkarčiais apimdavo Balstogės vaivadijos rytinę dalį. Polesės regionas, nors statistiškai etniškai pats baltarusiškiausias, praktiškai liko už jų įtakos sferos. Tiesa, studentų iš Polesės vaivadijos universitete apskritai buvo labai mažai, o iš Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų buvo kilę apie 2/3 visų universiteto studentų. Verta paminėti, jog į Vilniaus SUB taip pat įstodavo ir latviškos Daugpilio baltarusių gimnazijos absolventai, kuriame 1922-1935 m. mokėsi baltarusių jaunimas iš Latgalos. Tokių atveju būta ir Kaune VDU.

 

Santykinai mažas kiekis studentų buvo labai aktyvus, veiklus ir labai politizuotas. Studentų veikloje atsispindėjo visos baltarusių politinio gyvenimo problemos, o grupėse, kuriose formavosi visuomeninis ir politinis elitas, pavienės srovės kovojo už savo įtaką: pirmiausiai krikščionys demokratai ir komunistai. Visas tas margas jaunimo spektras susitelkė veikiančioje universitete 1921-1939 metais Baltarusių studentų sąjungoje, kurios tikslas buvo suvienyti po vienu stogu visus baltarusių tautos SBU studentus. Baltarusiai studentai taip pat įkūrė savo akademinę korporaciją, kuri 1934 m. labai liūdnai išgarsėjo kaip vienintelė korporacija, kurią universiteto senatas uždarė.

 

Analizuojant baltarusių tautinį būrelį universitete nelieka problemų su pačių studentų saviidentifikacija. Kiek kitaip reikalai atrodo su rusų tautybės studentais Stepono Batoro universitete. Nors bendras rusų kiekis visoje valstybėje buvo tik nežymiai didesnis nei lietuvių, pagal oficialiąją universiteto statistiką, rusai buvo trečia (po lenkų ir žydų) tautine studentų grupe. Praktiškai nuo trečiojo dešimtmečio vidurio, ta grupė buvo didesnė nei visa lietuvių ir baltarusių studentija kartu. Labai dažnai rusai yra siejami su baltosios, porevoliucinės emigracijos atstovais, kurie po pralaimėjimo Rusijos pilietiniame kare pasirinko emigracijos kelią ir apsigyveno Vilniuje. Nors lyginant su Varšuva, Ryga, o netgi Kaunu, Vilnius nebuvo stiprus rusų išeivijos centras. Aišku, po šimtmečio Rusijos imperijos valdžios rusų kultūra Vilniuje buvo pakankamai įsitvirtinusi, juolab, rusų kalba dažnai tarnavo kaip lingua franca, ne tik slaviškosios kilmės gyventojams, bet visų pirmą žydų bendruomenei.

 

Taip pat kiek geriau galima įvertinti ir rusų švietimo stovį tarpukario Lenkijoje. Vien Vilniuje veikė dvi rusų gimnazijos (viena privati) ir viena mišri rusų-žydų gimnazija. Jei prie to pridėsime mokyklas Naugarduke, Vilejkoje, Baranavičiuose, Gardine ir Breste, gaunasi pakankamai solidus lyginant su baltarusiškųjų, mokyklų tinklas žemėse, iš kurios tradiciškai daugiausiai mokinių įstodavo į Vilniaus universiteto gretas. Tačiau rusų mokykla ir rusų studentai tai ne tik emigrantai, bei taip pat priklausantys „imperinei rusų tautai“ vietiniai baltarusių ir ukrainiečių etnoso atstovai. Tradiciškai rusiškoji idėja pritraukinėjo vietinės stačiatikių bendruomenės atstovus, ypatingai baltarusius iš teritorijų, kuriose baltarusių tautinis judėjimas neturėjo didelės įtakos ir nebuvo pakankamai išsivystęs, kaip pietiniame Gardino krašte (pietinėje Balstogės vaivadijos dalyje) ar Polesės regione. Vietiniai stačiatikiai, ypatingai iš aukštesniųjų visuomenės sluoksnių, dažnai palaikė „zapadnorusizmo“ idėjas, ir buvo arčiau rusiškų monarchistinių organizacijų, nei baltarusiškų.

 

Baltarusių tautinis judėjimas nuo pat pradžios pritraukinėjo tolygiomis dalimis katalikus ir stačiatikius. Svarbiausias ankstyvojo atgimimo laikotarpio žurnalas „Naša Niva“ buvo leidžiamas baltarusių kalba dviejose variantuose: lotyniškomis rašmenimis – katalikams, kirilica – stačiatikiams. Jo redaktoriai manė, jog tik tokiu būdu buvo įmanoma skleisti baltarusišką žodį platesnėse masėse, vienu metu pasipriešinant tiek rusifikacijai, tiek polonizacijai. Iš vienos pusės to proceso efektas matosi ir SBU baltarusių studentų konfesinėje sudėtyje, kur santykis tarp katalikų bei stačiatikių buvo panašus, su nedidelė persvara stačiatikių naudai. Iš kitos pusės, tarpukario Vilniaus baltarusių bendruomenėje katalikams, susibūrusiems aplink Baltarusių krikščionių-demokratų partijos ir jos laikraščio „Bielaruskaja krynica“ (Baltarusiškasis šaltinis), atrodo, pavykdavo laimėti kovą „už jaunimo dvasias“. Baltarusių etninės grupės bažnytinė padėtis yra laikoma vienu iš svarbiausių faktorių kuris sąlygojo sunkumus baltarusių tautos formavime. Visgi, į universitetą patekdavo jau subrendęs, dažniausiai suformuotu tautiniu identitetu, jaunimas, pačios baltarusių bendruomenės jau laikomas tautos elitu.

 

Ketvirtajame dešimtmetyje Universiteto statistikose pasijautė baltarusiškųjų mokyklų tinklo susiaurėjimas. Baltarusių studentų skaičius nustoja augti, galima jose pastebėti stabilų stačiatikių studentų skaičiaus augimą, kuris netapo natūraliu baltarusių bei rusų skaičiaus augimu. Šitas reiškinys yra siejamas su pakankamai kompleksiniais asimiliacijos procesais, į kuriuos dar tarpukaryje atkreipė dėmesį Vilniaus sociologas Józef Obrębski ir kiti Lenkijos sociologai. Turinčiam didžiausias saviidentifikacijos problemas baltarusių jaunimui mokslas ir visuomeninio statuso pakeitimas ėjo kartu su tautinio identiteto pakeitimu. Katalikams tai buvo vienareikšmiškai lenkiškasis identitetas, tarp stačiatikių arba tradicinis didžiarusiškas arba susijęs su adaptavimusi prie naujos valstybinės santvarkos – lenkiškasis.

 

Nepaisant visos sudėtingos baltarusiškojo jaunimo saviidentifikacijos problemos ir jo santykių su Lenkijos valdžia, reikia pažymėti, kad Vilniaus Stepono Batoro universitetas atliko svarbų vaidmenį baltarusiškosios tautinės idėjos Lenkijoje formavimosi procese. Akademinės autonomijos dėka Baltarusių studentų sąjunga buvo viena iš nedaugelių baltarusiškų organizacijų, kuri veikė oficialiai ir legaliai per visą tarpukario periodą.

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload