© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

In memoriam. Jury Turonak (1929-2019)

Metų pradžioje Lenkijos baltarusių visuomenę sukrėtė žinia apie Jury Turonako mirtį. Ekonomistas, istorikas, bet pirmiausia žmogus, vienareikšmiškai stipriausiai prisidėjęs prie Lenkijos baltarusių tautinio atgimimo 20 a. 9-ajame dešimtmetyje, paliko mūsų pasaulį sausio 2 d. J. Turonak mirė Varšuvoje, kurioje gyveno besiruošdamas savo devyniasdešimtam jubiliejui. Kelios dienos prieš mirtį išėjo specialiai jubiliatui paruoštas žurnalo numeris „Przegląd Środkowo-Wschodni“, kuriam savo tekstus pateikė jo draugai ir bendradarbiai istorikai. Jubiliatas dar spėjo pamatyti leidinį.

 

Jury Turonak gimė 1929 m. balandžio 26 d. Branislaŭ ir Marijos Turonakų šeimoje. Nors visuose dokumentuose  gimimo vieta buvo minimas Dūkštas, iš tikrųjų jis gimė Vilniuje, o Dūkšto parapijoje buvo krikštytas. Jo tėvas - vienas ryškiausių baltarusių veikėjų Vilniuje pirmais pokario metais. Jis buvo vienų iš pirmųjų atkurto Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentų (studijavo mediciną), kuriame taip pat aktyviai prisidėjo prie Baltarusių studentų sąjungos įkūrimo, redagavo studentiškus baltarusiškus leidinius, ir net dar būdamas studentu tapo Baltarusių krikščionių demokratų laikraščio „Krynica“ (Šaltinis) vyriausiuoju redaktoriumi. Baigus mokslus stažavosi Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninėje - toje pačioje kur dirbo Jonas Basanavičius. Ligoninėje, kuri mieste vadinama buvo tiesiog „Lietuviškoji klinika“, tęsė darbą ir 1926 m gavus gydytojo diplomą.

 

1928 m. Branislaŭ Turonak po nesėkmingo dalyvavimo Seimo rinkimuose (kandidatas nuo Tautinių mažumų bloko Balstogės apygardoje), persikėlė su šeima į Dūkštą. Ten toliau dirbo gydytoju, tačiau atitolęs nuo Vilniaus, ženklai apribojo savo dalyvavimą baltarusių politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Dūkšte augo trys jo sūnus, bet visi jie gimė Vilniuje, „Lietuviškoje klinikoje“ kur specialiai gimdymams buvo nuvežama žmona. Branislaŭ mirė anksti, vos būdamas 42. 1938 m. rudenį motorine valtimi plaukė pas ligonį per Dysnų ežerą, stipriai peršalęs po trijų dienų mirė nuo plaučių uždegimo. Paradoksalu, ankstyva  mirtis, „apsaugojo“ jį nuo visų represijų, kurias jo bendražygiai patyrė jau po metų, atėjus į Vilniaus kraštą bolševikams.

Tėvo mirtis nulėmė tolesnį Jury Turonak likimą, galima drąsiai teigti, kad vyriausias sūnus tęsė tėvo darbus, būdamas iki galo ištikimas jo idėjomis. Nors mama planavo grįžimą su vaikais į savo gimtinę, pirmuosius karo metus jaunas Jury praleido Dūkšte, kur baigė (jau lietuvišką) pradžios mokyklą. 1942 m. pusiau našlaitį į mokslus priėmė tuometinis Vilniaus Pirmosios (buv. Vytauto Didžiojo) gimnazijos direktorius Kazys Trukanas. Kaip vėliau paaiškėjo, viskas įvyko direktoriaus pažinties su tėvu, trečiojo dešimtmečio pradžioje, dėka. K.Trukanas papasakojo vaikui, kad jie kartu kovojo prieš Lenkijos valdžią, vienas už Lietuvą, kitas už Baltarusiją.

 

Pasibaigus karui, kartu su mama, broliais ir močiute, atsidūrė mamos gimtinėje - Balstogės krašte. Pabaigęs vidurinę mokyklą Olštyne kurį laiką studijavo Prekybos akademijoje Ščecine, po to persikėlė į Varšuvą, 1952 m. baigė Planavimo ir Statistikos vyriausiąja mokyklą, kurioje pasiliko dėstyti. Pradėjo taip pat ruoštis daktaro disertacijai, kurios tikslu buvo atlikti lyginamąją,  padalintos tarp Lenkijos ir Tarybų Sąjungos, tarpukario Baltarusijos, ekonominio gyvenimo analizę. Toks tyrimas tais laikais, akivaizdu, negalėjo būti įgyvendinamas be iš anksto nustatytų rezultatų, todėl J. Turonak atsisakė oficialiosios mokslininko karjeros ir 1956 m. rado darbą Lenkijos užsienio prekybos rūmuose. 1956 metų laikotarpiu Liaudies Lenkijos valdžia atrišo Stalino laikų spaudimą tautinėms mažumoms, leido burtis į draugijas (aišku, kiekviena mažuma galėjo turėti tik vieną visuomeninė-kultūrinė draugiją), atidaryti (iš naujo) savo mokyklas, o Varšuvos universitete buvo įkurtos atitinkamų Lenkijos tautinių mažumų kalbų filologijos studijos. Prie visų tų veiklų randame taip pat J. Turonako pavardę. Dešimtmetį jis buvo Baltarusių visuomeninės-kultūrinė draugijos Varšuvos skyriaus (Organizacijos centras buvo ir yra Balstogėje) pirmininku.

 

Šitoje vietoje J. Turonako asmenybė unikali. Nors iš Vilniaus krašto į Liaudies Lenkija išvažiavo daug baltarusių, tarp jų ir žymių visuomeninių ir kultūros veikėjų, kurie įprastai greitai asimiliuodavosi (ypatingai katalikai), tuo tarpu jų palikuoniai greitai prarasdavo savo baltarusiškumą. Pats baltarusiškas judėjimas Lenkijoje pradėjo stipriai rištis su Balstogės kraštu ir tenai gyvenančiais stačiatikiais.

Dirbdamas Lenkijos užsienio prekybos rūmuose, kur dirbo iki pat pensijos, per visą laiką bendradarbiavo su žurnalu „Užsienio rinkos“ („Rynki zaganiczne“), kuriame pasirodė apie 300 jo straipsnių. 1964-1986m. kaip chemijos produkcijos ekspertas buvo Lenkijos deleguotas į Europos ekonomikos komisijos Chemijos pramonės komitetą Ženevoje. Darbas centrinėje valstybinėje įstaigoje niūriais socializmo metais leido jam lankytis tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Tai jam leido  palaikyti ryšius su Baltarusiais emigrantais ir Tarybų Baltarusija, būti tam tikra jungtimi tarp Minsko ir Vakarų.

 

Nepaisant sėkmingos profesinės karjeros, jis nebuvo iki galo patenkintas savo užsiėmimais, ir pastoviai jį traukė prie istorinių tyrimų. Nors J. Turonak neturėjo istoriko išsilavinimo, šiandien jis tiek Lenkijoje, tiek Baltarusijoje, žinomas pirmiausia kaip istorikas. Pirmieji jo istoriniai tyrimai buvo  jo visuomeninės veiklos dalimi. Suprasdamas savos tautos praeities populiarinimo svarbą, jis, iš pradžių mėgėjiškai, laisvu nuo darbo metu, tyrinėjo įvairias temas iš Lenkijos baltarusių istorijos, pirmiausia Balstogės krašto švietimo istoriją. Mėgėjiškas darbas pamažu virto rimtu mokslu, o Tuornak tapo pirmu Tado Ivanausko brolio – Vacolvo (Vaclau Ivanoŭski) biografu. Tokia tema irgi buvo pakankamai pavojinga. Užtenka, to, jog V. Ivanoŭski vokiečių okupuotame Minske buvo burmistru. Jo biografinių tyrimų rezultatu tapo eilė įvairių straipsnių leidiniuose, išleistų kitais pavadinimais, kuriuose gvildentos kitos temos, o iš ties tie straipsniai taip ir suguldavo į V. Ivanaŭsko biografijos fragmentus. Būtent V. Ivanausko asmenybėje Turonak įžvelgė tipinio baltarusių dvidešimto amžiaus judėjimo veikėjo kelią. Atskiros knygos pavidalu jo tyrimas pasirodė tik 1992 metais.

 

1986 metais Jury Turonak Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institute apgynė istorijos krypties daktaro disertaciją „Baltarusija vokiečių okupacijoje“, kuriai vadovavo prof. Piotr Łossowski, vienareikšmiškai žymiausias moderniosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas liaudies Lenkijoje. Disertacija virto monografija ir sukėlė didelį šurmulį tiek Lenkijoje (pirmas leidinys: 1989 m., antras 1993 m.) tiek Baltarusijoje (pirmasis vertimas spausdinamas 1991 m. periodinėje spaudoje, 1993 m. išleista knyga), iš esmes keičiant požiūrį į Baltarusijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.

Pirmas „Baltarusija vokiečių okupacijoje“ knygos leidinys (Wrocław 1989), kurio viršelyje leidykla sumaišė Baltarusijos vėliavos spalvas.

 

Pirmiausia Lenkijos skaitytojas turėjo galimybe susipažinti su „nesovietiniu“ Baltarusijos istorijos pasakojimu, kas paskatino apskritai susidomėjimą Baltarusija, vienareikšmiškai mažiausiai žinomų iš Lenkijos rytinių kaimynių. Šis naujas pasakojimas vėliau buvo „eksportuotas“ į Baltarusiją. Oficialioji Baltarusija ir jos istorikai Turonako knygą priėmė skeptiškai, ir ne be pagrindo. Toks požiūris iš pamatų griovė herojišką sovietinį pasakojimą, iki šiol turintį kone svarbiausią vietą Baltarusijos nacionaliniame naratyve. Knygą skeptiškai priėmė taip pat ir išeiviai, kuriai nepatogūs buvo kiti, bendradarbiavimo su okupantais epizodai ir susijusi su jais gražioji anti-sovietinė mitologija, sėkmingai puoselėta pokaryje išeivijoje.

 

J.Turonak istoriniai darbai vienareikšmiškai buvo novatoriški, ir užtiktino autoriui svarbią vietą baltarusiškoje bei lenkiškoje istoriografijoje. Jury Turonak atliko nemažiau svarbų vaidmenį Lenkijos baltarusių tautiname atgimime, pirmiausia kaip Varšuvos ir kitų universitetų studentų baltarusių dvasinis mentorius. Jungiantis tarsi dvi baltarusių kartas, o galima drąsiai teigti, du pasaulius, Vilniaus krašto baltarusišką tradiciją ir iš naujo atgimstantį baltarusišką jaunimą. Būtent per istorijos prizmę puoselėjo tarp jaunosios Lenkijos baltarusių kartos tautinės idėjas, skatino jų susidomėjimą tautos praeitimi, o iš kitos pusės su malonumu dalyvavo jaunimo veikloje. Karštais 1989 m. visas kolektyvas įsitraukė į politinę veiklą, tačiau J. Turonak atsisakė jo iškeltos kandidatūros pirmuosiuose pusiau laisvuose rinkimuose, teigdamas, kad jam, kaip katalikui, jo šansai sutelkti baltarusių bendruomenės balsus bus daug mažesni. Taip pat jis buvo prieš atskiros baltarusių tautinės partijos įsteigimą, kuri buvo įkurta, bet taip ir nesugebėjo nei surinkti pakankamai balsų, nei sutelkti elektorato. Galutinai 2004 m. Baltarusių demokratinė sąjunga buvo išregistruota. Iš trisdešimties lenkiškosios demokratinės transformacijos metų perspektyvos neretas šių įvykių dalyvis šiais metais pripažįsta, kad reikėjo labiau išgirsti J. Turonako mintis, ir priimti jo siūlomą kelią. 

 

Jury Turonak palaidotas Varšuvoje Stačiatikių kapinėse.

 

Su Jury Turonako knygomis galima susipažinti Baltarusių internetinėje bibliotekoje „Kamunikat“. Šio teksto pagrindu tapo J. Turonako atsiminimai „Už Tevynės sienos“ (За кардонам Бацькаўшчыны), išleisti 2010 m. Minske.

Žymos:

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload